Kinija: Pekino smogas, „Avataro“ filmavimo scenas menantys peizažai ir milžiniška tarptautinė fotografijos šventė

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 88)

„Stulbino ir stebino viskas: nuo smogo virš Pekino iki fantastinių filmo „Avataras“ scenovaizdžių  aplink Lišui – Kinijos fotografijos sostinę, nuo bendravimo su atvirais ir nuoširdžiais šios šalies gyventojais iki netikėtų Lietuvos fotografijos apraiškų tolimoje šalyje, nuo įspūdingojo imperatorių „Uždraustojo miesto“ iki nacionalinių patiekalų provincijos  restoranėliuose. Neišdildomą įspūdį paliko tai, kaip Kinijoje puoselėjamas kultūros paveldas, vystomas fotografijos menas, organizuojamos šventės. O kelionės kulminacija, be abejo, buvo grandiozinis fotografijos festivalis, kurį surengė Kinijos fotomenininkų asociacija“, – pasakojo minėtosios organizacijos dviem savaitėms pakviestas fotografas, asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas.

Didžiausios eilės – prie lietuviško gintaro
Prieš kelionę A. Sendrauskas buvo susisiekęs su nepaprastąja ir įgaliotąja Lietuvos ambasadore Kinijoje Lina Antanavičiene, kuri pakvietė fotomenininką dalyvauti visų šalių akredituotųjų ambasadorių Kinijoje rengiamoje labdaros mugėje.
„Renginys – didžiulis ir spalvingas, ir, nors bilietai į jį buvo tikrai nepigūs, prie vartų stovėjo milžiniškos norinčiųjų į jį patekti eilės. Ambasadorė išnešė mums kvietimus, ir, patekęs į mugės teritoriją, išvydau visokių „stebuklų“, – dalijosi įspūdžiais A. Sendrauskas. – Įsivaizduokite didžiulę didžiulę aikštę, kurioje stovi koks 100 standartinių paviljonų – palapinių. Virš jų plevėsuoja įvairių valstybių vėliavos. Palapinėse prekiaujama pačiais įvairiausiais dalykais. Lietuvių palapinė buvo įsikūrusi pakankamai geroje vietoje, netoli nuo ten, kur vyko atidarymo ceremonija. Ir prie jos buvo labai sunku prieiti, nes būtent Lietuvos paviljonas sutraukė didžiausias lankytojų eiles. Antra pagal žmonių gausumą eilė driekėsi prie Rusijos palapinės, kurioje buvo veltui vaišinama degtinaite, blynais ir ikrais. Lietuviai gi pritraukė žmones gintaru. Ir visą tą laiką, kiek aš darbavausi prie mūsų stendo – apie penkias valandas – eilėje rikiavosi apie 80-100 žmonių“.
Pasak A. Sendrausko, nepaisant to, kad kainos buvo gan aukštos – geri gintaro karoliai kainavo apie porą tūkstančių eurų, – lankytojai juos pirko, ir ne po vienerius. Iki renginio pabaigos buvo išpirkti visi gintaro dirbiniai – nuo pigiausių, kainavusių apie 100 eurų, iki brangiausių. Tačiau žmonės nuo Lietuvos palapinės nesiskirstė, ir linksmai pirko lietuvišką šampaną, degtinę bei aronijų vyną. Tiek Lietuvos ambasadorė, tiek kiti ambasados darbuotojai labai džiaugėsi, kad labdarai pavyko surinkti išties nemažą pinigų sumą. Beje, surinktieji pinigai bus skirti nedidelio Kinijos miestelio vandentiekio infrastruktūros, sugriautos žemės drebėjimo metu, atstatymui.
Už pagalbą labdaros mugėje A. Sendrauskas buvo pakviestas vakarienei su Lietuvos ambasados darbuotojais. Vakarienės metu kalbėta apie buvusius, esamus bei galimus ateityje bendrus kultūros renginius, kuriuos rėmė ir remia Lietuvos ambasada. Pasak fotomenininko, ambasada pasirengusi paremti, pavyzdžiui, Lietuvos menininkų rengiamas parodas: prisidėti prie darbų transportavimo, apdraudimo, leidinių spausdinimo, padėti surasti rėmėjų.
„Po šio pokalbio man susidarė įspūdis, jog visai realu tarp Palangos ir Pekino nutiesti tokį draugystės tiltą, koks buvo nutiestas tarp Palangos ir Bergeno miesto Riugeno saloje“, – prasitarė „Fotobienalės LT“ prezidentas.
Beje, apie vykusią labdaros mugę lapkričio 4 d. rašyta Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje: „Lietuvos ambasada Pekine lapkričio 2 dieną dalyvavo tradicinėje Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi sutuoktinės organizuotoje tarptautinėje labdaros mugėje „Meilė be sienų“.
Šiais metais surinkta labdara bus skirta įgyvendinti vandens atsargų kaupimo projektą kalnuotoje ir skurdžioje Junanio provincijos dalyje.
Lietuvos ambasada jau penktus metus iš eilės prisijungia prie daugybės kitų šioje akcijoje dalyvaujančių šalių ambasadų ir renka lėšas prasmingiems labdaros projektams.
Šiais metais Lietuvos stendas Pekino Čaojango parke vykusioje mugėje buvo pats populiariausias – prie jo nusidriekė ilgiausia susidomėjusiųjų eilė.
Ambasados darbuotojai su šeimomis ir prie jų prisijungęs Pekine viešėjęs asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas vos spėjo aptarnauti lietuviškus gintaro papuošalus įsigyti norėjusius kinus. Lietuviškų dirbinių kokybė ir grožis kiekvienais metais prie ambasados stendo mugėje pritraukia vis daugiau lankytojų ir pirkėjų“.

Menų zona
Dar viena diena Pekine buvo skirta susipažinimui su vadinamąja Menų zona. Ši zona įsikūrusi beveik pačiame Kinijos sotinės centre, kur anksčiau būta pramoninės teritorijos. Iškeldinus iš jos gamyklas į Pekino pakraščius, buvo nuspręsta pastatus atiduoti menininkams. Teritorijoje, kuri dydžiu prilygsta pusei Palangos, įsikūrė šimtai dirbtuvių, meno salonų, galerijų, parduotuvių, kavinių. Beje, galerijose bei parduotuvytėse siūlomų įsigyti meno dirbinių bei suvenyrų kainos nenusileidžia paryžietiškoms...
„Visų parodų bei galerijų per vieną dieną apibėgti tiesiog neįmanoma, tad aplankėme tik keletą, – pasakojo A. Sendrauskas. – Didžiulį įspūdį paliko itin daug erdvės užėmusi fotografijos galerija, kurioje eksponuotos ir atskirų autorių, ir fotomenininkų organizacijų parodos. Tiesiog sukrėtė viena ekspozicija, kurios autoriaus darbus būtų galima pavadinti – „Gyvas žmogus deklaruoja mirtį“. Didžiulį įspūdį paliko vieno kinų tautodailininko medžio skulptūrų paroda, man asmeniškai priminusi mūsų meistro Alberto Žulkaus darbus: jeigu kinų tautodailininko dirbiniai būtų papuošti gintaru, sunku būtų atskirti, kur kieno kūriniai“.  
Įspūdingos buvo ir dar dvi aplankytos ekspozicijos, du projektai  – Baltas ir Juodas kambariai. Baltajame didžiulė parodų erdvė buvo suskirstyta į daugybę nedidelių „kambariukų“. Kiekviename jų lankytojus pasitikdavo ir šnekindavo projekte dalyvaujančios žmonių grupės, o jų kalba aidėjo po visą erdvę, ir susidarė įspūdis, jog esi iš karto keliose vietose. Deja, ten nebuvo leidžiama fotografuoti.
Įėjus į Juodąjį kambarį iš pradžių nematai nieko – nei sienų, nei grindų, nei lubų. Įspūdis toks, lyg patalpoje būtų sustatyta daugybė garso kolonėlių, iš kurių sklinda puikus vokalas. Po kurio laiko, kai akys apsipranta su tamsa, galima išvysti, jog garsai sklinda ne iš kolonėlių: patalpoje esama keliolikos jaunų žmonių, panašu, studijuojančių teatro meną, kurie vienu metu kalba, skaito eiles, dainuoja, šoka ir trepsi kojomis. Ir juda nuo vieno lankytojo prie kito, prieidami tai arčiau ir vos ne šnibždėdami tau į ausį, tai nutoldami.
„Buvau Juodajame kambaryje beveik valandą laiko, laukiau pertraukos, tačiau veiksmas ten nenutrūksta. Ištaikęs progą, įteikiau išties didžiulį įspūdį padariusiems artistams lietuviškų saldainių dėžę. Ir, mano nuostabai, iš visų pusių pasigirdo įvairiausiomis intonacijomis anglų kalba kartojamas, dainuojamas, šnibždamas: „Ačiū, ačiū, ačiū“, – šypsosi pašnekovas, pridūręs, jog jis nei kiek neabejojantis, jog laikui bėgant ši Pekino menų zona taps viena labiausiai lankomų pasaulyje ir kad joje savo nišą atras ir menininkai iš Lietuvos.

XV-oji jubiliejinė paroda
„Kaip minėjau, į Kiniją vykau pakviestas šios šalies fotomenininkų asociacijos į šiais metais surengtą XV jubiliejinę Kinijos tarptautinę fotografijos parodą-konkursą, kuri buvo pati didžiausia ir gausiausia tiek fotomenininkų, tiek darbų skaičiumi iš visų iki šiol buvusiųjų, – tęsė pasakojimą A. Sendrauskas. – Paroda vyksta ne Pekine, o Lišui miestelyje. Bandžiau jį rasti žemėlapyje, bet tai pakankamai sudėtinga, nes Kinijos masteliais, miestelis nedidelis – jame apie milijonas gyventojų. Tačiau, pasirodo, Lišui galima vadinti šalies fotografijos sostine – čia esama ir Kinijos fotografijos muziejaus. Be to, milžiniškąjį fotografijos festivalį finansuoja miesto savivaldybė. Kokios apimties renginys, galima įsivaizduoti vien iš statistikos: tarptautinei fotoparodai-konkursui 76 398 darbus pristatė 17 179  autoriai iš 98 šalių“.
Renginio atidarymo ceremonija vyko Lišui Didžiajame teatre. Jo salėse tuo pačiu metu buvo pristatomos kelios fotoparodos: konkurso laureatų paroda, Prancūzijos fotomenininkų bei eksperimentinė kelionių parodos. Salėje, kur vyko atidarymo ceremonija, visos 800 vietų buvo skirtos fotomenininkams – jokių VIP personų.
„Kad atidarymo ceremonija vyktų sklandžiai, viena diena buvo skirta repeticijoms. Jose dalyvavau ir aš, nes man turėjo būti įteiktas apdovanojimas už Kinijos fotografijos meno sklaidą Lietuvoje ir Europoje. Tad tirs kartus – ryte, perpiet ir vakare – teko mokytis, kaip reikės išeiti į sceną, kurioje vietoje atsistoti, kaip atsiimti padėkos raštą ir gėles, kaip pamojuoti televizijos kameros link bei kaip galų gale išeiti iš scenos“, – vėl šypsojosi atsiminęs visą ceremonijos repeticiją „Fotobienlės LT“ prezidentas.
Pasak fotografo, iš pradžių tos repeticijos atrodžiusios kiek juokingai, tačiau pažiūrėjus į renginio režisierių bei kitų organizatorių darbą, kiek ceremonija užėmė laiko, kokių nenumatytų situacijų iškildavo, juokinga nebebuvo. O pati ceremonija buvo per porą valandų trukusi šviesos, muzikos, garso, šokio, kostiumų ir spalvų fiesta, kurioje dalyvavo apie 20 meno kolektyvų ir per kelis šimtus  atlikėjų. Jų pasirodymai ir apdovanojimo ceremonija vyko konkurso laureatų nuotraukų bei Lišui apylinkių vaizdų fone. O tie vaizdai tiesiog žodžiais neapsakomi – kas matė filmą „Avataras“, tas žino – mat filmuojama buvo būtent šiose vietovėse.
„Kai man įteikė diplomą, pasidarė kiek keista – jis buvo ant plonyčio popieriaus. Nustebau: tokia pompastika, toks šou, diplomai teikiami fotografams iš viso pasaulio – ir tokie „menki“ popierėliai. Vėliau organizatoriai paaiškino: „Jūsų pavardė labai sudėtinga, ir mes per trumpą laiką negalėjome kaligrafiškai auksu jos išrašyti. Tikrąjį diplomą mes jums atsiųsime vėliau“, – pasakojo A. Sendrauskas, dar kartą nusistebėjęs kinų kruopštumu bei pedantiškumu.
Beje, nei vienas atvykęs į šventę fotografas neliko be apdovanojimų: daugybėje nominacijų laureatais tapę fotomenininkai buvo apdovanoti ceremonijos dieną, o kitądien atminimo dovanos – Lišui apylinkėse kuriami porceliano dirbiniai įteikti tiems, kurie liko be laurų.

Įspūdingos fotosesijos
Kaip pasakojo A. Sendrauskas, parodos svečiai fotografai gyveno penkių žvaigždučių viešbutyje. Bet ne tai paliko didžiausią įspūdį, o tai, kaip puikiai visa viešnagė buvo organizuota. Kas rytą pusę penktos prie viešbučio laukdavo keletas autobusų, kuriais fotografai, nešini „sausu daviniu“ apie valandą laiko vykdavo kasdien į kitą Lišui apylinkių vietovę. Atvykę į paskirtąją vietą, maždaug 300 fotografų iš viso pasaulio susistatydavo stovus, išsitraukdavo teleobjektyvus ir pasirengdavo būsimai fotosesijai.
„Jeigu fotografuojama būdavo prie upės, tai, mums pasirengus, upe imdavo plaukti valtys, iš kurių būdavo leidžiami debesis siekiantys dūmai. Iš to saulės spindulių apšviesto dirbtinio rūko išplaukdavo daugybė džonkų, kuriose sėdintys žvejai mesdavo ir traukdavo tinklus, dainuodavo dainas. Praplaukus džonkoms, iš rūko išnirdavo puskilometrio ilgio drakonas.... Nepaprastai įspūdinga“, – pasakojo fotografas.
Po rytinės fotosesijos jos dalyviai užkandžiaudavo, o vėliau būdavo nuvežami į etnografinius kaimelius, kurie, pasak A. Sendrausko, primintų mūsų Rumšiškes, tačiau ten viskas – ne dekoracija: kaimeliuose gyvena žmonės. Šiuose miesteliuose viskas lyg užkonservuota, viskas taip, kaip buvo prieš daugybę metų: ir pastatai, ir namų apyvokos daiktai. Įvažiavus į tokį miestelį, pasitinka skelbimas: „Įėjimo kaina – 1,5 joanio“ (apie 20 centų). Ir – išsirikiavusi minia spalvingai apsitaisiusių apie 30 moterų, pasirengusių nešti tradicinį kinišką drakoną. Ir pajuda spalvinga kavalkada su orkestru, ir visa tai daroma su didžiuliu džiaugsmu bei entuziazmu.
„Pamatęs šiuos kaimelius, supratau, iš kur tos pasaulio konkursuose prizines vietas „skinančios“ nuotraukos su Kinijos vaizdais: viskas ten tiesiog labai labai gerai surežisuota, – dalijosi pastebėjimais fotomenininkas. – Ir visi dalyvaujantys šiuose „pastatymuose“ – tiek „dūmų pūtėjai“, tiek žvejai, tiek drakonų plukdytojai, špagų rijikai ar tiesiog besimankštinantys žmonės labai patenkinti, kad būna pakviesti į fotosesijas, nes jiems už tai sumokama“.
Fotografuoti šiuose miesteliuose galima visur ir viską: gatvėje, kavinukėse, net užeiti į namus. Į klausimą „ar galima jus nufotografuoti“ A. Sendrauskas niekada neišgirdo atsakymo „ne“ – priešingai: žmonės patys pasisiūlo papozuoti ar net paprašo leidimo nusifotografuoti kartu. Fotografas pasidžiaugė, kad turėjo progą ne tik fotografuoti, bet ir pabendrauti su labai puikiais, nuoširdžiais žmonėmis, kurie, nors gyvena kartais labai sunkiai, nepraranda geros nuotaikos ir veržiasi pavaišinti – kad ir saulėgrąžomis.

Nori draugauti ir
bendradarbiauti
Grįžtant prie fotografijos Kinijoje ir prie šio meno sostinės – Lišui, dera pastebėti, jog miestas yra labai kompaktiškas. Būdamas gan „jaunas“, jis neturi gilių tradicijų, tačiau yra įsikūręs labai strategiškai patogioje vietoje – 400 km iki Šanchajaus, ir, kaip jau minėta, jį supa nuostabi gamta: kalnai, uolos, kriokliai. Šiame mieste savo poilsines bei ofisus turi kas penkta iš 500 garsiausių pasaulio firmų, ir, sprendžiant iš to, kokie kultūros centrai bei viešbučiai čia kyla, miestas pamažu tampa kultūros ir verslo Meka. Ir, kas maloniausia A. Sendrauskui, itin daug dėmesio čia skiriama fotografijos menui, kuris yra tapęs savotiška Lišui vizitine kortele. Tai iliustruoja ir minėtosios parodos, kurių biudžetas – per milijoną JAV dolerių.
„Net nuostabu, kiek lėšų čia skiriama kultūrai – nuo meno saviveiklos iki profesionalių kolektyvų, kiek pinigų investuojama į kiekvieną pasirodymą. Ir, iš kitos pusės, su kokiu entuziazmu kinai visur dalyvauja. Apskritai man susidarė įspūdis, jog kinai visom prasmėm labi entuziastinga, smalsi tauta, ir ne veltui jų ekonomika veržiasi į pasaulio lyderius“, – pasidalijo pastebėjimais A. Sendrauskas.
Kalbant apie tolesnio bendradarbiavimo su Kinijos fotomenininkų sąjunga perspektyvas,  „Fotobienalė LT“ prezidentas sakė, jog po XV tarptautinės parodos atsisveikindamas su kolegomis išgirdo tokius žodžius: „Adai, mes turime be galo daug svečių, kurie atvažiuoja į svečius iš viso pasaulio. Ir mes tikrai norime ir toliau su visais draugauti ir bendradarbiauti. Tačiau labai retai kas mus į savo šalis pasisvečiuoti kviečia“.
„Mes preliminariai sutarėme dėl tolesnių galimų projektų. Jau žinome, kad kitąmet Plungės fotobienalėje dalyvaus fotomenininkų iš Kinijos delegacija. Turime minčių, kad ši delegacija apsilankytų ne tik Lietuvoje, bet, su Užsienio reikalų ministerijos pagalba, ir Latvijoje, ir Kaliningrado srityje. Tad dabar ieškome partnerių. Taip pat yra minčių dėl bendrų Lietuvos ir Kinijos fotomenininkų leidybos projektų, parodų – juolab, kad, kaip minėjau, savo pagalbą žada ir Lietuvos ambasada Kinijoje, ir Kinijos ambasada Lietuvoje. Ir, be abejo, labai norėtųsi, kad daugiau fotomenininkų iš Lietuvos – ir Palangos – galėtų, pavyzdžiui, kitąmet apsilankyti Kinijoje“, – kalbėjo A. Sendrauskas.
Dera paminėti, jog prieš savaitę A. Sendrauskas gavo iš Kinijos fotografų asociacijos prezidentės Wang Yao pasirašytą laišką, kuriame rašoma: „Gerbiamas asociacijos Fotobienale LT, Prezidente Adai Sendrauskai, dėkojame už Jūsų dalyvavimą Kinijos 15-ojoje tarptautinės fotografijos meno parodos atidarymo ceremonijoje. Mes tikimės, kad jūs gerai praleidote laiką Kinijoje.
Kinijos Fotografų asociacija yra įsipareigojusi skatinti mainus ir bendradarbiavimą su Fotobienale LT, ir linkiu CPA ir Fotobienale LT turėti dar glaudesnių santykių ateityje“.