Lietuva mini 150-ąsias Kazimiero Stepono Šaulio, Vasario 16-osios signataro iš Palangos, metines

Šiemet Lietuva mini Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, prelato Kazimiero Stepono Šaulio 150-ąsias gimimo metines. Palangiškiams šitas žmogus atpažįstamas kaip pirmasis iš keturių Nepriklausomybės Akto signatarų, išugdytų Palangos progimnazijoje.

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime, Švėkšnos valsčiuje (dab. Šilutės r.). Tėvai Karolina Balčinaitė ir Petras Šaulys buvo ūkininkai. Tėvas – šviesus žmogus, baigęs parapinę mokyklą. Spaudos draudimo metais namuose turėta lietuviškų knygų, penki vaikai (trys mergaitės ir du berniukai) augo, skaitydami Motiejaus Valančiaus knygeles ir Naująjį Testamentą. Pramokęs namuose lietuviškai skaityti, dešimtmetis Kazimieras lankė Švėkšnos liaudies mokyklą. Čia mokytojai buvo rusai, visi dalykai mokyti rusiškai. Mokyklą K. S. Šaulys galėjo pradėti lankyti 1883 m. ir ją baigė per trejus metus su pagyrimo raštu.

Baigus pradžios mokyklą, tėvai Kazimierą pasiuntė tęsti mokslų į 1886 m. grafo Felikso Tiškevičiaus lėšomis įsteigtą Palangos progimnaziją. Stojant į progimnaziją reikėjo laikyti rusų kalbos ir matematikos egzaminus, bet būsimasis signataras, kaip gabus mokinys, buvo priimtas be egzaminų. Jis į Palangos progimnaziją įstojo 1887 m. ir ją baigė 1891 m. K. S. Šaulio Palangos progimnazijos baigimo atestate nurodyta, kad jis mokėsi tikybos, rusų, lotynų, graikų ir vokiečių kalbų, matematikos, istorijos, geografijos. Visi mokslo dalykai įvertinti penketais. Metais vėliau, 1887 m., į Palangos progimnaziją įstoja dar du aštuonmečiai būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Jurgis Šiaulys (Šaulys) ir Steponas Kairys. Na, o ketvirtasis būsimasis signataras, aštuoniolikmetis Antanas Smetona, Palangos progimnazijoje pradeda mokytis 1892 m., kai K. S. Šaulys ją jau buvo baigęs. Viena iš priežasčių, kodėl Palangos progimnazija traukė jaunuolius iš skirtingų etninių Lietuvos žemių buvo ta, kad Palangos miestelis nuo 1819 m. priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo liberalesnis.

Ar Jurgis Šaulys Kazimiero Stepono giminaitis? Abejotina, – nes tikroji Jurgio pavardė buvo Šiaulys, tik iš Palangos progimnazijos į platųjį pasaulį abu iškeliauja kaip Šauliai (Palangos progimnazijos rusakalbiams mokytojams abi pavardės skambėjo vienodai, tai ir užrašė abu tokia pat pavarde). Kalbėdamas apie savo patriotišką susipratimą, Jurgis Š. porina: „Ar mes jau buvome patriotai? Vargu, nes atsimenu dar  ir štai kokį faktą. Kai pabaigę Palangos progimnaziją mudu su pusbroliu (matyt, turimas galvoje Kazimieras Steponas Šaulys. – V. P.) išsiskyrėva, tai aš vis rašinėjau laiškus rusiškai, kol jis mane pagaliau sugėdino, kam aš vis dar rusiškai rašąs? Jei nenorįs rašyti lenkiškai, tai juk galįs jam rašyti lietuviškai. Tai, galima sakyti, buvo pataikyta man lyg kūju į kaktą. Iš karto kilo klausimas: iš tikrųjų, kam gi aš ta rusų kalba naudojuosi?1“

1891 m. K. S. Šaulys įstoja į Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Savo autobiografijoje pažymi, kad jam teko laimė lietuvių kalbos mokytis iš profesoriaus Kazimiero Jauniaus. Prisimenamas atvejis, kai jis per homiletikos [gr. homilētikē — mokėjimas kalbėtis, bendrauti] paskaitą padeklamavo Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ posmą žemaitiškai. Profesorius K. Jaunius pasakė: „Gerai, bet reikia į bendrą natą palinkti“. Toliau profesorius pabrėžė, kad „grynosios kalbos nepažinus“, ir lietuvių dainos „bus riešutas – kietas“. Klierikai susivokė, kad tai žodžiai iš jiems nežinomo autoriaus St. Garnio (šiuo slapyvardžiu pasirašęs Maironis) poemos „Tarp skausmų į garbę“. Šis kūrinys XIX a. p. seminaristams buvo tarsi jų gyvenimo programa: herojus, atsižadėjęs dvaro turtų, pasirenka kunigystę ir tampa tautos žadintoju2.

Nuo 1892 m. seminarijos profesoriumi paskirtas Jonas Mačiulis-Maironis. Be dogminės teologijos, jam buvo paskirta dėstyti katekizmą. Oficialiai seminarijoje jis su klierikais kalbėjo lenkiškai, bet pas save privačiai – lietuviškai. Lietuviškai su profesoriumi bendravo ir Šaulys. Maironio įtaka lietuvybės žadinimui seminarijoje buvo didelė, bet netrukus jis išvažiavo profesoriauti į Peterburgą.

1895 m. K. S. Šaulys baigė Kauno kunigų seminariją ir kaip gabus klierikas buvo pasiųstas į imperatoriškąją Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją. Tai buvo vienintelė Rusijos imperijoje su Lenkijos karalyste katalikų dvasininkų aukštoji mokykla. Baigdamas akademiją, K. S. Šaulys rašė ir apsigynė dvi disertacijas: vieną lotynų kalba – „Jeronimas Savonarola kaip dorovės reformatorius“ ir rusų kalba – apie Ivano Krylovo pasakėčias. 1899 m. birželio mėn. išlaikęs ir apgynęs disertacijas Šaulys akademiją baigė „su ypatingu pagyrimu“ ir gavo teologijos magistro laipsnį. Jis neišvyko studijuoti į Vakarų Europos katalikiškus universitetus. Gavęs diakono įšventinimus, nuėjo dirbti pastoracinio darbo. Buvo paskirtas Panevėžio šv. Petro ir Pauliaus parapijos vikaru ir išdirbo nuo 1899 iki 1906 m., prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo stiprinimo šiame mieste. Tuo pat metu trijose Panevėžio pradžios mokyklose dėstė tikybą, buvo Panevėžio realinės mokyklos tikybos mokytojas ir kapelionas. Vadovėlių lietuvių kalba nebuvo, todėl mokiniai užsirašinėdavo kapeliono aiškinimą ar diktuojamą tikybos mokslą ir ruošėsi egzaminams iš užrašų. Tarp tokių mokinių buvo Juozas Balčikonis, būsimasis filologas, profesorius, didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiasis redaktorius, dedikavęs savo mokytojui pirmąjį žodyno tomą. Taip pat Šaulys Panevėžyje dalyvavo kuriant katalikišką labdarybės draugiją.

Bažnytinę karjerą K. S. Šaulys pradėjo nuo parapijos vikaro pareigų, t. y. žemiausio laiptelio hierarchijoje. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kurijoje karjerą pradėjo nuo santuokos ryšio gynėjo, vėliau paskirtas vyskupo sekretoriumi, dar vėliau – kurijos kancleriu. Teko tvarkyti įvairius su raštvedyba susijusius reikalus. Įsteigus Kauno arkivyskupiją, K. S. Šauliui patikėtos generalvikaro pareigos, jis tapo antru žmogumi po arkivyskupo Juozo Skvirecko. 1916 m. jis paskiriamas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos tikruoju kanauninku. 1927 m. suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas. Po kapitulos pirmininko prelato J. Mačiulio-Maironio mirties 1932 m., kapitulos posėdžiams pradėjo pirmininkauti kapitulos dekanas prelatas K. S. Šaulys ir pirmininkavo iki 1944 m. balandžio 28 d.

Kauno kunigų seminarijos profesoriumi K. S. Šaulys paskirtas 1906 m. rugpjūčio mėn. Pirmiausia buvo paskirtas Bažnyčios istorijos ir lotynų kalbos dėstytoju, vėliau dėstė filosofiją, moralinę teologiją, kanonų teisę. Parengė pirmąjį sociologijos vadovėlį. 

1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje į Krašto Tarybą buvo išrinkta dvidešimt narių. Daugiausiai balsų gavo J. Basanavičius, antras buvo J. Šaulys, trečias  – A. Smetona. K. S. Šaulys buvo keturioliktas, surinko 139 balsus „už“ ir 64 – „prieš“. 1917 m. rugsėjo 22 d. Lietuvių konferencija Vilniuje nusiuntė telegramą Šventajam Tėvui Benediktui XV. Telegramoje rašoma: „Mes iš visų Lietuvos sričių ir įvairių luomų atstovai, iš viso 200 su viršum žmonių, susirinkę į konferenciją Vilniuje, savo sostinėje, pasitarti dėl dabarties karo vargų ir savo tautos savarankiškos ateities, naudojamės šia miela proga pasakyti Jūsų Šventenybei nuoširdų ačiū už paskyrimą dienos karo nuvargintai Lietuvai rinkti aukoms visame katalikiškame pasaulyje...3“

Steigiamajame Seime K. S. Šaulys daugiausia dirbo Konstitucinėje ir redakcinėje komisijoje. Rengiant Konstitucijos projektą, jis suprojektavo ir redagavo skyrių „Tikyba ir kulto dalykai“, kurį Steigiamasis Seimas patvirtino Konstitucijoje4.

Steigiamojo Seimo nario mandato K. S. Šaulys atsisakė 1922 m. liepos 25 d. Savo išstojimą iš Steigiamojo Seimo jis aiškino, kad dėl laiko stokos negalėjęs ir neįstengęs įmanomai naudingiau ir sąžiningiau atlikti visas turėtas ar pavestas pareigas. Pareigų turėjo daug – darbas Seime, kitos pareigos Žemaičių vyskupijos kurijoje ir dar profesūra universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Lietuvos universitete jis dėstė nuo atidarymo dienos, t. y. nuo 1922 m. vasario 16d., tapo Teologijos skyriaus Benedikto kodekso (Kanonų teisės) katedros vedėju ir juo išbuvo iki 1944 m. Prasidėjus sovietinei okupacijai, Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Iš pradžių K. S. Šaulys dirbo docentu, nuo 1922 m. birželio 9 d. fakulteto Tarybos posėdyje paskirtas ekstraordinariniu profesoriumi, o nuo 1927 m. ėjo ordinarinio profesoriaus pareigas. Iš atsiminimų apie profesorių: „Prof. Šaulį studentai mylėjo ne tik dėl jo didžių nuopelnų tėvynei, kaip pirmaeilį jos teisių gynėją ir narsų kovotoją už laisvę, bet ir kaip didžios intelektualinės erudicijos mokslininką. Jie žinojo, kad prieš savo akis turi šviesiausią Lietuvos kanonistą.

Aukštas, lieknas, šviesiai amžiaus nudažytais plaukais, žvalių akių jis ateidavo į savo katedrą. Niekada nesinervindavo, labiausiai imponuodavo savo žiniomis, gerai pažino valstybės teisę, pravesdavo įdomią paralelę tarp bažnytinių ir civilinių įstatymų“5. Iš asmens anketoje pateiktų duomenų matyti, kad K. S. Šaulys gerai mokėjo lietuvių, lenkų, lotynų ir rusų kalbas, o pakankamai vokiečių, prancūzų ir italų kalbas.

Su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija prelatas susijęs nuo pat draugijos įkūrimo. Vilniuje ir Kaune veikė Rusijos imperijos Raudonojo Kryžiaus padaliniai. Kaune komitetas turėjo ambulatoriją, vėliau ji pertvarkyta į mažą ligoninę, o 1908 m. nupirko namus ir įsteigė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, gydytojo Roko Šliūpo (dr. Jono Šliūpo brolis) iniciatyva, kartu ir kan. K. S. Šaulys, 1918 m. balandžio 12 d. padavė prašymą vokiečių okupacinei valdžiai leisti veikti prieš karą buvusiai Raudonojo Kryžiaus draugijai. Leidimas gautas, bet visi nutarimai turėjo būti derinami su apskrities gydytoju vokiečiu. Iš dalies dėl šios priežasties, o ir dėl susisiekimo tarp Vilniaus ir Kauno sunkumų, draugija įkurta tik 1919 m. sausio 12 d. Pirmininku išrinktas Rokas Šliūpas, o Kazimieras Steponas Šaulys buvo vienu iš penkių valdybos narių. Vyriausios valdybos nariu jis išbuvo iki 1945 m. rugpjūčio 14 d. Būdamas emigracijoje, K. S. Šaulys rūpinosi Raudonojo Kryžiaus veikla tarp lietuvių pabėgėlių. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, LRK rūpinosi, gydė ir teikė pagalbą lietuviams sukilėliams ir civiliams asmenims, gydė besitraukiančios sovietinės kariuomenės paliktus sužeistus karius, o prireikus ir vokiečių karius, kol jie buvo perkelti į vokiečių karo ligonines. Prelato Šaulio veikla su LRK buvo susijusi daugiau kaip dvidešimt metų.

Valstybės archeologijos komisija rinko, saugojo ir tyrinėjo Lietuvos praeities liekanas, supažindino su svetur surinktomis ir rūpinosi grąžinti iš Lietuvos išvežtąsias. K. S. Šaulys komisijoje dirbo apie trejetą metų (nuo 1920 m.). Buvo sukaupęs nemažą biblioteką. Jis nuo pat lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo pirko ir rinko lietuviškus leidinius bei leidinius apie Lietuvą vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbomis, turėjo istorinių knygų bei Žemaitijos vyskupijos dokumentų nuo XVII a.

Bičiulystės-giminystės ryšiai Kazimierą Steponą Šaulį ir Jurgį Šaulį siejo per visą gyvenimą. Susidraugavę Palangos progimnazijoje, vienas kitą paremdavo ir talkindavo lemiamais gyvenimo momentais. Pargrįžęs iš diplomatinių kelionių ir darbų, Jurgis lankydavosi ir apsistodavo Kaune pas Kazimierą Steponą, pastarasis Jurgiui buvo vestuvių liudininku ir vienintelės dukters Birutės krikštatėviu. 1944 m. vasarą, kai K. S. Šaulys traukdamasis nuo sovietų okupacijos paliko Lietuvą, J. Šaulys išrūpino bičiulio pragyvenimui reikalingų lėšų ir leidimą gyventi Šveicarijoje, susitarė su dominikonų vienuolyno vyresniuoju, kad priimtų prelatą apsistoti vienuolyne Negro Lugano vietovėje. Vėliau K. S. Šaulys apsistojo Šv. Brigitos vienuolyne, įsikūrusiame Via Silvio Calloni 14, pas šv. Brigitos seseris. Kazimieras Steponas lankė susirgusį Jurgį ir buvo kartu, kai jis, būdamas 69 metų, 1948 m. spalio 18 d. mirė. Mirus J. Šauliui, K. S. Šaulys guodėsi, kad Lugano padangėje liko pats vienas lietuvis, rūpinosi Jurgio archyvu ir bibliotekos likimu. 1950 m. „Drauge“ paskelbė straipsnį apie J. Šaulio rinkinius, siekė, kad biblioteka būtų perkelta į Pensilvanijos universitetą.

Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys iš visų 20 Nepriklausomybės Akto signatarų nugyveno ilgiausią gyvenimą, mirė 1964 m. gegužės 9 d., būdamas 92 metų amžiaus, palaidotas Lugano Šv. Pietro Pambio kapinėse, o 1968 m. Lietuvių bendruomenė perkėlė palaikus į Romos Verano kapines.

________________________________________

1 V. Plečkaitis, Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, Vilnius, 2015, p. 22.

2 A. Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius, 2016, p. 18.

3 A. Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius, 2016, p. 96.

4 A. Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius, 2016, p. 119.

5 A. Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius, 2016, p. 140.

Sigutė Bendikienė,

Palangos viešoji biblioteka