Tas, kas širdimi užrašyta – kelionės Palanga, Brighton, Canterbury, Exeter, Teignmouth užrašai

Vakaro malda turėtų būti kiekvieno žmogaus širdies kalba prieš užmingant, prieš apkabinant naktį kaip save, nes tu iškeliauji žvaigždžių takais į ten, kur galbūt niekada nebūsi, bet visada apie tai galvojai.
Gyvenimas yra padalintas į dvi dalis – Rytą ir Vakarą. Rytas – saulės patekėjimu, Vakaras – padėka dienai.
Eisiu miegoti galvodama apie savo meilę. Žinau, ji manęs laukia žvaigždžių labirinte – tokia graži, šviesi, šiek tiek padykusi ir spindinti. Nes aš sutverta Meilei. Man reikia jos. Aš noriu ja dalintis su kitais žmonėmis. Aš turiu naktyje pasikrauti jos, kad galėčiau atėjus Rytui už tai padėkoti.
Anksti ryte skrendu pas savo vaikus.

Brighton – mano šeima

Esu krante, kuris man labai mielas. Naktis baigiasi ir ateina realus rytas su anūkais, manų koše, juoku ir rytiniu šurmuliu. Keliuosi, šypsausi, gyvenu, įkvepiu ir vėl iškvepiu tol, kol Dievas leis man tai daryti.
Esu laimingas žmogus, nes esu mylima. Nepamirštu sau tai kartoti. Su juo ateina tikėjimas, pasitikėjimas ir džiaugsmingas noras iškelti galvą į dangų ir Jam padėkoti...
Tačiau aš dar vis ieškau tavęs minioje...
Man atrodo, kad tuoj, tuoj tu išlįsi už kampo ir mudu nustebsime vienas kitą pamatę. Galvosime, ar čia lemties pokštas, ar Visatos dėsnis... Nežinau ir žinoti nenoriu. Man svarbiausia, kad esi mano širdies kertelėje. Saugau ir branginu, nes meilė yra tai, ko žmogus negali paliesti, bet ji yra, buvo ir bus. Būk ten, kur tau gerai, aš taip pat... Kol susitiksime.
Anūkas sako, kad reikėtų bočiui laivelį nupirkti, tada jis galėtų pas jį atplaukti. Praradimo jausmas mažo vaiko širdyje tampa jo uostu.

Viešnagė karalių mieste

Štai aš Canterbury, mieste, kur gyveno karaliai, kuriame stovi didinga Canterbury katedra su jos 1 400 metų senumo istorija. Šiame nuostabaus grožio mieste gyvena mano jaunėlė duktė. Dieve, koks tu geras, kad leidai susitikti, apsikabinti, kalbėti tai, kas seniai norėta pasakyti, bet vis nebuvo laiko – vis kažkur skubame ir skubame... Gyventi? Ne, žinome, kad jis stipresnis už mus. Kai jam norėsis – nupūs tarsi pienės pūką. Todėl, kol esame gyvi, mums reikia tik žmogiškos rankų ir širdies šilumos.
Ir paukščiai turi baimę paklysti.
Viešėdama Canterbury su vaikais vaikščiojome šalia miesto esančiame parke. Man, pripratusiai matyti savo miesto parką išpuoselėtą ištisus metus, čia, regėdama žalias pievas, upes ir upeliukus tokius, kokius sukūrė gamta, kėlė nuostabą. Mano vaikai – gamtos entuziastai ir jos mylėtojai. Su didžiule aistra jie pasakojo apie kiekvieną šio unikalaus parko gyventoją. Brisdami siaurais, tik žmogaus kojomis pramintais takais, pamatėme aukštai danguje virš mūsų galvų ratus sukančią gulbę. Nustebę žvalgėmės, kur jos antroji pusė – gulbinas. Šalia ėję žmonės taip pat pradėjo stebėti šį paukštį, kol dar sykį apsukęs danguje didžiulį ratą, jis nusileido į upę. Anot vaikų, tai buvusi dar labai jauna gulbė. Jos plunksnos dar nebuvo susiformavusios, todėl ji tik mokėsi skristi. Jie žinojo, kad šioje vietoje gulbinai buvo susilaukę šeimynos.
Štai, pagalvojau, ir gulbė – kaip lėktuvą valdyti pradedantis pilotas – atsargiai, su didžiule baime suklysti, bando save tol, kol visa tai nugalėjusi, vieną dieną išdidžiai pakils savo pirmam gyvenimo skrydžiui.
Grįžtant namo mano duktė sušuko: „Žiūrėkit, mėlynas paukštis.“ Tai mažutis, labai greitas ir spalvingas paukštis – tulžys. Jis gyvena, kur švaru, kur žmonės nenušienauja visų pievų, kur gamta yra tikrieji jo namai. Tulžys gyvena ir Lietuvoje. Jis yra rečiausias Lietuvos paukštis, įtrauktas į Raudonąją knygą.
Geros kloties jums, dangaus mėlynos žvaigždės.

Anglija – kuo ji mane užburia?
Kai jos nematau, ilgiuosi namų, kuriuose, tartum maži nykštukai, susiglaudę vienas su kitu laimina saulę ir dangų. Tokių pasakiškai gražių senovinių namų nesu niekur mačiusi. O juose gyvena žmonės. Geri. Tokiuose nameliuose blogi gyventi negali. Dar ilgiuosi tokių keistai vingiuotų ir siaurų gatvių, kuriomis važinėja aukšti autobusai, visada besišypsančių žmonių.
Sekmadieniniai pietūs Anglijoje labai populiarūs – švenčiami su visa šeima, kaip ir pagrindinis patiekalas – roast dinner. Viešėjome kunigaikščio Viljamso vardo kavinėje – pabe, garsėjančiame labai geru maistu. Kavinė šiame nedideliame kaime veikia tik dešimt metų, o pats pastatas mini net XVII a. Man patinka senoviniai britų pabai (aludės). Juose ant sienų galima pamatyti to meto paveikslus, žemėlapius, žmonių portretus, interjero detales. Jie labai šilti ir jaukūs.
Kaimai ar maži miesteliai Anglijoje mažai kuo skiriasi nuo greta esančio didesnio miesto – nebent gyvuliais ir didesniais pievų plotais. Kiekvienas kaimas turi savo bažnyčią, pabą, mokymo įstaigą. Ir tądien tokio pat senumo bažnyčioje, kaip ir kunigaikščio Viljamso namas, vyko vestuvės. Vėjas, kartu su rudeniniais lapais, po gatves nešiojo baltą „sniegą“ – jaunavedžiams skirtus linkėjimus.
Iš kažkur į mano galvą atėjo paskutiniai Budos pasakyti žodžiai: „Būkit šviesa sau.“ Jie tinka visoms tautoms ir visoms religijoms.

Exeter – mano meilė
Aš – Exeter... Vakar, važiuodama traukiniu netoli savo širdies miesto, visu kūnu jį pajutau. Žalios pievos, jose besiganančios baltos avys, maži nameliai, nutolę nuo traukinio bėgių, išniro kaip baltas rūkas, kuris pagauna, ir tu niekur negali nuo jo pabėgti, nes jis – tai tu pati. Tavo gyvenimo vingiuose jis realiai egzistuoja, kaip ir daug kas... Esu girdėjusi man mestą „komplimentą“, kad mano daugtaškiuose galima pasiklysti. Galiu atsakyti: daugtaškiai – tai tas pats baltas rūkas – neišpasakotas, neapkabintas, neišmylėtas iki galo, todėl jis toks brangus ir artimas.
Traukinyje į mano miestą (du dešimtmečius jame gyvenau) susipažinau su labai įdomiu žmogumi. Gaila, kad mudviejų pokalbis buvo toks trumpas – už vienos traukinio stotelės turėjau išlipti. Mano bendrakeleivė papasakojo, jog yra pensininkė, bet dar dirba ir gyvena Kornvalyje. Kornvalis – vakarinė Didžiosios Britanijos dalis, pažymėta ženklu Land’s End („Žemės pabaiga“). Esu ten buvusi. Tai išskirtinė vieta prie vandenyno, kur nuolat pučia smarkūs vėjai, o bangos teškiasi į uolas su tokiu trenksmu, kad gali apkursti. Ir žmonės ten kitokie – stiprūs, mažakalbiai, išskirtiniai.
Mary – prancūzė, jos tėvas škotas. Moteris niekada nėra buvusi Baltijos šalyse. Ji turi svajonę pakeliauti po Europą. Jos mama buvo balerina, ji pati taip pat šoko baletą. Nežinau, ką Mary dirba dabar, tačiau mačiau jos iškalbingas rankas, puikią laikyseną. Džiugu, jog spėjau ją pakviesti į Palangą, palikusi savo namų koordinates. Pasaulis mažas – dar kartą įsitikinau, išlipusi savo miesto traukinių stotyje.
Exeter – Devono karalystės sostinė. Netoli jos išsidėstę pajūrio kurortai. Vienas iš jų, mano mylimiausias – Teignmouth. Tai mažas žvejų miestelis, kurį skalauja keturi krantai: jūra, įlanka ir du upės krantai. Pamenu, kai labai pavargdavau fiziškai ar morališkai, visada atvažiuodavau čia. Prisirinkusi pajūryje „jūros sagų“, sugrįždavau į namus su nauja energija.
Teignmouth – mano širdies krantas su vėjo malūnais jūroje, su kriauklėmis, išmestomis į krantą, su valčių virtinėmis atoslūgio metu. Jos ilsisi, laukia potvynio, kad vėliau žvejai galėtų iškelti bures ir plaukti į jūrą. Tokiais laiveliais plaukia ir turistai – už tam tikrą mokestį juos išsinuomoję, prisigaudo skumbrių, o sugrįžę į krantą, čia pat jas ir gamina.
Štai ir baigėsi mano nuostabioji viešnagė Anglijoje, kur gyvena mano vaikai ir anūkai. Ši kelionė – mano vaikų dovana. Jei mano gimtadienis buvo mėnesio pradžioje, tai jis užsibaigė tik mėnesio gale. Linksma. Kad daugiau tokių būtų... Šioje gimtadienio dovanoje girdėjau vaikų ir anūkų juoką, širdies dūžius ir spindinčias mano draugų akis susitikus. Jei neturi pinigų – ne bėda, svarbiausia – visada esi laukiamas ir mylimas.

Irena Valužė