„Turiu slaptą svajonę: per vizijas spiritistiniame seanse visus išėjusius draugus pasikviesti“

Man dar nemirusių „baltosios Bohemos“ ir studijų Vilniuje bičiulių – rašytojų Viktoro Brazausko ir Jurgio Kunčino portretai nuspalvinti pastelinėmis spalvomis, žmogiškai švelniomis spalvomis. Mus vienijo trečias – su juo 1968 metais supažindino V. Brazauskas. Tai Paulius Širvys – visų pirma, lietuvis, gamtos vaikas, valstietis iš Rokiškio krašto, Likimo valia tapęs kariu, žiauraus karo įkaitu, baigęs Salų žemės ūkio mokyklą, 1940 įstojo į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Iš Švenčionėlių poligono degant Vilniui, 1941 birželio 22 vakare būsimasis lietuvių poezijos legenda pateko tiesiai į apkasus Antakalnio kalvose: „Mirti, bet Vilniaus neatiduoti!“

P. Širvys, kuris ne sykį namų šiluma ir sava dosnia širdimi patikliai apgaubė mane ir J. Kunčiną, tebegyvena daugelyje knygų, šimtų žmonių atsiminimuose. Apie jį dar 1988 metais rašė žinomas rašytojas marinistas ir jūromis daug metų plaukiojęs Ignas Pikturna, rašė Stasys Lipskis, „širviadą“ vis tęsia Alfas Pakėnas.

Būdavo mano asmeniniame gyvenime momentų, ypač 2002-2004-2005 metų vasaromis dirbant Palangos gelbėjimo stotyje, kai, tarsi sapne, tarsi iš debesų kabantį Tornado „piltuvą“ pamatydavau iš horizonto tiesiai link Palangos kranto, link Botanikos parko plaukiantį pusės kruizinio didumo baltą laivą, ant kurio puikuojasi pavadinimas – „Poetas Paulius Širvys“, denyje – visi studijų universitete Vilniuje sutiktieji TIKRI draugai, ir dori žmonės – literatai, dailininkai, fotomenininkai, žurnalistai, gydytojai, „Žalgirio“ futbolininkai, su kuriais galėjai ir pasigerti, ir pasitarti, niekada neprageriant savęs.

Turiu slaptą svajonę – per tą vizijų laivą vėl susikviesti, lyg spiritistiniame seanse vėl juos visus į būrį, atšviežinti dialogus, mintis, įžvalgas, charakterius ir juos sugiminiavus Naujam gyvenimui, pagarsinti savo knygoje „Puota Pauliaus laive“. Tai būtų „pavogtojo“ laivo (sykiu su buvusia LTSR žuvies pramone) „Paulius Širvys“ sugrįžimas į Lietuvą iš Argentinos ir dar velniai žino iš kur. Tik daug ramiau pagalvojus, kad po to kario P. Širvio vardu pavadintas laivas nepateko į piratų rankas. Tai neįtikėtina net sapnuoti.

Skaitytojų dėmesiui – palangiškio I. Pikturnos prisiminimai iš 1988 metų:

„... Tą penktadienio naktį Širvio kambary lempa baltu gaubtu degė kiaurą naktį; degė ji ir šeštadienio rytą, degė palubėje ir visą dieną, ir per naktį, neužgesinta nė karto. Sekmadienį ištikima poetui kaimynė, moteriškos nuojautos pagauta, paskambino telefonu savo pažįstamai, už Širvio buto sienos gyvenančiai moteriškei, ir toji nuėjo pažiūrėti. Durys buvo užtrenktos, pirmą sykį per daugelį metų – Širvys jų niekada nerakindavo, laiptinės kaimynės tik priverdavo, kad šunys ir katės nelandžiotų.

Tąsyk lempa po apskritu gaubtu kaip mėnulio pilnatis švietė dvi naktis, gretimo namo gyventojams svilindama akis.

O tu, mielas, surask tą žvaigždelę, kurią šiąnakt užgesdamas mačiau.

Moteris vėl paskambino pažįstamai, Širvio laiptinės kaimynei, abi nusprendė kreiptis į miliciją. Milicija atvažiavo, gaisrinės kopėčiomis įlipo pro langą. Šeimininką rado sukniubusį, iškritusį iš lovos. Medikai vėliau konstatavo širdies nepakankamumą.

Pauliaus Širvio poezijos gerbėja „akim paskendusiom languos“ prisipažino man, jog tąsyk supratusi, kad poetui vienos širdies nepakanka: „Jis nebuvo iš tų, kurie išsipagirioja tik po mirties. Čia yra kažkas visai kita“.

Laidojant Antakalnio kapinėse, buvo reziumuotas „nuostabaus žmogaus nepakartojamas kelias... Legenda – ne kelias“.

Ir dar buvo pareikšta prie kapo, esą jis „primena prancūzų Fransua Viljoną, škotą Robertą Bernsą, rusą Sergejų Jeseniną ar ispaną Federiką Garsiją Lorką... P. Širvys išreiškė savo tautos charakterį, ištikimai tarnavo jis tiesai ir grožiui, kaip ir šie poetai...“

                                    Nutolau tolau,

                                    Toli nutolau.

                                    Nurimo rimo

                                    Arimų vėjas.

„Buvo Paulius o dabar jis – Paulius Širvys, su kuriuo tarsi reikia susipažinti iš naujo...“

„...Ten, amžinybėje, be abejo, vėl nusimes tą prievarta užvilktą rūbą ir vėl persirengs kareiviška palaidine ar dryžuotais jūreiviškais marškinėliais – dviem savo gyvenimo rūbais...“

Mūsų namai – po dangum

Pradžia buvo labai paprasta ir kasdieniška. Sutiko mane gatvėje prie centrinio pašto Eduardas Mieželaitis, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir sako savo sodriu, prieštarauti neleidžiančiu balsu: „Galėtum tu, Ignai, ir Paulių pasiimti į tą jūrą, bus laiku pavalgęs, pasaulio pamatys, parašys ką naujo. Pasiimk tu jį, Ignai...“ (Aš tais metais dirbau kapitono pirmuoju padėjėju refrižeratoriuje „Pranas Zibertas“ ir, trumpam atvažiavęs į Vilnių, pradefiliuodavau gatve. Jūreivišką uniformą apsivilkęs, su auksu spindinčiais antpečiais galėjau imponuoti, ko gero).

Lengva pasakyti: pasiimk Paulių, pasiimti Paulių Širvį ne taip lengva.

Pakalbėjau vieną ir kitą kartą aplinkiniais keliais, kalbėjome trumpai, kaip apie gerai žinomą dalyką. Paulius iškart užsidegė. Reikalingus popierius momentaliai sutvarkė tuometinė negausi Rašytojų sąjungos kontora, gavome partinio biuro sekretoriaus Juozo Macevičiaus palaiminimą ir susiruošėme į jūrą, dabar abu kartu. Tik važiavome labai ilgai; gal po mėnesio mano žmona, graudulio pilnomis akimis, su bilietais rankoje mudu, Paulių ir mane, pasigavo geležinkelio stotyje ir išlydėjo į Klaipėdą, kaip neatmenamais laikais vyrus į rekrutus. Mudviem vis ko nors trūkdavo, o pirmiausia reikėjo sutvarkyti Pauliui dantis, kitaip medicinos komisijai nė nesirodyk. Atkakliai, kone kiekvieną dieną tvarkėme dantų protezavimo reikalus, žodžiu ir rubliu paremiami Albino Žukausko, tuometinio „Litfondo“ direktoriaus. Prieš sudedant naujus dantis, žinia, reikia išlupinėti sukirmijusius ir nulūžinėjusius, užplombuoti kiaurus, vienu žodžiu, ilgai kęsti svetimus pirštus tavo burnoje. Visas stomatologines kančias reikėdavo nuplauti, užbėgus į netoliese esančią „Literatų svetainę“ pas Vandą Šabaniauskienę. Beskalaujant burnos ertmę, visuomet atsirasdavo daugybė draugų. Pauliui atvirai simpatizuojanti Marytė ne tik mikliai aptarnaudavo, bet ir pati prisėsdavo kalbų pasiklausyti: kaip čia dabar, atiduos Paulių jūrai. Ne kur į Pandėlį iškeliaus lietuviškas beržas, bet į pačią peklą, į Atlantą. Ir burnos skalavimas ilgai užtrukdavo.

Vieną rytmetį skambina man į namus mudviejų bendra pažįstama, įsimylėjusi platoniška meile Paulių ir jo poeziją – kiek buvo tokių, kurios net religinius apžadus it vienuolės priimdavo arba komjaunuoliškus įsipareigojimus atvesti Paulių Širvį į doros kelią, – taigi toji šventuolė čirškia trūkčiojančiu balseliu į ragelį: „Nužudytas Širvys! Širvys nužudytas, atvažiuokite!“

Pasigaunu taksi, lekiu į Tilto gatvę, kur jis tuomet turėjo kambarį, durys kaip visada neužrakintos, berods nė užrakto nebuvo jokio, – nagi guli Paulius, mano jūrininkas, aukštielninkas, ant marškinių kelios kraujo dėmės.

„Pauliau! – šaukiu, čiupinėdamas pulsą. – Tu gyvas?!“

„Ne tą dantį išlupau, – praveria akis Paulius ir šypsosi mane pamatęs. – Padariau mažą dezinfekciją ir užmigau, matyt“.

Ant grindų patiestas laikraštis, šalia ištrauktų dantų – replės, ko gero, šoferio, neseniai susiradusio prieglobstį Širvio bute. (Ir ko tik jis nepriglausdavo; tai nėščią studentę, tai išvytą šeimos tėvą, tai benamį vairuotoją...).

Likusius dantis nusprendėme tvarkyti pačioje Klaipėdoje ir ryžomės galutinai važiuoti, bilietai, kaip sakiau, buvo jau nupirkti iš anksto.

Vėliau skaitysime bičiulių atsiminimuose, jog Paulius Širvys pats norėjo išbandyti savo jėgas jūroje, ko gero, pats ir paprašė Mieželaičio, nors Paulius nebuvo iš tų prašančiųjų, ne jo charakteriui buvo ko nors prašyti. „Ligi paskutiniųjų metų jį vis traukė jūra, jis vis dar laukė... Vienoje autobiografijoje jis prabėgom užsimena vaikystėje svajojęs apie „mėlyną jūreivio kelią“. Pauliaus krūtinei reikėjo atviros jūros ir gryno vėjo.

Jūra jį viliojo kaip sergančiųjų sielų gydytojas ir kaip spontaniškos galios tramdytojas. Jūroje vyrai pasitempia, nesensta, ten nėra kada rūpintis savimi, reikia dirbti atkakliai, padėti laivui plaukti, o uždaras milžiniškas horizonto ratas sukuria jūros pastovumo didybę. Kas pamilo jūrą, tas mylės ir ją, ir niekada nesikeičiančią laivo tvarką.

Net trumpam iškviestas Vilniun, į „Vagos“ leidyklą, Paulius Širvys parašo refrižeratorių laivyno kadrų skyriui: „Kai tik būsiu laisvas – tuojau prisistatysiu neraginamas. Tik būtų malonu ne į triumą, ne į tuos pačius reisus. Norėčiau daugiau pamatyti ir daugiau žmonėms pasakyti“.

Jis nebegali pamiršti jūros skonio, vėliau ir savo „tolimai žvaigždei, žalių girių mergaitei“ parašys laiške: „... visur trankausi, net po tolimiausias jūras. Dirbau matrosu, paskui – laivo vairininku. Dabar galvoju vėl išplaukti. Jūra kaip ta moteris traukia, kas ten pabuvo – daugiau nenurims... pasiskaityk Džeko Londono „Martiną Ideną“. Tai aš – Paulius“.

Martino Ideno dalia nebuvo lengva ne tik Džeko Londono romane, bet ir „Naujosios Žemės“ plaukiojančioje bazėje arba „Štormo“ transportiniame refrižeratoriuje, priglaudusiame poetą Rašytojų sąjungos rekomendacija, kuria jis buvo „siunčiamas į jūrą įsisavinti naujos tematikos savo kūrybai“. Tais metais (1968-1969) iš žūklavietės rajonų „Štormas“ kiekvieną reisą privalėdavo atgabenti po ketvertą tūkstančių tonų žuvies. Iš žvejybos tralerių ant „Štormo“ denio ją sukeldavo kranų gervės, į triumus taip pat nuleisdavo technika, tačiau triumuose sukrauti į vietas, talpiai išdėlioti tūkstančius silkių statinių ir dėžių, sveriančių po keliasdešimt kilogramų, turėjo matrosai. Kiekvieno matroso rankom, ir tokio kaip Pauliaus Širvio, tekdavo pakelti, panešėti, paridenti, perduoti viens kitam, vienu žodžiu, palaikyti savo delnuose bent po tūkstantį kilogramų per pamainą. O pamainos triumuose – aštuonios valandos kas aštuonias; į poilsio laiką įeina valgymas, miegas, kinas, susirinkimai ir lekcijos, knygų skaitymas, na, mūsų Pauliui – ir mintys apie kūrybą. (A. Baltakis vėliau, po poeto mirties tvirtins, jog „tapęs jūreiviu vėl rašo nuostabius eilėraščius“). Kažin ar dabartiniai poetai, kartu sukibę, patemptų tokį krūvį – fizinį ir psichologinį? Paulius pakėlė ir netgi buvo linksmas, jam viskas pagal pečius, nevengiančius jokio darbo atšiauriame Atlante, kur traška braška ne tik laivo plieninės pertvaros.

Ir dar kliūdavo jam nuo meistrų ir gamybos technologo, nuo bocmano, nuo budinčių šturmanų ir paties kapitono, kaip kliūna kiekvienam „salagai“. Jonas Jonaitis, ilgametis „Štormo“ kapitonas, prisipažino man dabar (net apgailestavo), kad nė vieno karto nepasikvietė poeto Širvio į savo kajutę išgerti kvapnios kapitoniškos kavos, lašelio gomuriui suvilgyti. Tegul jis sau rašo, jog skandina save triukšmingame bare vakare. Tegul! Poetas gali sau leisti tokią prabangą, jis gali būti kuo nori, niekas jam neatims teisės svajoti, ir tuo jis šimtąkart laimingesnis už bet kurį mirtingąjį.

(Bus daugiau)