Liepsnojančiame kelte buvęs palangiškis: „Tarsi patys lemties ženklai bylojo apie laukiančią nelaimę“

Visame pasaulyje nuskambėjęs įvykis, kuomet užsidegė keltas „Lisco Gloria“ palietė daugelį Lietuvos šeimų – visi su nekantrumu laukė sugrįžtančių artimųjų. Tarp patekusiųjų į šią situaciją buvo ir šalia mūsų gyvenantys žmonės. Šiuos išgyvenimus teko patirti ir palangiškiams Statnickams. Miestelėnas Antanas Statnickas, dirbantis vairuotoju, kėlėsi keltu namo, kuomet ugnis ir dūmai pasiglemžė visą keltą, o jame vykusiems keleiviams kilo grėsmė gyvybei, laimei, didesnių nelaimių be sužeidimų ir apsinuodijimų išvengta. To išvengė ir apie įvykusią nelaimę sutikęs papasakoti miestelėnas bei klaipėdietis Arvydas. A.Statnickas namo grįžo vien su šalia buvusia pinigine, tačiau, kaip pasidžiaugė jo žmona Jolita Statnickienė, išgyvenusi sunkias laukimo akimirkas, sveikas ir gyvas. 

Į namus grįžo sustiprėję

Sekmadienio ryte į Palangos aeoruostą lėktuvu parskraidintas palangiškis teigė, jog savijauta šiuo metu nesiskundžia, nors teko apsilankyti Vokietijos ligoninėje, mat dūmų prisikvėpavusiam vyrui ėmė stigti oro. Daugeliui buvo suteikta pagalba – vieni nukentėjo sunkiau, kiti – lengviau, tačiau į namus grįžo nors ir pavargę bei patyrę didžiulį šoką, tačiau fiziškai stipresni.

„Pasiėmiau piniginę, striukę, tikrai negalvodamas apie kažką baisaus, išėjom visi į denį, užrakinom kajutę, galvojau, kad įvyko šiaip koks menkas įvykis, tačiau pamatytas vaizdas nemaloniai nustebino“, - pasakojo apie išgyvenimus palangiškis. Pasak jo, netrukus visiems buvo išdalintos liemenės, ėmė ruošti plaustus.

Pradėjo skęsti dūmuose

Kaip prisiminė įvykių liudytojas, grindys tiesiog ėmė raudonuoti, vanduo, sėmęs grindis, virė, kvapas – baisus. Nelaimei įvykus kelte taip pat buvo klaipėdietis Arvydas, kuris plaukė namo iš Vokietijos. „Tuo metu mes su draugu kelto kavinėje žiūrėjome Lietuvos futbolo rinktinės žaidimą su ispanais ir pajutome dūmų kvapą. Tačiau šis kvapas vis labiau didėjo ir keltas po truputį pradėjo skęsti dūmuos“, - pasakojo apie užsidegimo pradžią Arvydas.

Kuomet jau buvo pranešta, jog keltas dega ir žmonėms reikia evakuotis, vaikinas net nebegalėjo nueiti iki savo kajutės. „Aš buvau su kelnėmis, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir batais, nebespėjome nueiti pasiimti savo daiktų, nes pranešė, jog keltas jau dega atvira liepsna, todėl privaloma labai greitai evakuotis. Žinoma, išsigandome, tačiau aš nepanikavau, tiesiog ramiai vykdžiau visus liepimus“,- dėstė apie įvykį Arvydas.

Be panikos

Regėję įvykį keleiviai pasakojo, kad visus keleivius nuleido avarinėmis valtelėmis. „Panika visų žmonių akyse buvo, bet tai normalu, buvo ir šiokia tokia spūstis, bet tikrai ne tokia, kad negalėtum pajudėti į priekį. Tuo metu, atrodo, jog viskas vyksta kaip sapne. Visi laukė išsigandę, susirūpinę ir nežinantys, kas bus toliau. Stengiausi visą laiką išlikti ramus ir racionalaus proto“, - kalbėjo kelte buvęs keleivis Arvydas. Panikos, kaip paantrino klaipėdiečiui palangiškis, visiškai nesijautė. „Tai, kas buvo liepta, tą ir darėm. Žinoma, žmonės ėmė dėstyti savo variantus. Vieni siūlė mušti langus, tačiau tai būtų buvusi ne išeitis“, - pasakojo A.Statnickas apie vyravusią nuotaiką. 

Neišvengė dūmų

Po mėnesio vėl galėjęs grįžt namo pas šeimą A.Statnickas, be to, į rengiamą dukters garbei šventę, nieko panašaus net baisiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti. „Žmonės dūmų gavo kaip priklauso“, - konstatavo palangiškis, kuriam taip pat nepavyko to išvengti.

Lemties ženklai

„Turėjau grįžti jau ketvirtadienio vakare, tačiau vis kas nors sutrukdydavo, todėl pavėlavau ir patekau būtent į šį keltą“, - prisiminė A.Statnickas. Kaip teigė nelaimę išgyvenęs vyras, visi lemties ženklai liudijo apie kažin kokią gresiančią bėdą. „Pavėlavau į keltą tris su puse valandos, o atlėkęs dar prašiau bilieto, tačiau keltas jau buvo pajudėjęs. Buvau gavęs nurodymą pasikeisti priekabą, prisikabinti kitą, bilietą pasiimt, tačiau jo nei man, nei mašinai nebuvo, skubėdamas dar papuoliau ir į kamštį“, - ženklus vardino A.Statnickas.

Šeima sužinojo vėliau, o sužinojusi žmona nieko nesakė dukrelei, nes nenorėjo jaudinti. „Nesuvokiau situacijos grėsmės, nes kai mačiau per televiziją, neatrodė taip baisu, kaip buvo iš tiesų“, - savo patirtais išgyvenimais dalijosi žmona Jolita Statnickienė.

Pagalba pasirodė greitai

Klaipėdietis Arvydas pasakojo, kad gana greitai prie išsigandusių keleivių priplaukė Vokietijos policijos laivas, nuramino žmones ir netrukus atplaukė kitas, mažesnis keltas. „Žinoma, jau šiek tiek nejauku plaukti keltu, nes būtent šiuo metu dar yra tokia keista baimė, jog kažkas atsitiks. Tačiau plaukiau ne pirmą kartą, žinau, kad visuomet viskas būna normaliai. Tiesiog šį kartą nepasisekė. Nemanau, kad gyvensiu su baime plaukioti keltu – reikės ir plauksiu juo ir kitą kartą“, - kalbėjo klaipėdietis Arvydas.

Nelaimė įvyko nuo kranto nutolus 48 kilometrus. Keleiviai jau plaukė dvi valandas. „Iš vietos, kurioje ėmė degti keltas matėsi danų sala“, - papasakojo palangiškis. Pasak A.Statnicko, visur aplink matėsi žiburėliai, o įamžintas degančio kelto vaizdas turbūt visuomet liepsnos ir atmintyje.

Daug kalbėta apie gelbėjimo organizuotumą. Vieni peikė, kiti gyrė kelto darbuotojus ir juos iš „ugnies nasrų“ traukusius gelbėtojus. „Nemanau, jog yra dėl ko peikti, nes viskas vyko tikrai sklandžiai, o jei ir kokių keblumų, tai juk tokia technika, kurioje gali visko pasitaikyti“, - pakomentavo palangiškis. Situaciją stebėjusi jo žmona Jolita taip pat buvo vieningos nuomonės: „Nei vienas nežuvo, reiškia viskas buvo organizuota gerai“. Žinoma, kaip paminėjo palangiškis, kilo ir nesklandumų – teko pavargti su plaustais, tačiau tikriausiai niekas nepaneigtų, jog svarbiausia, kad žmonės išsigelbėjo. Kaip ir visose situacijose, taip ir šioje buvo nepatenkintų žmonių, kuriems viskas blogai.

Bendravęs su kitais kelto keleiviais ir darbuotojais palangiškis ne tik pajautė kitų šalia esančių žmonių nerimą, tačiau sužinojo ir koks darbas tenka kelte dirbantiems žmonėms. „Kalbėjau su vienu iš jų, kuris man pasakojo apie savo pareigas – jo pareiga – būti poste nr. 2, o tai reiškia paleisti plaustus, o ką bepaliesti, jei jie jau buvo sudegę“, - situacijos detalėmis pasidalino palangiškis.

„Gavau didelę dozę dūmų, nes buvo signalas, jog visi bėgam į kairįjį bortą, nes ten buvo plaustas. Nusileidau į apačią, tačiau liepė nebelipti, nes buvo perpildytas, gavau grįžti atgal“, - papasakojo palangiškis.

Pagal taisykles

Paskutiniai, kaip ir dera, sulipo įgulos darbuotojai. „Viskas buvo labai organizuota, vyko pagal visas taisykles. Pirmiausia lipo moterys, vaikai, seneliai, vėliau vyrai. Mes patekom į plaustą vieni iš paskutiniųjų“, - teigė A.Statnickas.

„Žinoma, plaustuose viskas sukomplektuota labai kompaktiškai – maži irkliukai, maži peiliukai, tad nieko keisto, jog sunku buvo su jais nupjauti virves, bet ne tai yra svarbiausia“, - kalbėjo miestelėnas, patyręs itin ryškių gyvenimo detalių. Vyro teigimu, negalima teigti, jog plaustai buvo netvarkingi, juk tai – technika, visko būna, taip ir ten, užsiblokavo, viena pasileido, kita – ne, reiškia nebuvo situacija tokia prasta. „Pasijutom kaip karuselėse – paleistas plaustas krito iš 18 m aukščio, o man dar reikėjo šokti nuo kopėčių“, - įspūdžiais pasidalino keleivis, prisiminęs kaip saugiai pasijautė atsidūręs plauste ir kuo toliau nuo degančio laivo. „Juokavom – mūsų gimtadienio proga – saliutai“, - neprarasto humoro jausmo akimirkas apibūdino palangiškis.

Liko be daiktų

„Kas buvo pririšta prie manęs, tą ir pasiėmiau, visas turtas liko, o ir šeimai lauktuvės liko neparvežtos“, - be praradimų neapsiėjęs kalbėjo vienas iš keleivių, tačiau kaip patvirtino žmona Jolita, svarbiausia, kad vyras grįžo gyvas.

Klaipėdietis Arvydas pasakojo, kad visi jo daiktai sudegė. „Dabar negaliu įvardinti tikslios sumos, tačiau galiu pasakyti, kad ji turėtų būti nemaža. Sudegė du telefonai, kompiuteris, visi rūbai, higienos priemonės, pasas, vairavimo teisės, visi kiti dokumentai, kortelės ir pinigai. Apie žalos atlyginimą dar niekas neinformavo, bet tikiuosi, kad viskas bus atlyginta. Dabar gana ilgai užtruks ir susipirkti reikiamus daiktus, svarbiausia, pasidaryti visus dokumentus iš naujo“, - pasakojo Arvydas.

Nerimas galvojant apie artimuosius

„Gaisras yra baisu, bet ant vandens – dar baisiau, niekur nenubėgsi, siūlė kapitonas šokti į vandenį, tačiau vanduo – 3 laipsnių, menka pagalba“, - teigė pašnekovas, išgyvenęs neeilinių akimirkų, įsirėšiančių visam gyvenimui. Į atmintį įsirėžė vaizdai, kuomet visi laivai švietė, malūnsparniai skraidė. „Kiek žinau, du žmonės šoko į vandenį, nes nebebuvo kitos išeities, vieną nukėlė“, - likimo padiktuotas sąlygas apibūdino A.Statnickas.

Kaip pasakojo nelaimės liudininkai, ugnis plito labai greitai – žaibo greičiu. „Prieš mėnesį turėjau taip pat gaisrą laive, tačiau ten tyliai pasibaigė, vienas treileris užsidegė ir jį netrukus užgesino, tačiau taip pat kalbėta, jog po 10 minučių būtų buvę kitaip, daug prasčiau, kaip ir šiuo atveju- baigtis galėjo būti ir liūdnesnė“, - apie nelaimingus atsitiktinumus kalbėjo palangiškis.

Pasak jo, pergyvenimas atsirado, kada pradėjo galvoti apie artimuosius, o dėl savęs mažiausiai rūpinosi. Vienintelis klausimas kyla: „Kodėl man?“

„Galvojau, kad jau kamščiai kažką reiškia, nes tuo maršrutu pravažiavau 8-10 kartų ir jokių kamščių nebuvo. Pasirodė, kad bylojo apie blogąją lemtį“, - paminėjo palangiškis. Pasak keleivio, tą vakarą kelte visi sulaukė net ir vakarienės, kurios įprastai neduoda. „Visi juokavo, jog paskutinė vakarienė“, - nereikšmingas, tačiau įgavusias didžiulę reikšmę detales prisiminė A.Statnickas.

Nuostolių mastai – didžiuliai, tai pajuto ir darbdaviai. Pasak palangiškio, jiems jų prarastas turtas ir yra svarbiausias, žmogaus sveikata ir gerovė nėmaž nerūpi. „Žinoma, kad gaila mašinos, gaila ir prarastų daiktų, juk viskas naudojama, viskas buvo supirkta darbo reikmėms, dabar reikės vėl viską nusipirkti, tačiau šiuo atžvilgiu, svarbiau išsaugotos gyvybės“, - konstatavo nelaimę išgyvenęs miestelėnas.