Vasario 16-oji rūpėjo lietuviams Amerikoje, stiprino širdis Sibire, jai neabejinga ir Palanga

Stebuklingai išlikusiai per karą ir pokario sumaištyse, sąmoningai šešėlyje laikyta brandaus brežnevinio ir Antano Sniečkaus socializmo sąlygomis, kukli, melsvarūbė, Kaune 1940 metais „Sakalo“ išleista Bernardo Brazdžionio (1907-02-14 – 2002-07-12) knyga „Kunigaikščių miestas“ mūsų šeimos knygynėlyje Palangoje sėkmingai pasiekė ir 2014-ųjų metų žiemą, sulaukė 96-osios Vasario 16-osios.

Daug vilčių dėl knygos

Daug vilčių, kad knyga, kaip ir mes, kaip ir mūsų mintys, viltys apie savą, nuo svetimų „valdovų“ nepriklausančią valstybę sulauks ir 100-ųjų iškilios datos metinių 2018-aisiais. 1991 metų gegužės 24 dieną, sumanaus švietimo vadybininko Algirdo Karačionkos vadovaujamoje Palangos senojoje gimnazijoje sykiu su talentinguoju poezijos skaitovu, aktorium Laimonu Noreika neužmirštamą literatūrinę šventę sukūręs poetas B. Brazdžionis dėkingomis akimis nužvelgęs ir švelniais delnais glostęs savąją knygą „kunigaikščių miestas“, už kurią paskirta 1939 metų valstybinė literatūrinė premija, dėmesingai teiravosi, kur aš ją gavęs. Papasakojau, kad lituanistinių, žurnalistinių studijų Vilnaus (tada Vinco Kapsuko) valstybiniame universitete metais, viešint Kauno rajone, Netonyse, man ją padovanojo patriotiškos širdies teta, mamos sesuo, pasiturinčių anuomet ūkininkų iš Jurbarko rajono Dainių kaimo netoli Girdžių duktė Danutė Ulendraitė-Suchockienė, tebegyvenanti greta dukros Ligitos šeimos Kaune. Tai labai patiko B. Brazdžioniui. Jo veidas vasariškai spinduliavo: „Tik pamanyk, knyga atlaikė visą „vergišką kolhozišką tarybizaciją“, tai man labai smagu, kad lietuvybės žiburėlis jumyse neužgesęs“.

Iš atminties aruodų

Ėmęs rašiklį, neužmirštamai knygos priešlapyje užrašė: „Maloniam G. Griškevičiui, „Palangos“ redaktoriui, dėkingas gerom rankom, išsaugojusiom šį egzempliorių. Bern. Brazdžionis. 91.05.24 „Palanga”.

Dar tarė: „Po visų klajonių ir vargų knyga, kaip ir aš, nusipelnė pailsėti prie jūros, Palangos kurorte. Žinote ką, ateityje Palanga irgi gali būti patriotiškuoju „Kunigaikščių miestu“. Čia yra labai lietuviškai susipratusių asmenybių. Toks ir mano senas prietelių, palangiškių mylimas, gerbiamas pamokslininkas, poezijai labai prijaučiantis klebonas Juozapas Miklovas, gal dar jį ir sirguliuojantį susitiksiu“...

Ant atskiro mokyklinio sąsiuvinio lapuko B. Brazdžionis užrašė tokį savo 1991 m. gegužės 24-osios palinkėjimą: „Saulėtos vasaros, gintarinių poilsio dienų ir romantiškos mėnesienos Palangos gyventojams ir jų svečiams“.

„Palanga vienija visus lietuvius, kuriems burtažodis – tai Vasario 16-oji, sugrąžinusi mums kalbą ir valstybę 1918-aisiais. Aš jos negalėjau išduoti. Aš nesutikau su komunistuojančiais važiuoti į Maskvą. Aš nemėgstu daryti politikos. Jie pasirinko kitą poetę (S. Nėrį). Man reikėjo kuo greičiau atrasti laisvo žmogaus dvasiai artimą lietuvybės užuovėją Vakarų civilizacijoje ir tai aš radau, 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, o 1949-aisiais į Bostoną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet juk kiekvieno i mūsų širdyje visais laikais turi gyventi lietuviškoji Amerika, laisvo žmogaus gerovė su gimtaisiais ženklais akyse“, – susitikime su atgimimui neabejingais palangiškiais kurorto mokykos salėje kalbėjo iš tautos atminties neištrinamas jos dainius B. Brazdžionis.

Visi štormingai plojome aktoriui L. Noreikai, kai šis išraiškingai skaitė šį poeto Bernardo posmą iš eilėraščio „Odė Tėvynei“:

Tėvyne, tavo pasaka man už vis pasauly...

ją seka visos pievos man, visi žali laukai mūs,

kaip paukščių tako sidabre tik tu viena kaip saulė –

gyva lig saulės vakaro būk miestuos mūs ir kaimuos!

Valdė kurortinės ideologijos nervus

Tai dvasingasis Palangos klebonas Juozapas Miklovas (1919-1991), kuris buvo ir nuo 1991 metų sausio 1-osios po daugelio dešimtmečių kurorte miesto tarybos, kuriai tada vadovavo Bronius Martinkus, leidžiamo laikraščio „Palanga“ redakcinės tarybos narys. Šis žmogus čia geriausiai žinojo ir valdė visus tikruosius „kurortinės ideologijos“ nervus. Jis pasitikėjo manimi ir leido pokalbiui pasibelsti bet kuriuo paros metu. Kantrus pariotiškasis žemaitis kanauninkas Juozapas Miklovas kartu su iškiliuoju Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku po karo dar buvo ir pogrindinės kunigų seminarijos kūrėjai ir dėstytojai. Jų bičiuliai buvo visa tautiškoji lietuvybei atsidavusi šviesuomenė, kur, nėra abejonių, lyderiavo ir poetai B. Brazdžionis, Antanas Miškinis, bei jiems širdžių principais savi Marcelijus Matinaitis, Rimantas Kasparas, Juozas Sabaliauskas, Jonas Mikelinskas, Jonas Juškaitis, Bronius Kašelionis, Juozas Aputis – istorija pažadins dar daug Vasario 16-ajai atsidavusių šviesiavardžių. Kiek daug gabių lietuvių literatų minčių ir eilėraščių „užduso“ Lukiškių rūsiuose!

„Bijau apakti“

O rengiant spaudai „Palangos“ laikraščio pirmąjį numerį, iš klebono J. Miklovo buto J. Janonio gatvėje vieną prieškalėdinę 1990-ųjų gruodžio naktį sugrįžau gal trečią valandą. Gražiai bendravome iki pat jo mirties, liepos 18-ąją. Gegužę jis dėl ligos negalėjo ateiti į susitikimą mokykloje su B. Brazdžioniu. „Bijau apakti, todėl skubu pamatyti, žvilgsniu apkabinti ir atsisveikint su Baltijos jūra, nes mano smegenis jau nenumaldomai veržia auglys, mane išsivesiantis iš šio pasaulio grožybių. Bet jūs būkite optimistais. Vidinis padorumas puošia žmogų. Priešų nėra, jeigu sugebi juos paversti draugais. Yra ir mūsų kasdieniškame, pilkame piktokame gyvenime daug poezijos, tik sugebėkite atrasti. Kaip sakė Antuanas de Sent Egziuperi, pamenate, vaikinai? „Tai, kas svarbiausia, nenumatoma akims, jaučiama širdimi“, – man ir fotomenininkui, tada, 1991 m. pavasarį „Lietuvos žvejo“ redakcijoje dirbusiam Artūrui Šeštokui Palangos Gintaro gatvėje kalbėjo „šviesiadūšis“ kunigas  kultūrininkas J. Miklovas. Garbė jam.

Iš gausios šeimos Kartenoje kilusio iškiliojo dvasininko giminės Simučiai tebegyvena Palangoje. Nors lėai, bet pamažiukais pildosi poeto ir dvasininko išsiilgtieji „laisvybės“ ir padoraus gyvenimo Lietuvoje idealai. Tautos namai statomi šimtmečiais. Kas emigruoja, o kas – sugrįžta: tokių pavyzdžių jau yra ir mūsų artimose aplinkose, Saulėtekio take. Pasaulyje įgyta patirtis čia visada bus pravarti. Svarbu tik gausinti gerųjų darbų skaičių čia, Lietuvoje. Čia, dabar gražiai atgimstančioje mūsų Palangoje, neabejojant, kad centre bus pastatytas ir du dešimtmečius žadamas statyti garsiojo skulptoriaus V. Grybo paminklas „Birutė ir Kęstutis“.

Parke – su N. Sadūnaite

2006 metais, dirbant Palangos parke, neįtikėtinai įsimintiną susitikimą jame suorganizavo žinoma ne tik Ukmergės krašte patriotine ir labdaringa, švietėjiška – kultūrine veikla šviesių lietuvių pora ši Veprių. Tai gydytoja Gražina Šaulienė ir Romas Petras Šaulys. Jau aukšta jų „Gerųjų darbų kopa“ Lietuvai, Ukmergei, Vepriams, kur atgimė net bažnyčios varpai.

O į parką šie mieli žmonės pasikvietė, mane supažindino su legendine lietuvaite Nijole Sadūnaite. Šauniai pabendravome! „Kaip laivams švyturys ant jūros kranto, taip kiekvieno lietuvio širdžiai dvasinių idealų jūroje yra būtina orientuotis į Vasario 16-ąją, į tuos prakilnius žmones, kas pakėlė mus, lietuvius, gerbti ir saugoti savą kalbą, gamtą – pasakiškai gražią, kaip šis Palangos parkas, istoriją, tradicijas“, – kalbėjo N. Sadūnaitė, kurios dvasine ištverme žavėjosi net patys rusai. Mes su Gražina ir Romu Šauliais jai šventai pritarėme.

Mano simpatija

Yra Palangoje moteris, kuriai, – nebijau prisipažinti! – aš seniai simpatizuoju. Net kai kada dieną viduryje Palangos pasibučiuojam. Gerbiu. Jos, tremtinės Stefos Večerskytės-Daukšienės kūryboje lyg saulė pro debesį išnyra netikėtai daug tikrosios palangiškės sielos. „Vargo sesė“ Stefutė mums visiems jau seniai nužymėjo gaires eiti garbingais Vasario 16-osios keliais. Jau 1952 metais Sibiro šalčiuose – ir nuo tų eilučių Viltim vėl atšilo lageriuose sužvarbusios širdys:

                        Neužgesk, neužgesk savyje,

                        Kaip žvakelė vėjui papūtus.

                        Pažiūrėki kaip žybsi šviesa

                        Ne taip toli – tunelio gale.

                        Nesuklupk, nepargriūk eidama

                        Klampiu, snieguotu tundros keliu.

                        Tave šaukia protėvių dvasia –

                        Būk Tėvynei ateities vedliu.

Grįžkim, grįžkim, grįžkim: nauju eilėraščio posmu Pradinės mokyklos ar vaikų darželio koncertu, jūrą įamžinančiu paveikslu, suremontuota gatve, gražiai Palangą puošiančiu pastatu.

Visa tai – ir Lietuvai, ir jos svečiams.