Mažieji laikraščių pardavėjai: nuo „muštynių“ dėl vietos iki tėčio pasiūlymo naudotis garsiakalbiu

Kartais jie būna pikti, bet dažniausiai draugiški, būna su šypsena, o būna ir susiraukę, būna jaunų, būna senų, kai kas jų nekenčia, o kai kas tiesiog myli. Kas? Laikraščių pardavėjai.

Nenori tėvams sėdėti ant sprando

Šių jaunų žmonių rytas, kaip jie patys prisipažino, dažnai prasideda nuo „muštynių“ dėl geresnės vietos laikraščių pardavinėjimui. Kaip teigė drauge dirbantys Lukas Lazdauskas bei Giedrius Narmontas,  į darbą jie ateina nei anksti, nei vėlai – septintą valandą ryto. O darbo valandas skaičiuoja beveik be išeiginių. Tik sekmadieniais šie pardavėjai ilsisi. Kaip ir kiekvienam tokio amžiau žmogui darbo pasiūlymų dirbti vasarą nėra daug, tad tai buvo kone vienintelis. Kaip teigė Lukas, „geriau užsidirbti, ir juos išleisti, negu nuolat kaulyti ir sėdėti tėvams ant sprando“.

Ko reikia geram pardavėjui? Gal užtenka tik šypsotis ir gerai atrodyti? Panašu, jog tame dalis tiesos yra. Kaip „O man ne Dzin“ pasakojo Giedrius, jei su žmonėmis būsi malonus, šypsosiesi jiems, jie tau atsilygins tuo pačiu. 

Miesto centre vos ne už kiekvieno kampo galima sutikti po laikraščių pardavėją. Kaip teko pastebėti,  jie po vieną nevaikšto...

Dešimtmetės Vilmos teigimu, tai nėra sunkus ar didelių pastangų reikalaujantis darbas. Juolab, kad nereikia skaičiuoti visko labai tiksliai „centas į centą“,- kaip išsireiškė Vilma.

Tačiau, kaip ir kievienas darbas, šis taipogi turi savų minusų. „Ištisas valandas sėdėti, kartais, tikrai pabosta. Visa laimė, jog visai šalia manęs dirba krūva linksmų draugų“, - savo džiugesį liejo Vilma. Tačiau per daug užsižaidus su kolegomis – draugais, pasitaiko ir nerimą keliančių nutikimų, kai laikraščius pavagia, ar dar blogiau – pinigai surinkti už laikraščius – pametami. Dirbama šiais laikais ne iš gero gyvenimo. Vilma paklausta, kur dės uždirbtus pinigus atsakė: „Svajoju nusipirkti riedlentę. Draugai bando mane vesti iš kelio, kviečia pasisupti karusėlėse, pasivaikščioti po parduotuves – švaistyti pinigus. Kažkokiu būdu dar sugebu atsispirti, bet nežinau ar ilgai...“

Tėtis pasiūlė pirkti garsiakalbį

Prie pokalbio kiek vėliau prisijungęs šalia laikraščiais prekiaujantis Paulius, jau nuo pokalbio pradžios elgėsi drąsiai, tačiau santūriai. Kiek vėliau prisipažinęs, jog po kelių metų svajoja pirkti motorolerį, jis grįžo į realybę ir suvokė, jog pirma tuos pinigus reikia uždirbti. Kaip pats teigė, „atėjus į darbą šeštą valandą, jau galima pardavinėti laikraščius pilnu tempu. „Visi skuba į darbus, kas, tiesiog, gerdamas kavą nori paskaityti naujienas. Šeštadieniais ne tik aš, tačiau visi prekiautojai, nespėjame skaičiuoti išparduotų laikraščių ir pinigų, gautų už juos. Tėtis man siūlė reklamą. Susitaupyti apie 30 litų ir nusipirkti garsiakalbį“, - greitai, kaip žirnius, išbėrė Paulius. Kiek vėliau prisiminęs, jog yra buvęs apvogtas, Paulius, pasidalino su „O man ne Dzin“ būdu, kaip apsiginti nuo vagių: „Geriausias būdas apsiginti nuo vagių – šratinis šautuvas. Baisu, bet efektyvu. Vagys net klykti pradės...!“ Tik man nelabai liko aišku, ar Paulius juokavo ar rimtai kalbėjo?..

Šio darbo paslaptis, kurią įvardijo beveik visi apklaustieji – mobilumas. Viena iš pardavėjų Mekų – pliažas liepos mėnesį. Ar gali būti geresnė vieta ką nors parduoti? Belieka konstatuoti, jog Palangos laikraščių pardavėjai ne iš kelmo spirti, dauguma jų, dirbantys jau ne pirmus metus, išvystė asmenines technikas, kaip bendrauti su žmonėmis bei kaip parduoti tai, ko prašo darbdavys. Nelieka abejonės, jog šie žmonės pasirinkdami tokį darbą, jau pradėjo dėti tvirtą pamatą savo gyvenimui.