Palangos aistrose išlikęs optimistiškasis krašto tyrėjas Saulius Žulkus: „Jūra čia gina mus nuo pikto be „amen“

Artėjant „visaliaudinei“ Stalo šventei Palangoje ant diskusinių svarstyklių pasimečiau keletą rugsėjo ryto minčių. Gerai, kad yra sugalvotas stalas, bet gyvenime vis tiek svarbiausia yra tai, kas sėdėjo, sėdi ir sėdės už to stalo. Geraširdiški pašnekovai, derybininkai, taikdariai, bičiuliai su vyno taurėmis ar „kavaholikai“ su porceliano puodeliukais.
Stalas niekada nebūna piktavalis, žmonės už jo vienas prieš kitą sėdasi tam, kas juos slegia, jaudina, kas rūpi būtuosiuose metuose ir ką reikėtų Palangoje bei Lietuvoje ir net toli už jos ribų, šalyse, kurias tesiekia paukščių žvilgsniai, nuveikti gyvenimo labui ateityje.
Stalas, jeigu ne skaudus, netikėtas karas ar gaisras, pergyvena kelias kartas. Nieko nereikia, jeigu kurioje nors medinėje stalo kojoje įsiveisia medžio pjuvenomis mintantys tamsiai rudi ar juodi vabaliukai. Zoologiškai ir logiškai – „Ipidae“, medieną graužianti trandis, kirvarpa, kirmgrauža, o teisingiausiai, pagal Lietuvos kalbos žodynus – „kinivarpa“.
Stalo koją lengva pakeisti. Net dvi. Ir visas. Net sudilusį stalviršį meistrai atnaujina. O mirusiojo širdžiai ir akims mielo draugo už to stalo, nors ir krokodilo ašarom bliūvautum, niekada nebeprisikviesi. Buvo, kalbėjo, meditavo, pasakojo apie paveikslų spalvas, šokius kurorto poilsinėse ar parko „trancploščiadkėj“, glamžytas moteris ir moterimis tapti svajojančias paneles, „mergikes“, kaip palangiškiai ir net šaukėniškiai vadina.
Žmogaus gyvenimas, realiau ir giliau pagalvojus, – kaip tie lietaus lašai, kaip burbuliukai. Nulijo, švystelėjo saulė – kaip nebūta.
Gerai, kai draugai už to paties Palangos „Rūtos“ valgyklos stalo prisimena, nors ANAM – nei šilta, nei šalta. Gaila, kad šalia dabar nėra mano patikimo prieteliaus Jono Vaišės, „kruvinai“ nuo gimimo iki paskutinio rudens Palangą mylėjusio, apie ją rašiusio, ją tapiusio „vaikio“, – vasarai prasidėjus, šiemet, tarstelėjo jam ištikimas „ginklanešys“ ir „nuodėmklausys“ Saulius Žulkus. Man labai įdomu jo klausytis. Yra tekę bendrauti dar 1987 m. su jo darbščiu tėvuku. S. Žulkus, garsiojo archeologo, vadovavusio Klaipėdos universitetui, dabar – Palangos garbės piliečio Vlado Žulkaus brolis. Irgi intelektualus Palangos istorijos (ir dabarties!) žinovas – „oho – ho!“ Imlus žinioms. Smalsus. Analitikas. Linkęs viską „iščiupinėti“ pats. Mintimis. Mokslo pažanga. Asmeniniu patyrimu. Jis, kaip ir žinomi legendiniai Vakarų Lietuvoje dailininkai Jonas Vaišė, Juozas Meškys, Edvardas Žiba siela ir kūnu atsidavęs Palangai ir palangiškiams. „Imk, Gediminai, prašau, dovanoju, skaityk, visai įdomiai mūsiškis Vitalijus Bernardas Litvaitis išsišnekėjo savo „memuaruose“ – „Aš esu toks, koks esu“. Daug naujo ir vertingo. Tegul kiekvienas bent tiek parašo. Man pavyzdžiui, tikrai patiko ir įsiminė mūsų Vandentvarkos ūkio kūrėjo Vitalijaus prisiminimai „Draugai ir pažintys“, kur vėl knygoje „susitinka“ puikūs žmonės, elitiniai humanistai Donatas Banionis, Juozas Miltinis, Uogintai, Kazimiera Kymantaitė, Laimonas Noreika, grafas Alfredas Tiškevičius ir kiti, – va, žiūrėk, 132-136 puslapiai, – už to paties Jonio Vaišės stalo „Rūtos“ kavinėje rodė ir padovanojo šventai Palangos kraštotyrai jau daug metų atsidėjęs, šias apylinkes 1111 kartų savo žingsniais išmatavęs S. Žulkus. Jo kalbėsenoje – vietiniams „šakniniams“ palangiškiams būdingi išsireiškimai, vaizdingi pasakymai, palyginimai, pavyzdžiui, pasakytasis pernai tarp Šaipių žvejų: „Šiandien negintarausim, aukšta jūra“. Patiko – „aukšta jūra“. Jis prisiminė ir akmeninę sieną tarp tilto ir Birutės kalno. „Gintarinis“ Saulius pats šiame daugiaspalviame Lietuvos krašte atrado savuosius tikrus gamtos, vėjų, jūros srovių, žvejų „kodus“, vardus, daug metų kolekcionuoja visus nuo „A“ iki „Z“ vertingesnius istorinius akcentus, senąsias nuotraukas.
„S. Žulkus labai dažnas svečias mūsų bibliotekoje. Jis daug gero palikęs bibliotekos Kraštotyros skyriui“, – rugsėjo aštuntąją šių eilučių autoriui pasidžiaugė profesionali šių darbų žinovė, Vaikų bibliotekos ir miesto literatų vadovė, Anykščiuose gimusi Nijolė Bagdonienė. Ji pati yra daug širdies kaitros skyrusi Palangos kraštotyrinei veiklai. Palangiškis S. Žulkus šios žemės ir jūros, žmonių reikalus apibūdina, apibendrina argumentuotai ir iš mokslininkų pozicijų, tyrimų, monografijų, kurias išstudijuoja, nuodugniai, kaip ir bičiuliškasis Palangos bibliotekos direktorius Kęstas Rudys. Tai būtina, kitaip gali „nugrybauti“ ir visos kalbos gali likti tik provincijos „pletkų“ lygio. Man savo žiniomis kai kur primena ant Palangos promenadinio tilto dar 2001 metais kalbintąjį žinomą mokslininką, gamtos mokslų daktarą, okeanologą Juozą Dubrą, kuris irgi pėstute išvaikščiojęs pajūrį visose Kompaso rodyklių pusėse.
Štai kaip savo susitikimą su šia asmenybe 1998 metais aprašė Klaipėdos marinistikos metraštininkė, mano buvusi kolegė „Lietuvos žvejo“ redakcijoje Adelė Žičkuvienė: „Iki antrojo pasaulinio karo Lietuva neturėjo nei mokslininkų okeanografų, nei šiems tyrimams skirto laivo. Ji vienintelė tarp Baltijos šalių netyrė atviros jūros. Tik 1959 metų pabaigoje Lietuvos laivas „Neringa“ (nuo 1961 metų pavadintas „Jūrate“) pirmasis pradėjo sisteminius Baltijos jūros tyrimus. Ekspedicijoms dažnai vadovavo J. Dubra. Mokslininkas mielai pasakoja apie metus, praleistus ekspedicijose, bet savo indėlio nesureikšmina. Taip jau atsitiko, kad iš Anykščių krašto, Troškūnų miestelio kilęs, Vilniaus universiteto Gamtos fakultete studijas baigęs specialistas sostinėje likti nepanoro. 1960 metais J. Dubra su žmona, anglų kalbos mokytoja, atvyko į Klaipėdą. Nuo tada uostamiestis tapo vienintele jo gyvenimo ir darbo vieta.
Kaip įdomiausią laikmetį J. Dubra prisimena sovietmečio ekspedicijas mokslinių tyrimų laivu „Lev Titov“. Dabar tai – „Vėjas“. Daug metų stebintis ir tyrinėjantis pajūrio krantus J. Dubra mano, kad Kuršių nerijos nacionaliniame parke reikalai klostosi geriau. Mokslininkai ten didžiąją dalį kopagūbrio yra apkloję šakomis „priauginę“ ne vieną hektarą paplūdimių. Gerokai blogesnė padėtis žemyninėje pajūrio dalyje, ypač prie jūros tilto Palangoje ir Olando Kepurės kyšulio Karklėje.
Kalbantis su mokslininku, atmintyje iškilo saulėta 1998 metų pavasario diena. Tada jūroje netoli baigiamo statyti naujojo Palangos tilto darbavosi „Narų serviso“ bendrovės flotilė. Mudu su kolega fotografu ruošėme reportažą apie tilto statybą bei kaip iš jūros dugno raunami grafo Juozo Tiškevičiaus laikus menančio tilto poliai, ardomi akmenys. Anuomet narų pasiteiravome, kam ištraukti poliai ir akmenys bus naudojami. Šie paaiškino, kad Palangos savivaldybė neturinti lėšų iš jūros iškeltus „lobius“ plukdyti į krantą. Akmenis iš senosios bunos jie vėl skandinsią jūroje, toliau nuo kranto. Keistokai skambėjo toks narų aiškinimas, bet stebėdami uoliai dirbusius narus, tikrai nenujautėme, kokie procesai prasidės po kelerių metų. Tai į paviršių ypač akivaizdžiai išlindo 2004 metų rudenį, kai bangos pasiglemžė moterų pliažą.
Mokslininkai teigia, kad pražūtingai paplūdimių ardai Palangoje įtakos turi 1997–1998 metais ištraukti minėtieji senojo tilto poliai ir tarp jų į buną suguldyti akmenys. Anot J. Dubros, likvidavus trečdalį grafo J. Tiškevičiaus „palikimo“, jūra atsiima buvusios senosios bunos pagalba „priaugintą“ apie 200 metrų pločio paplūdimį. Nors po ilgų ginčų buna atstatyta ir ji šiek tiek padėtį taiso, mokslininkai svarsto, ar lietuviams nereikėtų pasekti olandų pavyzdžiu ir įrengti jų daugiau, nors kiti kolegos tam ir nepritaria. Tačiau Olandijos pakrantėse smėlį sulaiko būtent skersai paplūdimių nutiestos akmenų užtvankos, tą jos atliktų ir mūsų paplūdimiuose.
Mokslininkas J. Dubra įspėja, kad nereikėtų ardyti ir Šventosios prieškario uosto senųjų molų. Palangos pliažai nyksta. Šventojoje jie siekia iki 150 metrų pločio. Mokslininkų nuomone, jei būtų pradėti ardyti Šventosios molai, vyktų panašūs procesai, kaip ir prie Palangos“.
Panašiai 2013 metais savo mintis išsakė ir autoritetingas šventojiškis, pagarbos vertas ūkinis žvejų, o anksčiau – ir žemdirbių vadovas Vaclovas Petkus.
Gandais nesivadovauja ir manasis seniai „suplanuotas“ susitikimui įdomus pašnekovas S. Žulkus. Vis išsprūsdavo kaip žuvis iš tinklų. Poetiškų emocijų jis nevengia gal tik prisiminęs „berniukiškus“ metus, „erelišką“ vaikystę Palangoje, kuri žinoma, prabėgo prie jūros, kur skamba ne tik bangos, bet ir „smėlynų kariljonai“, kai stebėdavo, kaip narsiai nardo, plauko „superinis vyras“ net Maskvą savo talentingais darbais nustebinęs lietuvių grafikas Stasys Krasauskas.
Mes, Palangos paaugliai, net per audrą tilto „vinkelyje“ prie bokštelio mokėmės plaukti, nardyti.
„Vaka, vaka, eiškuot gala“, – stebėjosi, galvą kraipydama, į krantą greitindama žingsnius jau šalstelėjusi žemaitė. „Bet apie jokią riziką tada Palangos vaikai negalvojom“, – prisiminė šią vasarą „Rūtoje“ veržlusis S. Žulkus. Vaikai visur tokie... Laisvieji batraiščiai. Šiltais žodžiais jis kalba apie Šarūną Toliušį, apkrėtusį kolekcionavimo virusais, noru geisti, ieškoti, surasti apie Palangą, joje gyvenusius žmones, įvykius, Baltijos jūrą, žuvis ir gintarą nuotraukų, atviručių, knygų, kurios iškalbingai bylojo mums praeitį ateities labui jau vienoje S. Žulkaus kolekcijos parodoje. Argi kitoks gali būti tikras palangiškis? Palangiškis aistringas visur. Jūra įkvepia.