Palangos didieji gaisrai: nuo 1938-ųjų iki 2002-ųjų, kai sudegė Kurhauzas

Gerbkime galutinį rezultatą. 2002-2012 metais Palangos „širdies plotą“ uždengęs ir saulėtus žvilgsnius slopinęs, teisybei ilgai nepasidavęs gėdos ir nevilties debesis darbščių ir geranoriškų, kuriančių žmonių pastangomis nustumtas į istorijos užribį. Restauratoriai nuims aptvarus ir mes iš naujo atrasime daugelio pamėgtąjį Kurhauzo kiemą. Tai – pergalinga šventė. 
Bet nepabėkime nuo fakto – Palangos kurhauzo atgimimo šventės. Taip, šventės, kuri į mūsų Palangos kurhauzo teritoriją ėjo net dešimt metų. Įveikė melą, teismų labirintus. Nuo gaisro dienos 2002-ųjų rugpjūčio 24-ąją žmones kamavusį abejingumą, nepasitikėjimą savo jėgomis ir kai kurių Palangos vadovų autoritetais.

Palanga yra skaudžiai kentėjusi nuo gaisrų
Čia vėl norisi pacituoti nedidelę informaciją apie nuožmų gaisrą, nušlavusį net 300 sodybų Palangoje 1938 metų gegužės 10-ąją, kurią išspausdino „Trimitas“ (1938-05-12):
„1938 metais gegužės 10 dieną gražiąją mūsų Palangą ištiko nepaprastai skaudi nelaimė. Miestelio klebonijoje ruoštasi sutikti vyskupą. Klebonijos krosnys dėl neapsižiūrėjimo perkaito ir, užsidegus dūmtraukiui, kilo gaisras. Jis plito Šventosios link. Pūtė labai stiprus vėjas, ir liepsnos greitai persimetė į gretimus medinius namus, ir nesulaikomai besiplečiąs gaisras pradėjo naikinti visus pakeliui sutinkamus Vytauto gatvėje namus. Nelaimė prasidėjo apie 11 valandą. Sudegė ir mūrinė gimnazija. Klaikus gaisras sukėlė nepaprastą paniką. Žmonės vos spėjo bėgti iš savo namų, palikdami juose visą savo turtą. Besiplečiąs gaisras sunaikino ir telefono stulpus. Buvo nutrauktas susisiekimas su Klaipėda, taip pat ir tranzitinis su Liepoja ir Karaliaučiumi.
Gaisras sunaikino krautuves, gintaro dirbtuves, sukoncentruotas Vytauto gatvėje. Nepaprastu greitumu besiveržiąs gaisras sunaikino visą Vytauto gatvę ligi paskutinio namo. Šventosios uosto link, Vytauto gatvėje beliko vos keli namai. Sudegė daug namų ir Gimnazijos, Jūratės bei Maironio gatvėse.
Iš didesnių namų sudegė Gimnazijos rūmai, pradžios mokyklos ir Pašto namai.
Iš viso sudegė 300 trobesių. Tarp jų 120 gyvenamųjų namų. Apie 1500 žmonių liko be pastogės. Gaisras padarė apie 2 000 000 litų nuostolių.
Lietuvos Ministerių kabinetas nukentėjusiems paskyrė 50 000 litų pašalpos“.

Palangos burmistras dr. J.Šliūpas viešai padėkojo už pagalbą
1938 metų gegužės 20 dieną laikraštis „Lietuvos žinios“ (Nr. 113) išspausdino pirmojo Palangos miesto burmistro, daktaro Jono Šliūpo padėką Palangos padegėlių vardu daugelio Lietuvos vietovių gyventojams, Raudonajam Kryžiui, gaisrininkams, kareiviams, taip pat ir tuometei Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
„... Seniai reikėjo visiems Palangos labdariams padėkoti už jų didelį ir nuoširdų sąjausmą Palangos gyventojams, nukentėjusiems taip neseniai nuo gaisro. Pirmoje eilėje stovi Klaipėdos, Kretingos ir vietiniai gaisrininkai, dėjusieji pastangas sustabdyti gaisrą ar bent neleisti jam plisti. Prie to darbo prisidėjo taipogi 6-to pulko kareiviai iš Klaipėdos, kurie grįžo namon nuvargę, nė padėkos žodžio nesulaukę, kaip ir kiti gaisrininkai.
Medicinos ir maisto pašalpą tuojau ėmė teikti ir tebeteikia Raudonasis Kryžius iš Klaipėdos. Veikiai gavome duonos, bulvių, drabužių iš Kretingos, Kauno, Šiaulių ir kitų vietų. Pinigų sumos, didesnės ir mažesnės, ėmė plaukti ir padėjo mums tučtuojau suteikti pašalpas, taip daugeliui ūmai reikalingas butų nuomai, apsirengti, įrankius įsigyti, vaikų globai ir t.t. Čia ir vyriausybė Palangos neužmiršo, skirdama 50.000 Lt visokiems padegėlių reikalams.
Nedidutis savivaldybės personalas dirbo visą laiką išsijuosęs, nekartą iki jėgoms beveik išsenkant, taip dirbo ir kelių komisijų nariai.
Trūksta man laiko ir galios tuo metu išsamiau ataskaitą duoti. Tai bus padaryta, kada būsime bent kiek atsikvėpę. Ko mes būtume susilaukę be labdarybės, sunku ir pasakyti. Dabar tik tariu didelę pagarbą ir nuoširdžią padėką visiems labdariams, taip giliai atjautusiems palangiškių nelaimę. Norėčiau, kad tos simpatijos neatslūgtų...
Su nuoširdžia pagarba ir padėka
DR. J.ŠLIŪPAS
Palangos miesto burmistras“.

Kurhauzas, kokį jį savo knygoje aprašė rašytoja Aleksandra Šilgalytė
Į Palangos miesto kapinaites amžinam iš Panevėžio, Aukštaitijoje, sugrįžusi Lietuvos pedagogikai gražiausią gyvenimo dalį ištikimai, kaip ir Meilė Lukšienė tarnavusios, dar ir iškili savojo laikmečio literatė Aleksandra Šilgalytė, malonybiškai vadinta Palangos Leksytė (1904-1997) savo beletrizuotų atsiminimų knygoje „Žingsneliai ir žingsniai“ (išleista 1999 m.) rašė:
„... KURHAUZAS. Jis daug atminimų sukelia, nukeldamas visą pusę šimto metų atgal. Visa pakito iš pagrindų, tačiau praeities ekrane šviečia anieji vaizdai.
Prieš konkės sustojimo vietą – teniso aikštelė. Ponai žaidžia tenisą, reikia padavinėti kamuoliukus. Aukštos vielinės tvoros nebuvo. Sviediniai nulekia į visas puses. Patekau sviedinių padavinėtoja. Viena bėgiojau iš vieno galo į kitą. Nuvargau, pradėjau ilgėtis namų, o palikti ir pabėgti neturėjau drąsos. Susikalbėti lenkiškai nemokėjau. Jau nebesulaikiau ašarų ir formuluoju šiaip taip iš lenkiškų ir rusiškų žodžių sakinį: „Mnie čebe iki doma“. Gaunu 20 kap., kviečia ateiti rytoj ir atsivesti draugę.
Kokia laiminga paršaunu namo su stambiu uždarbiu delne! Didelį klausimą reikėjo išrišti: kurią draugę pasirinkti? Išsirinkau Marikę. Tai buvo mano priešingybė. Aš buvau liesa, šviesiaplaukė, greita, o Marikė – storulė, juodakasė ir ne tokia greita, bet mes sutikdavom, nors man prisieidavo ir į jos galą nulėkti, ir kamuolius paduoti laiku.
Kai ponai susėsdavo pailsėti, duodavo mudviem raketes ir leisdavo pažaisti, tas malonumas buvo didesnis ir už gaunamas kapeikas. Tada ir buvo teniso žaidimo pradžia. Vėliau, kai turėjau galimybę įsigyti nuosavą raketę, žaidžiau neblogai. Nuo anos pradžios iki tos nuosavos raketės daug daug vingių vingelių nueita...
Iš KURHAUZO PARKO iki pajūrio ėjo bėgiai, jais važinėdavo tramvajus-konkė. Konkę traukdavo arklys. Arklys baltas, geltonais lopais, vežėjas – senelis Baužys. Rodos, kas galėjo geriau tikti toms pareigoms, kaip šis senukas. Balta konkė, švariai nusiskutęs, nedidukas su švarku, primenančiu livrėją, nors be blizgančių sagų, per petį permesta odinė, ant diržo – labai nučiupinėta, stambi „portmanėja“, ten buvo pinigai, bilietai. Per kitą petį – varinė blizganti trūba. Baužys sutūtuodavo ja. Tuojau iš vilų nuo suolų pakyla ponai ir ponios, skubėdami į konkę. Konkė palyginti nedidelė, galėjo susėsti apie 20 žmonių. Taip ir važiuodavo į pajūrį ir atgal. Labai norėjosi ir man tąja konke važiuoti.
O jau mažame pasienio bei pajūrio žvejų miestely, dabar neįprastai ištuštėjusiame, kūrėsi visokiausių gandų gandelių.
Didelės panikos dar nesimatė, dar kareivinės kasdieniškai atrodė ir generolas Teleginas geltoname name prieš Kurhauzą vijokliais apaugusių gonku su šeima tebebuvo vietoje.
Tačiau vakarais kaimynai prie vartelių ilgai neišsiskirstydavo trumpos nakties poilsiui. Vyrai baiminosi dėl galimos mobilizacijos, o moterys su mažais ant rankų net ir ašaras jau braukė. Diena po dienos žmogelių nuotaikos tempėsi: žvejoti jūroje uždraudė, reikia surašyti arklius, važiuoklius ir vyrams šaukimo amžiaus registruotis.
Vaikams gi tik įdomu, kas čia bus iš to viso, ką vadinama karu: negirdėti nei šūvių, nei kraujo klanų nesimato... O vis girdžiu šnekant: „Bus kraujo klanai, lavonų kalnai...“
VIENĄ VAKARĄ atėjo Sermončių Viktė, tutės duktė, mano pusseserė. Ji tarnavo Kurhauze, „Danutės“ viloj. Vilos poros aukštų ponus, „kompelninkus“, vienai aplakstyti sunku. Mama sutiko, kad aš eičiau jai į padėjėjas. Tai buvo be galo įdomu. Mano darbas buvo toks: reikėjo nubėgti daugybę kartų per dieną į Kurhauzo virtuvę parnešti vieniems kavos, kitiems pieno, kefyro ar vėl ko tik kas užsimanė. Nes anų dienų ponai „kompelninkai“ daug visko mokėjo norėti. Sukinėtis tarp ponų vaikų ir tarp suaugusių buvo reta proga. Tai buvo vasara prieš aną Didįjį Pasaulinį karą. Žmonės tada kalbėjo, kad ne prieš gera, kad tiek daug iš viso svieto prigūžėję ponų. Visos daržinės ir paprastų žmonelių patalpos buvo pilnos.
VASARA buvo pačiame įkarštyje, geras buvo „kompielius“. Tik vieną rytą baisus sujudimas: sena generolienė rauda, rankas laužo, mano draugo nebėra, kiti iš mūsų vilos nebeina nė į pajūrį, Kurhauze nebe taip, kaip kasdien. Sako, karas prasidėjo! Kas tas karas, man buvo neįsivaizduojama. Mes, vaikai, šnekėjom, kaip bus gera, kai mušis, o mes ant tvoros pasilipę žiūrėsim, kaip mušis.
Popiet pamačiau, kaip paprasčiausiose gardėse suvirtę ant šiaudų, kiek tik tilpo, kiek galėjo arkliai nuvežti iki Liepojos, išskubėjo visa ponybė. Karietomis tik maža dalis begalėjo išvažiuoti. Atvažiavo su skambalais, o išvažiavo tyliai, tekinom. Taip ir nutrūko vasarojimas liepos 14 DIENĄ 1914 METAIS“.

Ugnis bejėgė nušluoti Palangos gyvenimą
Laimingų aplinkybių ir geraširdžių filantropų dėka, Kurhauzui 2012-aisiais skirta nubusti, „atsipurtyti“ negyvėliškų nuodėgulių, palangiškius ir svečius gąsdinančių šmėklų. Kalbama, kad čia planuota statyti daugiaaukštį pastatą, „bildingą“, kur būtų įsikūrę ir lošimo, ir viešieji namai, – kam dabar rūpi „kažkoks“ kultūrinis Palangos paveldas, etnokultūrinės tradicijos, Kurhauzo – miesto dvasinio gyvenimo širdies, Rotušės svarba? Ši vieta visais laikais savaime „kvepia“ labai dideliais pinigais. Tokiais pinigais, kad per dieną kuprine nesusineštum. Štai, todėl teismų maratonas užsitęsė arti dešimties metelių. „Kalėjime kaltų nėra?“ Bet... Pasak jūreivių ir aukštaičių dainiaus Pauliaus Širvio, „gal viskas išgerta, ne viskas pragerta“. Laimingos lemties dėka 2012-aisiais Palangos kurhauzui skirta prisikelti iš pačių natūraliausių pelenų.
Laimingos lemties dėka meru buvęs Pranas Žeimys išradingai dirbo Lietuvos Respublikos Seime, Palangai daug padėjo ir tikėtinas ir jo veiklos tęsinys parlamente 2012-2016 metais. Įdėmiai stebiu šio Palangos skrydžių centre tvirtus profesinius ir dvasinius „sparnus“ užsiauginusio vyro žingsnius Palangos mero poste nuo pat 1997-ųjų metų, naujųjų laikų tilto į jūrą atidarymo iškilmių. Balsuosiu asmeniškai už jį ir pakartotinai spalio 28-ąją. Labai smagu, kad jis padeda Palangai ir Vilniuje. Jo įpėdiniu čia tapo palangiškiams nuo gimimo savai atsidavęs, jų gerovei neabejingas Šarūnas Vaitkus. Tikime jais, gerbiame ir jų šeimas. Lemties dėka ypatingai sudėtingą, krizinį ketverių metų „maratoną“ LR Vyriausybės premjero poste oriai atlaikė Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderis ir Palangos gerbėjas, dviratį minantį ne kartą jos gatvelėse sutiktas Andrius Kubilius. Ši Vyriausybė Palangai buvo dosnesnė už kelių metų Kalėdų senelius iš karto. Kurhauzą antrajam gyvenimui kelia restauratoriai iš Klaipėdos, UAB „Pamario restauratorius“, A.Kliuko vadovaujami specialistai.
Daug mįslių slėpusios tvoros šį rudenį traukiasi. „Palangos stigma“ gyja. Kurortas atsitiesia po ilgokos „stagnacinės ekonominės“ tylos. Palangiškiai, pasak profesoriaus V.Landsbergio, gėrio rezervistai, viltingai žiūrime į ateitį, į Palangos – kultūros sostinės metus, 2013-uosius.
Už tai ir norisi kelis kartus jausmingai padėkoti.
Palangiškiai savo smėlynuose prie aistringos gražuolės Baltijos jūros niekada nepraranda savitvardos ir savigarbos.