Kodėl aš renkuosi Palangą ir tylą, sporto salę ir knygą, o ne Vilniaus šaršalą

Gruodžio pabaigoje krapščiau galvą: važiuoti „pasižmonėti“ į Vilnių – pamatyti jo Kalėdinę eglutę ir nupėdinti iki Seimo, kurį, girdėjau, jau „ima“, ar nuvažiuoti prasieiti per Palangą.

Pasirinkau Palangą ir nė kiek nesigailiu.

Man Palanga vėlyvą rudenį ir žiemą – gražiausia. Nesu Grinčas, kuris pavogė jūsų Kalėdas, taip jus baisiai erzindamas, tačiau – aha – yra žmonių, kuriems gruodžio gruodas labiau patinka nei liepos lepi saulė.

Kaip ir tokių, kuriems labiau patinka arbata nei kava, Pakruojo dvaras nei kartais Palangos „piaras“, armonika, pietūs pajūrio restorane „Monai“ nei Monika – na, ta iš LRT.

Gali būti, kad Monikai labiau patinka konjakas nei?.. Ir tai – žmogiška, ar ne?

Tačiau patikinu: aš – už įvairovę ir galimybę rinktis.

Kaip senas žiniasklaidos vilkas – ir šioks toks revoliucionierius (baigdamas sovietinę mokyklą Dzūkijoje, aš, aršus „sąjūdietis“, verčiau mokyklos direktorę, komunistę, todėl abitūros egzaminus laikiau su Sąjūdžio atstovais; kai šiais metais sužinojau apie direktorės mirtį, man buvo liūdna – norėjau jos atsiprašyti visą gyvenimą) – turiu savo supratimą apie LRT, Moniką bei konjaką.

Ir Vladimiro Iljičiaus Lenino, bolševikų, paėmusių valdžią Rusijoje 1917 metais, ir sovietinių okupantų, kurių tankai traiškė Televizijos bokšto gynėjus Vilniuje 1991-aisiais, ir mūsų Remigijaus, kuris žada naują aušrą, tikslas buvo ir yra tas pats – pirmiausia į savo rankas „paimti“ žiniasklaidą.

Pirmyn! Istorija keičia vardus ir dekoracijas, bet mechanizmai dažnai lieka tie patys.

Tačiau jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio, nužudyto „Vilniaus brigados“ 1990-ųjų pradžioje, ir kokio nors labai žinomo žurnalisto šiandien, dar vadinamo – priklausomai nuo to, su kuo šnekatės – ir visuomenininku, ir lobistu, ir kultūrinių bei politinių karų kurstytoju, ir turtingu verslininku, ir vienos didelės opozicinės partijos kandidatu 2029-ųjų metų prezidento rinkimuose.

Gali būti, kad šiandien jau nesu toks jautrus ir imlus – ir pokyčiams, ir revoliucijoms – kaip 1990-ųjų pradžioje, kai buvau aktyvus jų dalyvis. Tiesa man tuomet atrodė labiau suprantama ir aiški.

Prisimenu, kaip aš, toks visai dar berniokėlis, 1991-ųjų rugpjūtį traukiniu važiavau į Maskvą savo akimis išvysti gyvą istoriją ir tiesą – žavėjausi Boriso Jelcino, pirmojo demokratinio Rusijos prezidento, ugninga kalba ant „bačkos“ po nesėkmingo „pučo“ (perversmo). Prisimenu, kaip mano širdis krūtinėje stipriai daužėsi, kai aikštėje prie Rusijos parlamento, „Baltųjų rūmų“, sutikau duoti interviu britų BBC televizijos stočiai, nes aplink niekas nekalbėjo angliškai.

Man tiesa, nors ir krauju nudažyta, buvo aiškesnė 1990-ųjų sausį prie cemento barikadomis ginamo Seimo, kai kunigas Robertas Grigas, laukiant atriedančių sovietinių tankų, visai laisvės gynėjų miniai – vadinasi, ir man – davė paskutinį palaiminimą.

Po kunigo žodžių aš, Vilniaus Filologijos fakulteto pirmakursis, pasitraukiau į aikštės pakraštį, nes nebuvau pasiruošęs mirti – norėjau gyventi. Kunigas Robertas Grigas nesitraukia nuo savo įsitikinimų visą gyvenimą – kalba apie taiką, dėl to jis šiandien miniai, kuri, kaip ir tuomet, vėl gina laisvę, – išdavikas.

Gali būti, kad šiandien jau nelabai skiriu, kas yra tiesa, o kas – melas, nes turime alternatyvius faktus, kelias tiesas, o virtualus pasaulis graso realiai būčiai, grasindamas ją sudarkyti.

Kai Petras Gražulis savo interviu prieš porą metų prieš mane nubraukia ašarą, pasakodamas apie savo dvasinius regėjimus KGB kalėjime ir savo tikėjimą (jo ir palangiškės žuvies pardavėjos meilės vaisius – dukrelė – vis zujo ir taikėsi atsisėsti tėčiui ant kelių mums kalbantis), patikiu, kad tikroji tiesa – Petro pusėje.

Kai Remigijus, dar gerokai iki 2024 metų Seimo rinkimų, savo kabinete Seime man rodė storas, iki aukštų lubų sukrautas „papkes“ – sukauptus archyvus apie KGB bendradarbius, Seimo narius – ir apie tą neva didžiausią, žinomą Seimo žydą, – negaliu juo nesižavėti: „Ach, Remi, kiek reikia drąsos tam!“

Kai šį lapkritį Strasbūre, kuriame vyko Europos Parlamento sesija, Dainius, Lietuvos europarlamentaras, į EP pakliuvęs po dabar jau neparlamentinės partijos „Laisvė“ vėliava, man aistringai dėstė apie LGBTQI+, moterų teises, rusišką pasaulį, patikiu, kad tiesa – jo, tik jo, ir ji – neužginčijama.

Kiekvienas sutiktas žmogus atneša savo tiesą, ir kiekviena jų akimirkai atrodo įtikinama.

Bet kadangi esu mažiausiai trijų istorinių (kosminių) epochų – sovietmečio, Sąjūdžio ir 1991–2025 metų Lietuvos – žmogus, turiu vieną unikalų pranašumą – viskuo abejoti, nepriimti visko už gryną pinigą, net ir to, kas supakuota į labai gražias ryškias šventines dėžutes. Kitaip tai dar vadinasi kritiniu mąstymu, kurio dabar – ryškiausias deficitas.

Ilgainiui supranti, kad didžiausia prabanga gyvenime – ne tikėti, o abejoti.

Kad prie Seimo nesuklysčiau skanduodamas reikiamus šūkius ir nepasirodyčiau pernelyg ramus įpykusiai miniai, kovojančiai už LRT ir Monikos laisvę, nusprendžiau verčiau nuvažiuoti pusdieniui į Palangą.

Ir teisingai padariau!

Užėjau į nuostabią „Manana“ (ispaniškai – „rytoj“) kavinę Vytauto gatvėje kavos, o jos savininkė Jolita, kurios akys visada spinduliuoja, skuba mane ja vaišinti.

Kaip paauglys muistausi: „Nemėgstu vaišių. Būčiau žinojęs, kad jūs čia esate, būčiau neužėjęs“, – juokiuosi.

O Jolita į šventinį ryšuliuką su ryškiu kaspinėliu kelionei po Palangą man dar įsuka du mažyčius šokoladinius skanukus.

„No me gusta tomar, prefiero dar“ (man nepatinka imti, man patinka duoti), – krizenu ispaniškai ir pasidalinu su „Manana“ šeimininke staiga man nušvitusia idėja: 

„Mokausi ispanų kalbos beveik penkerius metus. Jos mokosi ir Palangos gimnazistai, ir progimnazistai. Kodėl jūsų kavinei naujais metais netapus ispanų kalbos ir kultūros mylėtojų klubo vieta?“

„Puiki mintis!“ – pritaria Jolita, o jos akys švyti.

Būtinai tokį pirmąjį susitikimą organizuosiu „Manana“ 2026-aisiais!

O paėjęs Vytauto gatve toliau pastebiu Palangos merą, telefonu kalbantį ant Savivaldybės laiptų. Vadinasi, Tarybos posėdis jau baigėsi.

Prieinu prie jo nepastebėtas, o kai jis baigė kalbėti, pasisveikinu ir kyšteliu jam du mažyčius ką tik gautus šokoladinius kamuoliukus blizgioje pakuotėje: „Mere, sveikinu su Kalėdomis ir Naujaisiais metais!“

O jis plačiai šypsosi: „O, ačiū! Užeikime į savivaldybę – jums savivaldybės 2026-ųjų kalendorių įteiksiu.“

„Nenoriu“ – atsakau merui, jį nustebindamas. „Kaip nenorite? Gi redaktorius esate.“

Su kalendoriumi jau kuprinėje, žygiuodamas Vytauto gatve toliau, iš savęs pasijuokiau: „Linai, esi pirmasis žmogus Palangoje, atsisakęs priimti „apdovanojimą“ iš mero rankų.“

Be jokios Evelinos Šimkutės, iniciatyvos „Šilainių sodai“ vadovės, atsisakiusios priimti pilietinių iniciatyvų konkurso „Lietuvos galios“ apdovanojimą iš prezidento Gitano Nausėdos rankų lapkritį, įtakos ar plaukikės Rūtos Meilutytės, atsisakiusios gruodį priimti „Metų sportininkės“ apdovanojimą, įtakos.

Nebandau įtikti ar patikti: Palanga man atseikėjo didžiausių stebuklų mano gyvenime. Palangoje Dievo, Lietuvos, lietuvybės, bendruomenės ir šeimos – daugiau!

Vis tik didžiausio įvertinimo ir ypatingos dovanos šiais metais sulaukiau gruodžio pradžioje Palangoje iš 80-etį perkopusio iškilaus Palangos senjoro, šaulio Adolfo, kuris man padovanojo į storą komplektą susegtų 1941-aisiais metais (Hitleriui jau okupavus Lietuvą) leisto žurnalo „Naujoji Sodyba“ rinkinį. Redakcijos skiltyje rašoma: „Jo Ekscelencijai, Didžiosios Vokietijos Vadui ir Kancleriui Adolfui Hitleriui. Derliaus šventės proga Lietuvos ūkininkai švenčia kartu ir išsivadavimą iš bolševikinio teroro, nuo kurio juos išvadavo narsioji vokiečių kariuomenė...“

Ši dovana man primena, kad istorija visada šalia – net tada, kai ją bandome pamiršti ar pabaltinti.

Būtinai šį bei tą iš šio žurnalo dar paskaitinėsiu iki metų galo. Būtinai pamėginsiu pabaigti skaityti pradėtas knygas (Yuval Noah Harari „Sapiens: A Brief History of Humankind“, Parmy Olson „Dominavimas“ (apie dirbtinio intelekto iškilimą), Dale C. Allison „Jesus of Nazareth: Millenarian Prophet“ – puiki knyga Kalėdoms, suvokiant krikščionybės įsigalėjimą!) ir peržvelgsiu tas, perskaitytas šiais metais anksčiau, kurios man paliko nemenką įspūdį: Joonas Porsti „Propagandos karai“, Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt „Kaip miršta demokratijos“, Neil deGrasse Tyson „Astrofizika skubantiems“. Dauguma knygų į mano rankas pakliūna atsitiktinai – iš knygų vežimėlio kokiame nors prekybos centre, tos, man tinkančios, būna viršuje.

Kaip visada, rasiu laiko ir mažiausiai valandai sporto salėje, tad, patys suprantate, kelionė į Vilnių, į Seimo aikštę – net labai trumpa – sujauktų mano nusistatytą tvarką ar, dar blogiau, ramybę.

O Palanga žiemą – tikrai gražiausia. Įsitikinkite tuo patys!

Su šv. Kalėdomis ir 2026-aisiais.

Linas JEGELEVIČIUS

„Palangos tiltas“ redaktorius

P. S. Šis komentaras yra parašytas autentiškai, šių eilučių autoriaus, o ne dirbtinio intelekto.