Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės mokytoja ir grafikos dizainerė Gitana Dainiutė: „Vaikams sakau, kad iš nesėkmės galima padaryti sėkmę“

Agnė Benetytė

Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės mokytoja ir grafikos dizainerė Gitana Dainiutė sako, kad vaiko kūryba prasideda nuo drąsos į aplinką pažvelgti kitaip. Prieš 6 metus atėjusi dirbti į meno mokyklą, ji parašė (sukūrė) dizaino pradmenų programą, kurioje svarbiausia ne technika, o mąstymas. „Kaip jungti idėjas, drąsiai experimentuoti ir pažinti kūrybos procesą. Šiuolaikiniai vaikai džiugina savo drąsa, jautrumu ir gebėjimu išreikšti jausmus. Dailė – tai atradimų kelias, kupinas smalsumo ir eksperimentų,“ – Gitana sakė „Palangos tiltui.“

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į dailę ir kokie žmonės ar patirtys labiausiai suformavo Jus kaip dizainerę ir pedagogę?

– Kiek save prisimenu, paklausta, kuo būsiu užaugusi, vis sakydavau: dainininke arba dailininke (juokiasi). Šeimoje menininkų nebuvo, tačiau tėvai labai palaikė ir leido ieškoti savo kelio. Toks pasitikėjimas suteikė drąsos – už tai jiems esu labai dėkinga.

Šešerių metų pradėjau lankyti Palangos muzikos mokyklą, bet ten ilgai neužsibuvau – reikėjo daugiau groti pianinu, o man labiau norėjosi dainuoti... O dailė… Tai buvo mano kasdienybė. Visada kažką piešdavau, konstruodavau, improvizuodavau iki vėlumos. Paauglystėje mokykloje apipavidalindavau sienlaikraštį – juk kompiuterių tada nebuvo, tekstus rašydavau ranka, pati piešdavau iliustracijas. Gal taip ir prasidėjo mano grafikos dizainerės kelias.

Kai Palangos muzikos mokykloje atidarė dailės skyrių, vėl ją pradėjau lankyti, tačiau nebaigiau – baigiau vidurinę mokyklą ir reikėjo rinktis studijas. Įstojau į architektūrą tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar VILNIUS TECH), bet po metų supratau, kad noriu daugiau kūrybos, todėl perėjau į Dailės akademiją. Baigiau vizualinių komunikacijų (grafinio dizaino) studijas ir gavau dailininko–dizainerio diplomą. Šios studijos iš esmės padėjo pamatus mano profesinei tapatybei. Dirbu šioje srityje iki šiol ir kas kartą jaučiu, kad pasirinkau teisingai.

Pedagogika į mano gyvenimą atėjo visiškai netikėtai. Jei būčiau planavusi, tikriausiai niekada nebūčiau išdrįsusi – niekada nemačiau savęs mokytojos vaidmenyje. Tačiau susiklosčius aplinkybėms priėmiau iššūkį, ir šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo vienas prasmingiausių posūkių mano gyvenime. Jau šešti metai dirbu dailės mokytoja toje pačioje mokykloje, iš kurios kažkada pabėgau, o pradėjusi antrą kartą – taip ir nespėjau pabaigti! 

– Kokius dailės principus, technikas ar mąstymo būdą labiausiai akcentuojate mokydama vaikus Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje?

– Kai atėjau dirbti į mokyklą, dizaino pamokų dar nebuvo. Turėjau drąsos jas pasiūlyti, o su vadovų ir kolegų palaikymu sukūriau dizaino pradmenų programą, pagal kurią jau penkerius metus su vyresniais mokiniais mokomės mąstyti kaip dizaineriai.

Labiausiai akcentuoju ne piešimą ar technikas, o mąstymo procesą – kaip jungti idėjas, kaip rasti įdomų, netikėtą sprendimą. Dizainas dažnai slypi po mūsų nosimis: mes jį matome kasdien, bet retai pastebime. Todėl labai noriu, kad vaikai atidžiau stebėtų pasaulį, mąstytų kūrybiškai ir kritiškai, mokėtų bendradarbiauti, kurtų idėjas, kurios daro gyvenimą patogesnį ir įdomesnį.

Man svarbiausia, kad jie suprastų, jog dizainas yra ne tik grožis, bet ir kūrybiškas problemų sprendimas.

– Kaip apibūdintumėte šiandieninį mokinį: kuo šiuolaikiniai vaikai Jus džiugina, kuo stebina, o galbūt net kelia iššūkių?

– Šiuolaikiniai mokiniai labiausiai džiugina savo drąsa – jie be baimės pasako, ką galvoja, ir man tai yra labai gražu. Su jais įdomu kalbėtis, diskutuoti, kartais net pasiginčyti. Džiugina jų jautrumas pasauliui, gebėjimas kalbėti apie jausmus, kelti klausimus.

Žinoma, būna ir iššūkių – šiandieniniai vaikai gyvena nuolatiniame informacijos sraute, jiems greitai pabosta, visko norisi čia ir dabar. Kartais tenka gerokai paplušėti, ieškoti naujų būdų, kaip išlaikyti jų dėmesį ir motyvaciją.

Bet man atrodo, kad tai – nuostabi karta!

– Ar manote, kad vaikai turi įgimtą polinkį į meną, ar vis dėlto daug lemia nuoseklus darbas ir drąsa kurti?

– Manau, kad kiekvienas vaikas turi savo vidinį menininką, tačiau atsiskleidžia tik tada, kai turi drąsos eksperimentuoti, smalsumo ir kantrybės pabandyti dar ir dar kartą bei nebijoti suklysti. Kuo vaikas vyresnis, tuo mažiau drąsos ir daugiau stereotipų.

Dažnai sakau vaikams, kad iš nesėkmės galima padaryti sėkmę – juk iš klaidų gimsta pačios netikėčiausios idėjos. Tad svarbiausia ne talentas, o smalsumas, atradimų noras ir drąsa suklysti.

– Kokią vertę, Jūsų manymu, vaikams suteikia dailės mokymasis šiandien – kai daugelis kasdienių veiklų jau persikėlė į technologijų pasaulį?

– Technologijos labai patogios: programos piešia už mus, pasiūlo šablonus, pataiso. Todėl manau, kad didžiausia vertybė šiame amžiuje yra kūrybinis mąstymas.

Dailės mokymasis lavina vaikų kūrybiškumą, kantrybę, pastabumą, gebėjimą mintį paversti forma. Tai erdvė, kur vaikai gali patirti, ką reiškia kurti gyvai, rankomis, o ne kompiuteriu. Čia daromos klaidos tampa kūrinio dalimi, o ne trūkumu.

Manau, kad šiandien dailės mokymasis yra svarbesnis nei bet kada – kūrybiškas vaikas gebės spręsti problemas, drąsiau ieškos atsakymų ir labiau pasitikės savimi.

– Kokios akimirkos pedagoginėje veikloje labiausiai įsimena? Kokie auklėtinių kūrybiniai atradimai Jus labiausiai paliečia?

– Labiausiai įsimena tos akimirkos, kai pamatai vaiko nustebimą – „aš galiu daugiau, nei maniau“. Kai mokinys, kuris galvojo, kad nemoka ar nepavyks, sukuria darbą, pranokstantį jo paties lūkesčius. Tai labai paliečia. Tas momentas man yra didžiausia dovana.

Taip pat labai smagu, kai mokinio galvoje gimsta kažkas, ko pati nebūčiau pagalvojusi. Jų spontaniškumas, drąsa sulaužyti taisykles dažnai įkvepia ir mane pačią (juokiasi).

– Papasakokite apie planuojamas iniciatyvas ar kūrybines kryptis.

– Labiausiai džiugina tai, kad mano abi mylimos profesijos – grafikos dizainerės ir pedagogės – puikiai papildo viena kitą. Mokykloje matau, kaip vaikai reaguoja į kūrybą, o dizaino srityje galiu jiems parodyti, kaip idėjos tampa realiais sprendimais.

Pastaraisiais metais vis labiau stengiuosi mokinius įtraukti į miesto gyvenimą – noriu, kad jie jaustųsi matomi, girdimi, svarbūs. Jau esu organizavusi dizaino dienas mokykloje, tačiau dabar norisi žengti žingsnį toliau ir išplėsti jas į visą miestą.

Įsivaizduoju dizaino dienas, vykstančias skirtingose Palangos erdvėse: kad dalyvautų ne tik mūsų mokyklos, bet ir kitų miesto mokyklų mokiniai, bendruomenė, verslas, atvyktų profesionalūs dizaineriai ir lektoriai. Mieste vyktų parodos, kūrybiniai eksperimentai.

Noriu, kad jaunimas suprastų, jog dizainas gali būti tiltu į svarbias temas – tvarumą, pilietiškumą, socialines idėjas, kasdienės aplinkos gerinimą. Jų idėjos gali keisti miestą, šalį, net pasaulį – kartais mažais, kartais labai drąsiais būdais.

– Koks Jūsų laisvalaikis? Gal atsipalaiduoti padeda kūryba, gamta, kelionės, o gal – visai kiti užsiėmimai, nesusiję su menu?

– Neturiu ypatingo laisvalaikio – jis susideda iš daugybės mažų džiaugsmų: lėtas rytas su kava, mezginys vakare, susitikimas su drauge pietų pertraukai ar gera knyga iki ketvirtos ryto…

Kartais užsivedu kurti smulkmenas – anūkėms pagal jų piešinius mezgu žaislus-pagalvėles ar gaminu kalėdinį miestelį. Tada prarandu laiko nuovoką, nes taip norisi pamatyti rezultatą (juokiasi).

Mėgstu netolimas, bet jaukias keliones be plano po Lietuvos ar Europos miestus ir miestelius. Tiesiog einu ir leidžiu miestui mane nuvesti. Tokiose klajonėse randu neįtikėtinų vietų – nuo senų, istorija alsuojančių pastatų iki drąsios šiuolaikinės architektūros. Labai žavi miestų kaita, kai seni fabrikai tampa galerijomis, o pramoniniai kvartalai – kūrybinėmis erdvėmis.

– Esate palangiškė. Kaip šis miestas veikia Jūsų kūrybą ir ar Palangoje dirbti bei gyventi gera? Kodėl?

– Tai klausimas, į kurį pati neturiu vienintelio atsakymo! Esu miesto žmogus ir niekada nebuvau jūros mėgėja, tačiau visą gyvenimą pragyvenau kurortiniame miestelyje prie jūros (juokiasi). Atostogoms visuomet renkuosi ne saulėtą pakrantę, o senamiesčio gatveles.

Ne kartą pagalvojau, kad gal reikėtų persikelti į didelį miestą, bet taip ir neprisiruošiau – o dabar, tiesą sakant, jau ir nebenorėčiau.

Prie jūros einu retai, bet labai mėgstu stebėti, kaip Palanga keičiasi: atsiranda naujų, atsinaujinusių erdvių, daugiau laisvės, jaukių ir kokybiškų vietų, kurios kartais net nustebina ir priverčia pasijusti tarsi didmiestyje.

Džiugina, kad Palangoje daugėja jaunų šeimų, įdomių iniciatyvų ir kokybiškų renginių. Atgijusi miesto atmosfera mane įkvepia ir suteikia supratimo, kad čia yra mano vieta.