Politikos „kebabų“ ar „makaronų“ laikai dar nepraėjo, bet svarbiausia – neapversti gerokai įsiūbuoto valstybės laivelio!

Kokiais tik vardais šios naujosios Vyriausybės nevadina – prasčiausia, baisiausia ar net pavojingiausia Lietuvai per visą daugiau kaip trijų dešimtmečių Nepriklausomybės istoriją.

Ar tikrai taip?

Priklauso, ko apie tai teirausitės.

Nepaisant sisteminės žiniasklaidos taršymo, socialdemokratų premjero Gintauto Palucko ir demokrato Sauliaus Skvernelio pasitraukimo, nuolat peršamos minties, kad „Nemuno aušra“ – vien kvailių, juokdarių ir Lietuvos politikos avinų ar priešų banda, o ši valdančioji koalicija – baisiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, daliai žmonių – sutikite! – vis dar prie širdies ir ši partija, ir tokia valdžia.

Rugsėjo pabaigoje „Vilmorus“ paskelbtos šalies populiariausių partijų apklausos viršuje liko valdančioji Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partija su 15,1 procento, už opozicinius konservatorius dabar balsuotų 12,8 procento, „Nemuno aušrą“ palaikytų 10,9 procento Lietuvos gyventojų. Nemažai!

„Žmonių nuotaikų šių partijų skandalai nelabai veikia,“ – pripažino „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys.

Kaip sakau aš: „aušrininkų“ simpatikai – tylūs, tie, kurie nesiaučia socmedijose, kurie anksčiau buvo „juodi antivakseriai“, kurių galvose siaučia margos sąmokslo teorijos. Tie, kurie vakar buvo niekas, o šiandien pasijuto svarbūs, pokyčio – kam ir į kur? – dalyviai.

Kadangi vis dar bandau sėdėti ant tvoros – stebėti nesusijaudinęs, kas vyksta skirtingose barikadų pusėse – ciniškai gūžtelsiu pečiais: su „Nemuno aušra“ dangus nei įgriuvo, nei nugriuvo.

Kol kas.

Skirtingai nei tautininkas Antanas Smetona 1926-aisiais, Remigijus Žemaitaitis su savo „aušrininkais“ pernai ir šiemet valstybėje perversmo nesurengė.

Ar visi, beveik 200 tūkstančių rinkėjų, balsavę už Žemaitaitį ir jo partiją, yra tik durniai ar „kremliniai“? Nedrįsčiau taip teigti.

Gali būti, kad nemaža jų dalis vis dar jaučia didelį pasidygėjimą buvusia Tėvynės sąjungos ir liberalų valdžia – karingu Gabrieliu Landsbergiu, didžiuoju sveikatos sistemos reformatoriumi – ar griovėju? – Arūnu Dulkiu, tokia pat Švietimo ministre Jurgita Šiugždiniene ir „vaivorykštine“ Aušrine Armonaite, buvusia „Laisvės“ pirmininke.

Jų nemeilė buvusiai valdžiai buvo tokia didelė, kad, „Nemuno aušrai“ dabar krečiant cirkus, jie yra užmerkę akis jiems.

Trys pagrindiniai „Nemuno aušros“ „arkliukai“, ant kurių ji atšuoliavo į Seimą, gavusi 20 mandatų, vis dar gajūs, ir su jais galima dar toli joti.

Priminsiu juos: išviešinti KGB-istų sąrašą (tai padarė ir Latvija, ir Estija, ir dauguma Centrinės bei Rytų Europos šalių, bet ne Lietuva), „Ignitį“ vėl „pririšti“ prie valstybės, audituoti LRT, nacionalinį transliuotoją.

Kultūros ministro portfelis nėra toks nereikšmingas – Kultūros ministerija pinigus skirsto Spaudos, radijo ir televizijos fondui, kuris gyvybę palaiko dešimtims leidinių, leidinukų, programų ir programėlių šalyje.

Įdomu, kad Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba yra pavaldi būtent Kultūros ministerijai, todėl nenustebčiau, jei „žemaitininkai“ skubės bent savo didįjį rinkimų įsipareigojimą – paviešinti KGB-istų sąrašus – įgyvendinti.

Ištardysime ir pakarsime Profesorių V. Kudirkos aikštėje Vilniuje!

Rimtai kalbant, „Nemuno aušros“ didžiausia bėda – jos protų skurdas ir sausra.

Nenuostabu, kad greituoju būdu Palangos paplūdimyje (būtent jame Žemaitaitis buvo įkūręs savo rinkimų štabą, kai kitų partijų lyderiai pliaže vartėsi nuo vieno šono ant kito ar siurbė alų!) rinkimams surinkti kandidatai, virtę Seimo nariais, turi įdomios patirties, niekaip nesusijusios su valstybės valdymu – pavyzdžiui, prekiauti kebabais („mūsų“ Karolio Neimanto atvejis) ar makaronais (naujojo kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus darbinė patirtis).

Skirtingai nei Skvernelis, kuris 2022 metais subūrė savo Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ į ją atviliojęs dešimtis žinomų politikos žmonių šalyje, į Žemaitaičio partiją net ir po sėkmingų rinkimų į Seimą pernai nesiūbtelėjo nei šalies merai, nei tarybų nariai, nei visuomenės veikėjai, nei  kiti žinomi vardai, siekiantys palaikyti savo politinę gyvybę.

Vargšas Žemaitaitis dabar tiesiog neturi iš ko rinktis!

Tad nenuostabu, kad svarstant kandidatūras į kultūros ministrus, rimtai aptariama ir „mūsų“ Karolio Neimanto, bedarbio iki Seimo rinkimų, kandidatūra, kuris yra nuostabus politikos nemokša ir juokdarys.

Vadinęs Palangos rinkėjus „beždžionėmis“, jis siūlė privalomą bedarbių mobilizaciją į Šaulių sąjungą, ragino padidinti PVM, kamantinėjo Lietuvos atstovybes Rusijoje ir Baltarusijoje apie ten gyvenančius tautiečius, balsavo už GPM ir NT mokesčių didinimą, nors tai stipriai kerta visiems šalies gyventojams, ypač palangiškiams.

„Nemuno aušros“ Kultūros ministras Ignotas Adomavičius – dar vienas Karolis Neimantas, politikos „makaronas“.

Net jeigu naujasis ministras išlaikys savo kėdę, nuobodu nebus – girdėsime daug triukšmo. Kuo jo daugiau, tuo  šiai partijai geriau – dangstantis demokratija, kovos su nepotizmu skėčiais, kuriama valstybės – ir Palangos! – „išlaisvintojų“ iliuzija.

Kol Amerikoje siaučia nevisprotis Donaldas Trampas, tol visame pasaulyje – ir Lietuvoje – kaip ančiukai balutėse, bandydami jam įtikti ar patikti, ar mėgdžiodami, turškiasi vietos „trumpukai“. 

Žemaitaitis, pagaliau sulaukęs vienintelio savo, kaip politiko gyvenime, tokio šanso būti valdžioje ir galimybę pakeisti valstybės laivo kryptį – vienas iš jų.

Tačiau daužyti muzikinį instrumentą į grindinį vien dėl to, kad ministras – iš „Nemuno aušros“, man neatrodo labai adekvatu.

Įtariai žiūrėjau vieną vaizdo įrašą, kuriame kažkokia „menininkė“, trumpais kirpčiukais, berniukiška figūra ir save prisistatanti nebinarinės tapatybės (nei vyru, nei moterimi) asmeniu, per vieną protestą prieš Adomavičių su azartu ir didele fizine jėga daužė kažkokį muzikinį instrumentą į grindinį prie Vyriausybės.

Dėti lygybės ženklo tarp kantriai prie molberto palinkusio tylaus dailininko ar scenarijų rašančios uolios scenaristės ir įvairių kultūros fondų, finansuojamų ir iš užsienio, vadovų ir valdytojų tikrai nederėtų.

Reikalauti ministro atsistatydinimo vien dėl to, kad jis kažkokiame privačiame renginyje šoko tik su trumpikėmis, imituodamas oralinį seksą su neklūpančia priešais jį moterimi, ar kad priklauso „Nemuno aušrai“ – „cancel“ (išbraukimo) politikos, atėjusios iš Vakarų, įrankis.

Keista, kad trumpikių video daug kam yra įdomesnis ir reikšmingesnis, negu kurio nors virvučių už scenos tampytojo penkių tūkstančių su trupučiu  eurų mėnesinė paskola už prabangų būstą Neringoje ir Vilniuje.

Pasakykime atvirai: kai kam labai norisi priešlaikinių Seimo rinkimų. Tik jų laimėtojas ar laimėtojai anaiptol nėra aiškūs.

Nors „Nemuno aušroje“ – aštrus protų trūkumas, politikos „kebabų“ ar „makaronų“ laikmetis dar tikrai nepraėjo, ir partija vis dar gali „iššauti“.

Didžiausia jų pergalė bus, jeigu jiems pavyks nuleisti šalies valdymo kokybės kartelę žemyn – po viešumo vėliava. Tiek nuleisti, kad rinkėjai – net ir su pakankamu kritiniu mąstymu – numos į viską ranka: „Durnių laivas!“

Valstybės laivelis yra gerokai įsiūbuotas, tačiau svarbiausia – neapversti jo.

Kur ir kada, ir prieš ką, vyks kitas protestas?

Linas Jegelevičius
„Palangos tiltas“ redaktorius

Šis tekstas yra autentiškas, parašytas ir redaguotas šio teksto autoriaus, o ne dirbtinio intelekto

P.S. Spalio 3 d. Kultūros ministras Ignotas Adomavičius pranešė apie atsistatydinimą iš pareigų