Nustebino dar neregėtas dokumentas: „Dar kartą paliudyta, jog 1913 metais ėmė veikti ir gimnazija“

Palangos senosios gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas papasakojo, jog šią vasarą jam teko galimybė pamatyti itin retą dokumentą – carinės Rusijos laikais (1913 m.) išduotą Palangos progimnazijos pagyrimo raštą su tuometinio direktoriaus ir šešių mokytojų parašais. „Tokio Palangos progimnazijos dokumento nebuvau matęs ir apstulbau prieš akis išvydęs atverstą didžiulio formato (42x54 cm) spalvotą, kaligrafiškai išrašytą dokumentą. Jame prie užrašo „Palangos progimnazija“ skliausteliuose patikslinta: „dabar gimnazija“. Tai dar kartą paliudija, kad 1913 m. Palangoje pradėjo veikti ir gimnazija“, – pasakojo direktorius.

Įėjęs į šalies istoriją
Kaip pasakojo L. Šidlauskas, tai jo dukters vyro proseneliui – Palangos progimnazijos 3 klasės mokiniui – Dionizui Monstavičiui 1913 m. gegužės 24 d. išduotas pagyrimo raštas už labai gerą elgesį ir „gerus pasiekimus moksluose“.
Kadangi atsirado įdomus dokumentas, natūralu, jog pradėta domėtis šio žmogaus, kuris tapo Palangos gimnazijos istorijos dalimi, biografija. Dionizas Monstavičius gimė 1897 m. Tverų valsčiuje. Palangos progimnazijoje jis baigė keturias klases. „Mokytis gimnazinėse klasėse, matyt, pradėjo dar Kaune, nes, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis su viena iš Kauno gimnazijų evakavosi į Rusiją, kur 1918 m. baigė į Charkovą evakuotą gimnaziją (Palangos gimnazija buvo evakuota į Stavropolį). Baigęs gimnaziją, 1918 m. Dionizas Monstavičius grįžo į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą ir 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Tarnaudamas kariuomenėje 1919–1925 m., įgijo leitenanto laipsnį. Baigęs Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, D. Monstavičius pradėjo dirbti Lietuvos kariuomenės teismo struktūrose, 1933–1940 m. buvo Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas“, – apie paminėto vyro gyvenimą pasakojo L. Šidlauskas.
Kaip paminėjo pašnekovas, D. Monstavičius – viena iškilių Lietuvos asmenybių, kurią turime progą prisiminti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šviesoje. Jis į šalies istoriją įėjo kaip žmogus, palaikęs valstybės kaltinimą 1934–1935 m. garsiojoje Klaipėdos krašto Neumanno–Sasso byloje. D. Monstavičius vadovavo rengiant šių ir kitų Klaipėdos krašto nacistinių veikėjų baudžiamąją bylą, kurioje palaikė valstybės kaltinimą.

Teko trauktis į Vokietiją
„Likimo ironija: nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 metų D. Monstavičius dalyvavo teisiant čia veikusius komunistus, todėl, okupavus Lietuvą 1940 m., turėjo trauktis į Vokietiją. Dėl išvykimo iš Lietuvos turėjo apsispręsti per kelias valandas, nes iš vieno asmens sužinojo, kad yra įtrauktas į sąrašus, kurie kitą dieną bus areštuoti ir išvežti į Rusiją. Kaip žinome, bemaž visi tokie keturiasdešimtųjų areštuotieji buvo sušaudyti arba mirė nuo išsekimo Stalino kalėjimuose. Naktį, paskubomis susikrovęs daiktus, jis paliko namus ir kirto Vokietijos sieną. Vokietijoje dėl dalyvavimo Neumanno–Sasso byloje buvo nacių suimtas ir 1941–1945 m. kalėjo Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje“, – likimo vingius pasakojo direktorius.
Sąjungininkams užėmus Vokietiją, D. Monstavičius dėl suprantamų priežasčių į Lietuvą negrįžo.
1945–1948 m. jis studijavo teisę Heidelbergo universitete, kur 1948 m. įgijo teisės daktaro laipsnį (savo daktaro disertacijai jis panaudojo Neumanno–Sasso bylos kaltinamojo akto medžiagą). 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten užsiėmė ne tik teisine praktika, bet ir aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių veikloje, padėdavo tautiečiams, turintiems teisinių problemų. Mirė 1966 m. Čikagoje.

Teismas, vertas „Pirmojo Niurnbergo“ vardo
Reikia priminti, kad 1933 metais Vokietijoje, į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, nelegali nacistinė veikla Klaipėdos krašte stiprėjo, jautėsi Vokietijos pastangos atplėšti jį nuo Lietuvos. 1934 m. Klaipėdoje veikusios nacistinės partijos rengėsi ginkluotam sukilimui. Lietuvos saugumui išsiaiškinus nacių planus, 1934 m. vasarį nacistinių partijų vadovai Ernestas Noimanas ir Teodoras Zasas bei aktyviausi nariai buvo suimti.
Teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną. Per kratas pas 805 įtariamuosius rasta daug ginklų, nelegalios nacistinės propagandinės literatūros, dokumentų. Teismo proceso metu buvo iškvosti 1 237, o į baudžiamąją atsakomybę patraukti 142 asmenys. Byla nagrinėta 69 posėdžiuose. Buvo nuteisti 87 asmenys, E. Noimanui ir jo pavaduotojui V. Bertulaičiui skirta po 12 metų, T. Zasui ir jo pavaduotojui Hanui Ropui – po 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo su turto konfiskavimu.
Šis teismas vertas „Pirmojo Niurnbergo“ vardo, nes tuo metu Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismą prieš nacistų ardomąją veiklą. Visiems bylos tardomiesiems veiksmams, kaltinimo parengimui vadovavo D. Monstavičius. Net tada nesunku buvo suprasti, kokia baigtis laukia šios bylos prokuroro, jei jį pasieks hitlerininkai. Taip ir atsitiko.