Ar 24 metus tik žadanti Palanga pastatys paminklą savo dvasinei legendai Birutei?

„O kada jūs, lietuviai, Palangoje, ant baltų jūros kranto pastatysite savo nacijos, eilinių lietuvių dėkingumo ženklą, jus per platųjį pasaulį garsinančiai legendai, valdovo Vytauto Didžiojo motinai Birutei? Suprantama, visokie draudimai, cenzūros. Bet kas gali drausti didžiuotis savo nacionaliniais numylėtiniais, dvasinėmis tautos legendomis, su kuriais siejasi lietuvių egzistencinės šaknys. Štai, mes čia, Leningrade, visiems turistams pasididžiuodami rodome paminklą didžiajam Rusijos valdovui Petrui Pirmajam. Būkite drąsesni, pagerbkite, lietuviai, tokia darbšti ir gerbiama bendruomenė, savąją kunigaikštienę Birutę“, – šį monologą nepaprasto gražumo rusų didmiestyje Leningrade išgirdome su žmona Vlada, ten nukeliavę į svečius iš Kelmės dar 1976 metų birželyje. Mus padrąsinančius, žinoma, malonius žodžius išsakė žinoma leningradietė hidrostatinių inžinierė, per stebuklą išlikusi „Leningrado blokados“ laikotarpiu, inteligentiška Tatjana Pavilionis (jos vyras Vytautas buvo kilęs iš Rokiškio rajono).

„Būkite drąsesni“
37 metus labai vasariškai prisimenu savaitinę viešnagę mieste prie Nevos, šeimininkų dėmesį mumis, pažintiniais maršrutais į Ermitažą, Petrodvorecą, Piskariovo kapines, taip pat ir išskirtinio skonio rusiškus koldūnus, kuriuos geroji draugė Tatjana (ponų tada nebuvo) išvirdavo jau pusryčiams. Rusai moka pamaloninti svečius! Jausmo žmonės. Ne „sintetika“. Į pokalbius įsiterpdavo ir kiti Pavilionių kaimynai, kariavę ties Šiauliais.
37 metus prisimenu ir padrąsinančias Tatjanos Pavilionis mintis pastatyti Palangoje paminklinį monumentą kunigaikštienei Birutei, o taip būtų pagerbta moteris – Lietuvė.
„Tik būkite drąsesni, mes, rusai jūsų tautą gerbiame ir palaikome, žinokit“, – kalbėjo leningradiečiai dar 1976 metų birželyje.

Birutė istoriškai šventa ne tik Palangos pagonims
DIDŽIOJO LIETUVOS kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė gyvenusi XVI amžiaus antroje pusėje. Nei jos gimimo, nei mirties metai nėra tiksliai žinomi. Joks tų laikų šaltinis Birutės vardo nemini. Taigi Birutės vardas tėra išlikęs tik kaip istorinė tradicija. Žinia apie Birutę yra tilpusi vadinamojoje Bychovco kronikoje (XVI a.), kuri skamba taip: „Kęstutis beviešpataudamas Trakuose ir žemaičiuose, išgirdo apie Palangos mergelę, vardu Birutę, kuri pagonių papročiu buvo davusi savo dievams pažadą išlaikyti nekaltybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip deivė. Ir nuvyko ten pats kunigaikštis Kęstutis, ir patiko didžiajam kunigaikščiui mergelė tuo, kad ji buvo labai graži ir protinga, ir jis prašė ją būti jo žmona, bet ji nenorėjo sutikti ir atsakė: „Aš esu pasižadėjusi savo dievams išlaikyti nekaltybę ligi savo gyvos galvos“. Bet kunigaikštis jėga ją paėmė iš tos vietos ir su didele pagarba palydėjo ją ligi savo sostinės Trakų. Sušaukęs savo brolius, jis iškėlė dideles vestuves ir paėmė tą panelę Birutę sau per žmoną. Pavažiavus kunigaikščiui Kęstučiui mylią nuo Trakų, patiko jam labai graži vieta tarp ežerų, jis ten apsigyveno, įkūrė pilį ir davė jai Naujųjų Trakų vardą, ir perkėlė savo sostinę iš senųjų Trakų į Naujuosius Trakus. Jo sūnus Vytautas gimė senuosiuose Trakuose. Toje vietoje, kur buvo gimęs, Vytautas po savo tėvo mirties pastatė bažnyčią Dievo motinos Apreiškimo vardu ir perkėlė ten švento Augustino ordino vienuolius, to paties ordino, kuris turi Krokuvoje Tynece šv. Augustino vienuolyną“. Šį vienintelį liudijimą apie Birutę istorikas T. Narbutas supoetino, teikdamas detalių, kurių jokiuose istoriniuose liudijimuose nei tų laikų, nei vėlesniuose nėra: esą Birutė buvusi žemaičių didiko Vidimanto duktė, tapusi vaidilute ir saugojusi šventąją ugnį ant Praurimos aukuro šventajame kalne netoli Palangos. Kęstutis, grįždamas iš karo žygio prieš kryžiuočius, pažinęs tą nepaprasto grožio mergelę, ją įsimylėjęs ir, jai dėl skaistumo pažado atsisakius už jo tekėti, pagrobęs, nuvežęs į Naujuosius Trakus, savo sostinę, ir ten ją vedęs. Iš jos jis susilaukęs sūnų: Patirgo, Vytauto, Tautvilos ir Sigailos arba Žigimanto. Bitutės pagrobimas, anot Narbuto, įvykęs 1338 m. Iš vienintelio istorinio padavimo, įtraukto į Lietuvos plačiosios redakcijos metraštį, galima tik padaryti išvadą, kad Kęstučio žmona Birutė buvo kilusi iš Palangos krašto, kad ji dievams pasižadėjusi netekėti už vyro, kad buvo nepaprastai graži ir išmintinga, kas turėjo atkreipti viso krašto akį, ir kad kunigaikštis Kęstutis, ją pamatęs, būtinai įsigeidė ją turėti sau žmona, bet kadangi ji pati nenorėjusi laužyti pažado, tai kunigaikštis ją pagrobė galbūt ne be tėvų ir giminių sutikimo. Vienas dokumentas atsiradęs greičiausiai Vytauto valdymo laikais, leidžia su tam tikru tikslumu nustatyti Birutės artimiausius gimines.
Birutė buvo (spėjama) antroji 50-mečio Kęstučio žmona. Vestuvės galėjo įvykti maždaug 1349-1350 m. Birutė, be sūnų, su Kęstučiu susilaukė ir trijų dukterų (Miklanos Marijos, Danutės Onos ir Ringailės Elzbietos). Apie Birutės gyvenimą žinių nebeliko. Visi jos vaikai priėmė krikštą. Spėjama, kad ji, kaip ir jos vyras, visą savo amžių liko ištikima seniesiems dievams. Koks Birutės likimas po Kęstučio mirties – tikrai nežinia. Birutės amžininkas, vokiečių kronikininkas Vygandas Malburgietis rašė, kad Birutė buvusi paskandinta. Vokiečių ordinas įrodinėjo Jogailos žiaurumą, tvirtindamas, kad jis kalėjime pasmaugęs Kęstutį, o jo žmoną prigirdęs, bet vėliau vokiečių ordino kaltinimai Birutės atžvilgiu buvo griežtai neigiami. Ten sakoma: „Po visų skandalingų pergyvenimų ji ilgai gyveno garbingoje jos asmeniui tinkamoje būklėje ir garbingai baigė gyvenimą“. Rašytuose šaltiniuose nėra jokios žinios apie Birutės palaidojimo vietą. Lietuvių liaudies padavimai sieja ją su Birutės kalnu Palangoje.
Visa, kas susiję su Birutės vardu yra garbingiausiose nacionalinio kultūros paveldo registro pozicijose ir XXI amžiuje.

„Birutės pagerbimo klausimas“ – ir 1989 metų birželyje
Likimo valia jau 28 metus, be kitų, gyvenant, tvarkant ir Palangoje žurnalistinius-kraštotyrinius „gėlynėlius“, ir dabar smagus primenu, kad kur jau kur, o Palangoje ir jos apylinkėse, Kretingos, Mažeikių, Skuodo rajonuose, Klaipėdoje žodis, vardas „Birutė“ tariamas su ypatinga šiluma balse, su meile, kaip kažkas labai sava ir miela, – lyg jazminų ar alyvų krūmas po tėviškės namų langu, kaip pievų žiedai. Kalbininkai šio žodžio kilmę kildina ir iš žodžio „birti“, „byrėti“ „byranti“. Gal tai ir suartina su palangiškio „dūšia“ – juk palangiškio gyvenimas „per amžių amžius“ yra „pabiras“, kaip smėlynai iki namų palangių, o tai sykiu yra ir trapaus, byrančio laiko simbolis.
Birutė lietuvių kultūroje ir žmonių atmintyje yra garbingiausioje vietoje, sava, kaip šeimos narys už pietų stalo kiekvienuose namuose. Pasididžiavimas nacionaline „kraujo grupe“ – ir aukščiausią Palangos kopą (21,9 m) pavadino „Birutės kalnu“, parkas irgi jos vardu vainikuotas, o kiek liaudies dainų, eilėraščių skirta legendinei lietuvaitei Birutei. Prisiminkim: „Čia broliai artojai lietuviškai kalba, čia skamba po kaimus Birutės daina“.
Garsusis jurbarkietis Vincas Grybas, labiausiai žinomas kaip paminklų Vytautui Didžiajam, taip pat Simonui Daukantui Papilėje autorius, 1937 metais sukūrė įspūdingą skulptūrinį monumentą Birutei ir Kęstučiui, kurio maketas ligi šios dienos toliau Palangos miesto savivaldybės administracijai pavaldžios Viešosios bibliotekos priedurių, kitų kurorto erdvių palangiškių bei jų svečių žvilgsnių dar nepasiekė. O turėjo žmonės, turėjo! Gal teisus palangiškis, ištaręs tokį klausimą: „Kas, kam, kodėl ir už kiek meluojam, kad Palangoje nebūtų statomas paminklas Birutei ir Kęstučiui? Tegul liberalieji valdininkai „nekabina mums makaronų“: gal kai kam rūpi atgal parvesti Leniną?“
Apie minėtą Vinco Grybo skulptūrinį monumentą Birutei ir Kęstučiui prasmingą nuomonę išsakė žinoma menotyrininkė Nijolė Tumėnienė: „Turėtume istorinį paminklą, į kurį žiūrint mokiniams ir turistams būtų galima aiškinti Lietuvos istoriją. Jame skulptorius siekė įkūnyti ir pagoniškus papročius ir vėlesnės civilizacijos pėdsakus. Tai būtų paminklas, visapusiškai atskleidęs tarpukario Lietuvos idealus, gyvenimo sampratą bei tautos estetinį skonį. Turėtume pirmąją valdovo ant žirgo skulptūrą“. Ant žirgo sėdėti gali ne tik Petras Pirmasis“.
„Palangai nereikia tokių gabaritų kaip Vinco Grybo skulptūros, gal derėtų pamažinti, nors iš principo ji nepakeista labai tiktų rekonstruojamame Jūratės skvere“, – dar pernai atsargiai kalbėjo žinomas kurorto kultūrininkas, bet balsas rodė, jog pats netiki tuo, ką kalba. Panašių „gudručių“ per ketvirtį amžiaus Palangos valdžioje regėjome tiek ir tiek. O velniams reikėjo „sudarkyti“ minėtą Vinco Grybo skulptūrą, „nugenėti“ ją „konkurso būdu“, kol ji tapo ... niekuo. Nei rotonda, nei ledų kioskas. Mes privalome kovoti už tai, kad Palangoje būtų statoma nesudarkyta Vinco Grybo skulptūrinė kompozicija. 13 metrų aukščio iš rausvo laukų granito su bronzinėmis figūromis, – tai didinga, ir tai neišvengiamai (!) jau turėjo būti pastatyta Palangoje dar Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimo iškilmėse.
Apsimeluota visam pasauliui. Dar primenu, kad kurortinis „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščio priedas „Vasara“ dar 1989 birželio 30-liepos 6 d. paskelbė: „Dėmesio! Paminklo Birutei ir Kęstučiui konkursas“. Ir sąlygos.
Sau meluodami – save baudžiam. Nes nei tada, nei 1991 metais „Palangos“ laikraštyje skelbtos palangiškių rinkliavos iki šiol kurorte nepastatė nė vieno paminklo Vytauto Didžiojo motinai, mūsų tautos dvasinei legendai Birutei.

Bus daugiau

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.