Savivaldybės teisininkas Vytautas Korsakas: „Kurhauzo bylos sunkiai tilptų į dvejų metrų aukščio spintą mano kabinete“

Kol dėl Palangos Kurhauzo atstatymo miesto meras Šarūnas Vaitkus nuo išrinkimo meru 2011-aisiais metais kovėsi politikos scenoje ir jos užkulisiuose, Vytautas Korsakas, Palangos miesto savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojas, teisininkas pagal išsilavinimą, vaikščiojo į teismus – atstovavo Savivaldybę teismuose prieš Kurhauzo buvusį bendrasavininką Gediminą Jacką. „Jis teismuose su vienu advokatu dažniausiai nepasirodydavo – ateidavo su keliais, net su penkiais advokatais, kurie atstovavo kiekvienam jo šeimos nariui, kuriems jis vienu metu padalijo jam priklausančią Kurhauzo dalį,“ – „Palangos tiltui“ sakė V. Korsakas.

–Atsukite laikrodį 10 metų atgal, kuomet dar nebuvo konservatorių daugumos miesto Taryboje, kuomet meru dar nebuvo Šarūnas Vaitkus, kuomet dar nebuvo įvykęs Vyriausybės išvažiuojamasis posėdis Palangoje. Ar galėjote tuomet įsivaizduoti, kad Kurhauzas 2020 metų pabaigoje bus visas atstatytas ir priklausys tik Savivaldybei?
–Ne, tikrai ne. Jokiu būdu. Juk kiek valdžių Palangoje iki tol buvo, o Kurhauzas vis riogsojo sudegęs, nors visi merai iki Vaitkaus žadėjo jį atstatyti. Tiesą pasakius, 2010 metais dar ir aš nedirbau Savivaldybės Juridiniame ir Personalo skyriuje. Tik Šarūnas Vaitkus sugebėjo tai padaryti.
–Kodėl kiti merai iki Šarūno Vaitkaus nesugebėjo atstatyti Kurhauzo? Ką Šarūnas Vaitkus iš esmė darė kitaip?
–(Pauzė) Pirmiausia pasakysiu, kad Gediminas Jacka yra labai protingas, gudrus, įžvalgus ar net, kaip aš sakau, „suktas“ ar „slidus“ žmogus. Jokiu būdu tai nėra įžeidimas, greičiau pripažinimas. Jacka – puikus derybininkas, psichologas, verslininkas. Jacka visus buvusius merus, kaip sakau, „apžaisdavo.“ Visi ankstesni merai buvo linkę su Jacka tartis. Vaitkus nuo pat pradžių buvo kitoks...
–Koks?
–Jis su Jacka „nesicackino“: ėmėsi jo griežtai.
–Kokie buvo jo esminiai kitokios taktikos prieš Jacką momentai?
–(Pauzė) Vaitkus buvo kaip generolas – jis sugebėjo prieš Jacką Kurhauzo atstatymui visus mobilizuoti – ir miesto visuomenę, ir naująją miesto Tarybą, sėkmingai suformavo viešąją nuomonę vietos ir nacionalinėje žiniasklaidoje.
Kaip sakiau, jis pasirinko ne tartis su Jacka, o, be kita ko, „pajungė“ valstybės institucijas – Kultūros paveldo departamentą, kitas valstybės institucijas tam tikslui. Vaitkus buvo kaip karvedys, sustatęs visus į savo vietas šachmatų lentoje. To labai iki jo atėjimo į valdžią trūko.
–Ar tiesa, kad Gediminas Jacka buvo pasiūlęs vienam merui iki Šarūno Vaitkaus atėjimo išpirkti jo Kurhauzo dalį už 1 milijoną litų?
–Aš to nežinau. Teismo dokumentuose toks skaičius nefigūruoja. O kalbų būta įvairių. Aš Jackai nuolat sakydavau: „Gediminai, pradėkite pagaliau rodyti geranoriškumą. Jeigu neatstatysi, jeigu nesusitarsime, tavo Kurhauzo dalį iš tavęs kada nors paims pati valstybė. Kaip sakiau – anksčiau ar vėliau. Bet jis netikėjo, net kalbėti apie tai neleido. Jis man tuomet sakydavo: „Oi, ne. Ką jūs, gerbiamas Vytautai, kalbate? Mano Kurhauzo dalis priklauso visiems mano vaikams.“
Aš Jackai net siūliau parduoti savo namą Jūratės gatvėje, kad turėtų pakankamai pinigų atstatyti savo Kurhauzo dalį.
–Būtent 2012 metais Gediminas Jacka perrašė savo Kurhauzo dalį savo vaikams.
–Taip.
–Kodėl buvo toks jo ėjimas jūsų nuomone?
–Manau, kad tokiu būdu jis siekė apsunkinti Kurhauzo mūrinės dalies atstatymą. Mes turėjome užvesti atskirą bylą, kad Jacka Savivaldybei duotų leidimą tai padaryti. Teismai vyko dviejose instancijose. Pagaliau Savivaldybė sulaukė palankaus sau sprendimo – atstatyti mūrinę Kurhauzo dalį be Gedimino Jackos sutikimo. Žinoma, visas toks bylinėjimasis vyko už Savivaldybės pinigus.
–Kuo jums įsiminė teismai su Gediminu Jacka?
–Jie atrodė niekada nesibaigsiantys. Aš eidavau vienas į teismus, o kitoje pusėje matydavau tris ar net penkis Jacką, ar jo vaikus, atstovaujančius advokatus. Jiems jis turėjo išleisti labai daug pinigų. Iš jų pusės nuolat jausdavau labai didelį psichologinį spaudimą. Bet tai jiems nepadėjo.
–Kuris teismo sprendimas reiškė esminį posūkį teisminiuose ginčuose su Gediminu Jacka?
–Tokio sprendimo sulaukėme iš Klaipėdos apygardos teismo, kuris nusprendė, kad valstybė turi teisę paimti jo Kurhauzo dalį į valstybės, tai yra savivaldybės, rankas. Be kita ko, teismas įpareigojo Gediminą Jacką sumokėti 29 tūkstančius eurų valstybei už savo Kurhauzo dalies nepriežiūrą. Teismo nutartyje taip pat buvo nurodyta, kad už paimamą turtą Jackoms priteisiama 10 tūkstančių eurų kompensacija.
Netrukus po teismo sprendimo meras Šarūnas Vaitkus kurorto savivaldybės vardu raštu kreipėsi į Vyriausybę prašydamas perduoti jo Kurhauzo dalį Palangos savivaldybei.
Jacka manė, kad su juo buvo pasielgta neteisingai, teigė, kad buvo įvykdyta nacionalizacija. „Čia juk ne komunistinė valstybė, čia – ne Šiaurės Korėja,“ – prisimenu jo žodžius.
–Tačiau bylinėjantis dėl Kurhauzo, pirminės instancijos teismas Palangoje ne visuomet buvo palankus Savivaldybei...
–Dar vienas esminis momentas Kurhauzo byloje buvo jau teismų suformuota praktika dėl privataus, kultūrinio paveldo turto paėmimo valstybės poreikiams.
–Ką turite omenyje?
–Omeny turiu Kalnaberžės dvaro sodybos Kėdainių rajone paėmimo iš Viktoro Uspaskicho atvejį. Teismas iki mums svarbių teismo posėdžių dėl mūsų Kurhauzo buvo konstatavęs, kad Uspaskicho dvaras yra nekilnojamoji kultūros vertybė, kurią netinkamai saugojo ir prižiūrėjo Uspaskicho bendrovė „Lukta“, todėl ji iš verslininko buvo paimta teisėtai. Tai 2014 metais konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas. Teismas konstatavo, kad dvaro sodyba, priešingai nei teigė „Lukta“, buvo prižiūrima aplaidžiai, nebuvo imtasi šios kultūros vertybės tinkamos priežiūros ir sutvarkymo. Įgijęs nekilnojamąją kultūros vertybę verslininkas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, nevykdė įstatymų, nebendradarbiavo su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, nevykdė jo nurodymų, teigiama teismo pranešime. Tas buvo aktualu ir Palangai siekiant Jackai priklausančios Kurhauzo dalies paėmimo į savo rankas.
–Kokia apimtimi Kurhauzo atstatymo byla suformavo naują teismų praktiką?
–Greičiau ji buvo tik įtvirtinta: jeigu privatus asmuo tinkamai nesirūpina jam priklausančiu kultūros paveldo turtu, jis gali būti iš jo paimamas valstybės nuosavybėn.
–Ar jūsų žiniomis, Gediminas Jacka, atėmus jo nuosavybės į Kurhauzo dalį teisę, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre?
–Negaliu to pasakyti. Jūsų minimas teismas kitai skundo pusei nepraneša, jeigu skundas nėra priimtas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausias teismas. Informuojamos abi pusės tik skundo priėmimo atveju.
–Ar visos su Kurhauzu susijusios bylos tilptų į jūsų dvejų metrų spintą jūsų kabinete?
–(Juokiasi) Gal ir tilptų, bet būtų iki pat jos viršaus.

P.S. Gediminas Jacka neatsakė į laikraščio „Palangos tiltas“ redaktoriaus skambučius ir elektroninius laiškus.