Miesto Garbės piliečiai V. Litvaitis ir D. Puodžius: „Norime, kad Palanga būtų kuo gražesnė“

Antradienį į „Palangos tilto“ redakcijos tradicinį kavarytį maloniai sutiko ateiti ir savo mintimis su laikraščio skaitytojais pasidalinti du iškilūs žmonės – paskutiniojo septintojo šaukimo kadencijos Tarybos posėdžio metu Palangos miesto Garbės piliečio titulais už viso gyvenimo darbą mūsų miesto labui įvertinti Danius Puodžius ir Vitalius Bernardas Litvaitis, kuriems regalijos bus įteiktos „Palangos dienų 2015“ renginių ciklą vainikuosiančioje pirmadienį Kurhauze vyksiančioje palangiškių sueigoje.

Savo vardo gatvių nenorėtų
Pokalbis su dviem Palangos miesto Garbės piliečiais – keisto sutapimo dėka abu jie, kaip patys prisipažįsta, negali savęs vadinti grynais palangiškiais, nes atvažiavo čia iš kitų Lietuvos vietų, – prasidėjo nuo gatvių ir jų pavadinimų.
„Gatvių daug, bet tikrų nėra“, – pajuokavo D. Puodžius, 20 metų stovėjęs prie Palangos miesto valdžios vairo.
Abu – tiek D. Puodžius, tiek beveik 30 metų dabartinei įmonei „Palangos vandenys“ vadovavęs V. Litvaitis, – sakė, jog paskutiniu metu gatvėms suteikiami labai jau primityvūs pavadinimai. O juk Palanga turi ir įamžinimo vertų asmenybių, ir senų vietovardžių, kurie jau baigia išnykti iš gyventojų atminties. Tačiau esą gal ir neverta stebėtis, kad dabar gatvėms pavadinti siūlomi augalų ar gyvių pavadinimai: anksčiau buvusi komisija, kurią sudarydavo ir istorikai, ir lietuvių kalbos specialistai, dabar gi gatves „krikštija“ žemėtvarkininkai, geriausiu atveju – architektai.
„O kaip jūs reaguotumėte, jei būtų pasiūlyta gatves pavadinti jūsų pavardėmis?“ – paprovokavo pašnekovus redaktorius L. Jegelevičius.
„Kai manęs nebebus, tai man ir neberūpės“, – juokavo V. Litvaitis, o D. Puodžius sakė nenorįs tokio įamžinimo – o jei ta gatvė apleista būtų?.. Jo nuomone, teikiant gatvių pavadinimus reiktų tartis ir su miesto bendruomene.
„Nemanau, kad reikėtų apskritai vengti pavardžių, tik derėtų labai atsakingai jas siūlyti. Tarkim, manau, kad tokio įamžinimo tikrai nusipelno Silvestras Valiūnas, kurio dainą apie Birutę visi ir dabar dainuoja“, – pastebėjo V. Litvaitis.

Privilegijų negauna
Į klausimą, kokias gi privilegijas gauna Garbės piliečiai, V. Litvaitis atsakė vėl pajuokaudamas: „Aš, kaip suvalkietis, vis žiūriu ekonominės naudos, tad žinau tik vieną privilegiją – Savivaldybė nemokamai palaidos...“
„Išties – daugiau jokių privilegijų, – nusišypsojo ir D. Puodžius. – Tiesa, Garbės piliečiai turi galimybę dalyvauti Tarybos posėdžiuose, pareikšti savo nuomonę, rašyti paklausimus, į kuriuos privalu atsakyti. Bet tai gali daryti ne tik Garbės, bet ir visi piliečiai“.
Pokalbyje dalyvavę palangiškiai, sveikinę V. Litvaitį ir D. Puodžių bei akcentavę, jog vardai jiems suteikti išties vertai, pritarė V. Litvaičio minčiai, jog galbūt vertėtų naujajame Savivaldybės pastate įrengti Garbės piliečių tapytų portretų galeriją – grafo A. Tiškevičiaus portretas yra, Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus R. Budrio taip pat, ko gero būtų, ir generolo J. Žemaičio būtų galima sukurti, ir L. T. Larseno, ir pedagogo J. Brindzos.
Paklausti, kaip išgirdo ir kokia buvo jų reakcija sužinojus, kad jų kandidatūros teikiamos Palangos Garbės piliečio vardui, abu vyrai trumpam susimąstė.
„Aš žinojau, kad jau seniau mane ketino siūlyti kandidatu, tačiau buvau griežtai atsisakęs, o dabar su manimi Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubas ir nebesitarė – tokią staigmeną būsimam jubiliejui pateikė, – sakė D. Puodžius. – O Vitaliui aš pats prasitariau – iniciatyvinė grupė, teikusi jo kandidatūrą ir rinkusi parašus, ir į mane kreipėsi. Žinoma, mielai pasirašiau, bet mane vienas jo biografijos faktas sudomino, tai paskambinau pasitikslinti. Jis ir klausia: „O iš kur tu tai sužinojai?“. Tai ir prasitariau, kad teikimą skaičiau...“
„Apie save nežinojau, niekas manęs nė neklausė, žinojau, kad Danių siūlo, ir labai dėl to džiaugiausi. Tačiau paskui turėjau nemalonių išgyvenimų: berods praėjusių metų pabaigoje mačiau vieno Tarybos posėdžio preliminarioje darbotvarkėje įtrauktą sprendimo projektą dėl D. Puodžiaus. Paskui tas projektas dingo, ir, pasirodo, atsirado kitas jau su mano pavarde. Labai nejaukiai pasijutau. Tiesa, ir tas sprendimas taip pat dingo“, – prisiminė V. Litvaitis.
Abiejų Garbės piliečių nuomone, vis dėlto reiktų aiškesnių nuostatų, kas ir kaip gali teikti kandidatus, be to, derėtų plačiau diskutuoti su visuomene.
Prakalbus apie nuostatus, V. Litvaitis prisiminė, kad nusprendus suteikti pirmąjį Palangos miesto Garbės piliečio vardą grafui A. Tiškevičiui, nebuvo sumąstyta, o kaip gi atrodys regalijos?
„Galima sakyti, kad esu prie jų nagus prikišęs. Iš pradžių parsisiunčiau nuostatus iš Šilutės, paskui sumąstėm, kad reikia medalį padaryti. Tai grafui ir buvo sukurtas specialus medalis ir įteiktas Gintaro muziejuje, jo giminės rūmuose. Paskui, R. Budrio paskatintas – jis žinojo, kad aš „žaidžiu“ su medaliais, – padariau aprašą, kaip turi atrodyti Garbės piliečio regalijos: muaro juostelė, žvaigždė su miniatiūromis iš abiejų pusių. Vienai iš miniatiūrų savo kūrinį leido panaudoti telšiškis Petras Gintalas. Žinau, kad Vyganto Rekašiaus iniciatyva tos žvaigždės buvo gaminamos monetų kalykloje – iš pradžių kalbėta apie pigesnį gamybos variantą, bet nuspręsta rinktis kokybę. Nors „gyvos“ žvaigždės dar neteko matyti“, – pasakojo V. Litvaitis.

Klubo nekurs
Į redaktoriaus klausimą, ar neketina Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų pavyzdžiu burtis į klubą, D. Puodžius atsakė taip pat klausimu – „O ką mes veiktume?“
„Be to, Palangoje esame tik trys. Na, gal dar galėtume R. Budrį iš Vilniaus pasikviesti, gi L. T. Larsenas kažin ar iš Švedijos galėtų dažnai atvažiuoti. Valdžiai pagelbėt patarimais? Patarti ir taip galime, be to, dabartinė valdžia taip pat galvas turi. Stebuklų mes, pagyvenę žmonės, nepadarysime, revoliucijų nekelsime. Visi norime to paties: kad Palanga būtų kuo gražesnė, patrauklesnė. Ką reikia daryti, valdžia žino. Pavyzdžiui, žino, kad pagal bendrąjį planą Palangoje turėtų būti 300 km gatvių, o yra tik 100 km, vadinasi, reikia dar 200 km nutiesti. Kaip tai padaryti – kitas klausimas. Kai buvo planinė sistema, miestas vystėsi planingai. Dabar gi visi stato ten, kur nori, kur turi sklypus: kyla nameliai Šventojoje, Nemirsetoje, Vilimiškėse. Pirmas, pradėjęs statytis, nusitiesia žvyruotą „šniūrą“, antras tiesia kitą. O kur vandentiekis, kur kanalizacija“, – dalijosi mintimis inžinieriaus kelininko specialybę turintis D. Puodžius.
Ir V. Litvaitis, ir D. Puodžius pasidalijo prisiminimais, kaip buvo tiesiamos gatvės ir tinklai C kvartale. Lėšų šiems darbams buvo gaunama iš sanatorijas Palangoje norėjusių statytis žinybų – nuo saugumiečių iki „Lino“ statytojų. Būdavo rengiamos dvi sąmatos, viena jų – vadinamajai ūkinei daliai, ir nuo tos dalies 75 proc. lėšų keliaudavo miesto infrastruktūrai. Beje, visoje šalyje tokia dalis tuometinio plano komiteto nurodymu tesiekė 15 proc. Dabar gi nei to nėra.
Kalbėjo Garbės piliečiai ir apie skulptūras – sunku net atsiminti, kada kokia buvo pastatyta biudžeto lėšomis. Ir apie kultūrą, kuri, kaip paminėjo pokalbyje dalyvavusi Kostancija Strikienė, vis dar tebėra podukros vietoje. Ir apie tai, kad sprendžiant miesto veido problemas architektų balso negirdėti – pasak D. Puodžiaus, „reikia juos ištraukt iš pastalės“, ir kad neseniai patvirtintas Palangos bendrasis planas buvo kurtas ne numatant kurorto plėtrą bei tobulinimą, o žemės grąžinimo klausimams spręsti. Ir apie tai, kad vienas meras negali aprėpti visų miesto klausimų bei problemų, o administracijos direktoriaus, labai svarbaus žmogaus miesto gyvenime, balsas per mažai girdimas.
O sprendžiant iš išsakytų minčių bei pasiūlymų, naujieji Palangos Garbės piliečiai tikrai turėtų ką patarti miesto valdžiai. Jei tik ji norėtų išgirsti.