Palangos kultūros gyvenime naujas veidas: Nijolė Laužikienė pradėjo vadovauti Jono Šliūpo memorialinei sodybai

Dar viena klaipėdietė nuo šiol kelius mins į Palangą – Nijolė Laužikienė pradėjo vadovauti Jono Šliūpo memorialinei sodybai. Apie muziejaus darbą, iššūkius, ateities planus ir galimybes ji mielai sutiko pasidalinti su „Palangos tiltu.“

Laukia pirmųjų lankytojų

Pasak pašnekovės, kiekvieno miesto gyventojai turi savo veidą, bet apie jį kalbėti dar anksti, reikėtų gilesnio pažinimo, daugiau pabendrauti, pažinti Palangos žmones. Kol kas tai padaryti per sunku. Karantinas sustabdė veiklas – muziejus porą mėnesių išbuvo ramybės būsenoje, antra vertus, sustojusios veiklos naujajai vadovei leido susipažinti su darbuotojais, apsvarstyti ateities planus ieškoti naujovių, naujo požiūrio į muziejaus koncepciją, jo reikšmę kurorto kontekste.
„Palanga man nėra svetimas miestas, kadangi visą gyvenimą dirbu kultūros srityje pažįstu šio lauko žmones. Visada domėjausi visos Lietuvos kultūros procesais, o ypač regiono, todėl nesvetima ir Palangos kultūrinė bendruomenė. Kultūrininkai linkę bendradarbiauti, dalinasi savo idėjomis, patirtimi, įžvalgomis. Ką galiu pasakyti apie palangiškius? Mano nuomone, palangiškiai vasaros sezono metu pasinėrę į savo darbus, rūpesčius, svečių ir turistų priėmimą. Todėl vasarą muziejaus renginiai turėtų būti orientuoti į atvykstančius žmones, kurorto svečius, na, o rudenį, žiemą – turėtų atliepti palangiškių poreikius“, – sakė ilgametė kultūros darbuotoja N. Laužikienė.
Jono Šliūpo muziejus yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, todėl turi tenkinti visos Lietuvos žmonių lūkesčius, pabrėžė naujoji J. Šliūpo memorialinės sodybos vedėja N. Laužikienė.

Pirmojo Palangos burmistro namuose

1933 metais Palangai gavus miesto statusą, buvo išrinktas pirmasis kurorto meras – burmistras Jonas Šliūpas, su kurio gyvenimu ir veikla galima susipažinti, užsukus į jo namus – paslaptingą tarpukario Lietuvos inteligento namą. Kurorto gatvėmis ne kartą žingsniavo ir tarpukario inteligentija – Prezidentas Antanas Smetona, kiti šviesuoliai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai. Tarpukario inteligentija formavo ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kultūrinį, istorinį kontekstą. Svarbios istorinės asmenybės čia mokėsi, viešėjo, atostogavo. Žymaus lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, pirmasis Palangos burmistras Jonas Šliūpas Palangoje gyveno iki 1944 metų. Memorialinė ekspozicija įkurta jo name. Dabar J. Šliūpo memorialinė sodyba, įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Ekspozicija supažindina su pagrindiniais J. Šliūpo gyvenimo ir veiklos faktais, pristatomos svarbiausios jo politinės veiklos momentus atspindinčios fotografijos. J. Šliūpo darbo kambaryje ir svetainėje atkurtas tarpukario Lietuvos inteligento namų interjeras. Kita ekspozicijos dalis skirta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo, lietuviškos spaudos bei Palangos miesto istorijai. Dabar – kiti laikai. Kinta gyvenimo tempai, drabužių mados, vairuojame šiuolaikiškus automobilius. Į istoriją atsižvelgiame tik tuomet, kai reikia pasisemti išminties. Senasis retro stilius, kelionė tarpukario inteligentijos pėdomis nesensta. Ji žavi savo unikalumu, suteikia daug žinių, vertingų laikmečio pamokų. Atvykus į Palangą galima praeiti čia tvirtai įspaustomis tarpukario inteligentijos pėdomis, iš nuotraukų, filmuotos medžiagos ir interjero geriau suprasti istorinį pasakojimą apie pirmąjį Palangos burmistrą Joną Šliūpą.

Kodėl kultūros sritis?

Nijolės Laužikienės teiravomės, kodėl ji pasirinko realizuoti save kultūros srityje, kas skatina žmogų domėtis kultūra?
„Literatūra, teatras, istorija, knygos mane traukė nuo vaikystės, tad net negaliu pasakyti, kodėl savo gyvenimo kelią sieju su kultūra, tai darau visą savo sąmoningą gyvenimą. Studijavau istoriją, po studijų pradėjau dirbti Klaipėdos turizmo biure, dirbau ekskursijų vadove. Dirbdama Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, pasinėriau į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjau dirbti Klaipėdos miesto savivaldybėje, teko susipažinti ir su Kultūros ministerijos veikla iš vidaus, būnant viceministre, po to vėl savivaldybėje, vadovavau Ugdymo ir kultūros departamentui, o dabar – muziejuje“, – apie savo darbo patirtį kultūros srityje atviravo Jono Šliūpo memorialinės sodybos vedėja Nijolė Laužikienė, kuri konkursą į šias pareigas laimėjo visai neseniai, prieš pora mėnesių.
Ji prasitarė į Palangą važinėjanti dirbti iš Klaipėdos. Pasak specialistės, Klaipėda, Palanga, Neringa yra labai artimi, o karti ir ypatingi miestai. Juos galėtų pavadinti jūrinės kultūros tripoliu, netgi infrastruktūros požiūriu papildančiu vienas kitą. Anot N. Laužikienės, Lietuvos pajūrio miestai turėtų išlaikyti labai stiprius ryšius.

Kultūrai būtina kaita

Teiravomės, ar nekeista iš kultūros administravimo srities, pereiti į tiesioginį viešųjų paslaugų teikimą, darbą su lankytojais.
„Na didelio skirtumo, kažkokio didžiulio šuolio tikrai nejaučiu. Kultūros srityje, labai svarbūs pokyčiai, nes užsistovėjęs vienoje vietoje vanduo, nėra tinkama kūrybos terpė. Kultūra yra integrali sritis, pastaruoju metu gerokai išsiplėtė pačios kultūros suvokimas. Įvairios kultūros raiškos išplečia pažinimo ribas: švietime, kultūra padeda spręsti socialines problemas, ji būna „tablete” sveikatos srityje, aktuali netgi versle. Šiandien kūrybiškų darbuotojų nori kiekvienas darbdavys, o ugdant kūrybiškumą kultūra išlieka labai svarbia. Pastaruoju metu muziejai keičia savo veidą, iš esmės keičiasi žmonių suvokimas apie muziejus, kinta kultūriniai poreikiai. Anksčiau muziejų ekspozicijos buvo labiau statiškos, buvo daugiau dėmesio skiriama dokumentams, dabar – orientuojasi muziejai į betarpišką kontaktą su lankytojais. „Ekspozicija turi vesti, pasakoti istoriją, o kartu ir įtraukti lankytoją. Pasakojama istorija turi jaudinti, atliepti lankytojo asmeninę patirtį, padėti jam suprasti kelti klausimus ir duoti atsakymus, suteikti emocijas kuriančias paslaugas.

Memorialinė sodyba bendrame kurorto kontekste?

„Palanga yra labai turtinga kultūros infrastruktūra. Nebent trūksta kino teatro. Kurortas gali didžiuotis labai muziejais, kultūros įstaigų gausa: senas tradicijas turintis Palangos Gintaro muziejus traukia lankytojų mases savo išskirtinės vertės ekspozicija, lietuviškuoju auksu. Nepaprastai įdomus atsinaujinęs Kurorto muziejus, didžiulius lankytojų srautus traukia Palangos koncertų salė, unikalusis Kurhauzas. J. Šliūpo muziejui nėra lengva lygiuotis į šias kultūros įstaigas. Todėl reikia atrasti savo išskirtinumą, patrauklumą, būti matomu viso miesto kontekste. Pirmasis kurorto burmistras Palangai yra labai svarbi ir reikšminga asmenybė. Aušrininkas, lietuvybės puoselėtojas, diplomatas, verslininkas. Labai įdomi asmenybė. Palanga turėtų atrasti J. Šliūpą, jo būdo savybes, charakterį per jo laisvą mąstymą, užsispyrimą, norą būti visur, gebėjimą dalyvauti visuomeninėje veikloje pasauliniame kontekste, per jo nekompromisinius sprendimus, aiškią nuomonę. Reikėtų daugiau dėmesio skirti jo kaip žmogaus, asmenybės atskleidimui. Jau dabar ieškome galimybių bendradarbiauti su kitomis kultūros institucijomis dalyvauti miestui aktualiose įvykiuose. Ateinantiems metams Palangai minint Palangos grąžinimo 100 – metį ieškome dokumentų ir galimybių šiai progai surengti parodą“, –sakė N. Laužikienė.
Jos nuomone, bendradarbiavimas su mokyklomis, įvairios edukacinės programos – viena iš pagrindinių muziejaus veiklos krypčių, ji norėtų, kad muziejui pavyktų integruotis į miesto gyvenimą.

Skirtingi

Pasak pašnekovės, muziejai yra labai skirtingi: vieni gali didžiuotis brangiomis, vertingomis ekspozicijomis, kolekcijomis, o kiti – grįsti naratyvu. J. Šliūpo memorialinė sodyba priskirtina pastarajai grupei. Tokio pobūdžio muziejų pateikti patraukliai nėra labai paprasta. Todėl ateityje reikėtų permąstyti Jono Šliūpo muziejaus koncepciją. Bet tam reikia laiko ir lėšų. „Planuojame organizuoti keičiamas parodas. Ekspozicijose pristatyti kolekcijas ar eksponatus iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus fondų. Taip pat įdomu būtų bendradarbiauti ir su kitais regione esančiais muziejais – pristatant ir jų kolekcijas, rengiant bendras ekspozicijas. Vienas muziejaus pastatas kol kas yra visiškai tuščias, jis naudojamas ūkinėms reikmėms. Šiame pastate mes norėtume įrengti kūrybos, pažinimo ir atradimų centrą šeimoms ir vaikams. Įtraukti visuomenę ypač vaikus ir jaunimą į istorijos atradimo ir pažinimo procesą. Kol kas naujos idėjos koncepcija tik diskutuojama, tačiau manome, kad interaktyvi, įtraukianti, pasakojanti erdvė su laboratorijomis, dirbtuvėmis interaktyvia ekspozicija turėtų traukti jaunus žmones, tai sudarytų sąlygas patiems lankytojams kurti istorijos pasakojimus. Šios idėjos įgyvendinimui lėšų ieškosime ES finansuojamuose fonduose. Didelis rūpestis yra ir pastatų būklė Lietuvos Nacionalinis muziejus ketina apšildyti pastatą ir restauruoti jo“ – atskleidė muziejaus ateities planus naujoji vedėja.

Dovana

„Atvykus į Palangą tiesiog būtina aplankyti Jono Šliūpo memorialinę sodybą, atrasti stiprią Jono Šliūpo asmenybę susipažinti su jo darbais, visuomenine veikla. Tarpukario Lietuvos inteligento name – išsaugotas pasakojimas apie pirmąjį Palangos burmistrą Joną Šliūpą, atkurti to meto interjerai su senoviniais baldais, gausybė nuotraukų. Šiuo metu muziejuje vyksta tautodailininkės Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų paroda, skirta tautodailės metams. O muziejininkės Sigutės Bendikienės labai įdomūs pasakojimai apie šią istorinę asmenybę praplės kiekvieno akiratį, suteiks neįkainojamų istorijos patirčių. Jos žinios tikra dovana – kiekvienam“, –kviesdama lankytojus į iš lėto atsidarantį ir plačiajai visuomenei kultūrinį objektą, akcentavo Nijolė Laužikienė.

Žurnalistė Dana Lukauskienė