Aštuonis metus po angelo sargo sparnu praleidusi Rasa Rojienė iškeliavo į Amžinybę

Šiandien, spalio 5 d., mirė 35-erių metų palangiškė Rasa Rojienė, kurios kovos su ketvirtos stadijos vėžiu istorija buvo visiems tapusi ištvermės ir tikėjimo pavyzdžiu.
Kalbėdamas su „Palangos tiltu“ rugsėjo viduryje, Rasos 37-erių metų vyras Paulius užsiminė, kad žmona gęsta: „Pastaruoju metu daugiausia laiko dėl silpnesnės sveikatos žmona praleidžia namuose, dalį šeimos rūpesčių aš perėmiau, todėl kiekviena mūsų diena, praleista kartu, man yra labai daug...“ – P. Rojus, žinomas Palangos verslininkas, tuomet sakė „Palangos tiltui“.

Jautė žmonos išėjimą

Jis prisipažino gyvenimę, anot jo, „nuverkęs“ du kartus. Pirmąkart prieš aštuonerius metus, kai sužinojo, kad 27 metų žmona Rasa serga itin pavojinga sarkoma – diagnozavę šio vėžio ketvirtą stadiją, gydytojai jai davė kelis mėnesius gyventi. O antrąkart – šį rugpjūtį, prieš savo kelionę į Indiją, Himalajus.
Vyras abejojo, ar turįs teisę palikti sunkiai sergančią žmoną dviem savaitėms, bet pasitaręs su ja ir artimaisiais, į kelionę į Himalajų kalnus išvyko. „Nusiraminti,“ – tuomet sakė P. Rojus.
Judvejų gyvenimas prieš aštuonis metus atrodė rožėmis klotas, bet...
Rasa nekart įvairiai žiniasklaidai yra pasakojusi apie savo ilgą kovą su onkologine liga.

Buvo 27-eri, kai apčiuopė gumbą

„Pirmą kartą gumbelį ant pilvo apčiuopiau smagiai su vyru leisdama laiką poilsinėje kelionėje. Tuomet man buvo 27-eri metai, buvau ką tik ištekėjusi, sveika ir laiminga moteris. Jaučiausi puikiai, gal tik paskutinę savaitę virškinimas buvo šiek tiek sutrikęs. Labai to gumbelio nesureikšminau. Kai grįžau namo, ir jis staiga per 2 savaites užaugo iki 10 centimetrų, jau negalėjau užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nematau. Šeimos gydytojas iškart nusiuntė pasidaryti echoskopiją. Sužinojau, kad yra darinys taukinėje ir darinukai kepenyse. Tada dar neįvardijo, kad tai vėžys, bet leido suprasti, kad kažko gero negaliu tikėtis. Iš ligoninės manęs pasiimti atvažiavo sesuo Loreta. Verkiau visą kelią, iki ji vežė mane namo. Dar sunkiau buvo apie tai pranešti vyrui Pauliui...
Man buvo diagnozuota itin reta sarkomos forma leiomiosarkoma. Grįžusi namo atsidariau kompiuterį, pradėjau skaityti informaciją apie savo ligą, ir ji buvo tik neigiama. Pasaulyje labai mažai žmonių serga šia liga, ji greitai progresuoja, nėra atrasta efektyvių būdų jai gydyti. Išjungiau kompiuterį ir nutariau į tai daugiau nesigilinti. Su Pauliumi nusprendėme, kad nereikia pasinerti į juodas mintis. Tuo metu Palangoje vyko stintų šventė, nuėjome į ją su draugais...“ – Rasa sakė žurnalui „Moteris“ šių metų balandį.
„Lapkritį buvau atlikusi išsamius tyrimus, tarp jų – ir pilvo organų echoskopiją (su vyru gydėmės nevaisingumą), o vasarį jau aptiktas 10 centimetrų darinys. Po operacijos pranešė, kad vėžys yra ketvirtos stadijos, jo piktybiškumas – vienuolika iš 10-ies balų. Negana to, kepenyse – nesuskaičiuojamas kiekis metastazių. Man paskyrė chemoterapiją, bet gydytojai perspėjo, kad kepenys gali neatlaikyti jos toksiškumo. Tąsyk viena nuvažiavau prie jūros ir išsiverkiau, išsirėkiau, kiek turėjau jėgų...“ – žurnalui pasakojo palangiškė.

Chemoterapija iškankindavo

„Niekada neklausiau gydytojų, kiek man liko gyventi. Tai padarė mano sesuo. Ji ketino man nesakyti, bet mačiau iš jos veido, kad turi blogų žinių. Pradėjau klausinėti, ir Loreta atsakė, kad gydytojai žada man tik kelis mėnesius. Abi paverkėm, bet paskui pasakiau: „Esu per daug laiminga, kad galėčiau dabar iškeliauti. Atlaikys tos mano kepenys.“ Pagalvojau, kad tai – tik statistika, ji turi daug išimčių...“ – „Moteriai“ prisipažino R. Rojienė.
„Chemoterapija labai išsunkdavo. Prisimenu – sesuo ragina greičiau rengtis, o man vien batą apsiauti užtrunka amžinybę. Kūnas toks nutirpęs, kad negali kojos pakelti. Brolis Evaldas ir vėl rado, kaip mane nuraminti – jis pasakė, kad gydantis gripą sulig kiekviena diena gerėja, o vėžį – sulig kiekviena diena blogėja. Bet visada reikėtų galvoti – kuo blogiau man, tuo blogiau mano ligai. Tai padeda atlaikyti net sunkiausią gydymą. Blogai, kai žmogus bando viską įveikti vienas. Tai yra beveik neįmanoma. Reikia ieškoti, kas galėtų padėti – draugas, psichologas ar dvasininkas. Man tai buvo brolis Evaldas ir jo dėka atrastas Dievas. Labai palengvėja, kai dalį naštos atiduodi kitam, prašydama pasirūpinti. Pradėjau tikėti stebuklais. Mano namuose atsirado knygų, kuriose perteikiamos stebuklingos išgijimo istorijos, daug jų papasakojo ir brolis Evaldas. Jei iškart save nurašai ir imi galvoti apie mirtį, siunti savo kūnui susinaikinimo programą ir pasveikti tampa labai sunku, nes kūnas būna priverstas eiti prieš tavo valią,“ – sakė Rasa.

5 procentų išgyvenimo galimybė

„Po pirmosios chemoterapijos gydytojas man buvo suteikęs tik 5 procentų tikimybę, kad įvyks remisija. Kad tai nutiktų, reikėjo didžiulio stebuklo. Ir jis įvyko. Tarsi to būtų negana, laukė dar viena džiugi žinia. Rugpjūtį baigiau chemoterapiją, liga atslūgo, o sausio pirmąją sužinojau, kad... laukiuosi. Tai mane pribloškė. Juk dar iki ligos 3-ejus metus bandėme susilaukti vaikų, gydėmės nevaisingumą. Gydytojai sakė, kad chemoterapija paskatina menopauzę, tad net ir vaisingumo problemų neturėjusios tokį gydymą patyrusios moterys vaikų susilaukti negali. Ir išties – visi mano ovuliaciniai ciklai buvo sustoję, niekas nevyko. Neįsivaizduoju, kaip pastojau nesirgdama menstruacijomis. Kai pradėjo skaudėti krūtinę, juokais nusipirkau nėštumo testą. Ir staiga matau – rezultatas teigiamas! Nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti. Gydytojai didelių vilčių dėl mano ateities neteikė. Sakė, kad mano liga chemoterapija nepagydoma, todėl remisija yra laikina. Mano smegenis ėmė atakuoti daugybė abejonių. Ar pajėgsiu išnešioti sveiką kūdikį? Ar spėsiu juo pasidžiaugti? Tokie pat sutrikę buvo ir mano vyras bei sesuo. Nežinojome, ar gydytojai leis nešioti...“ – šių metų pavasarį pasakojo Raja Rojienė.
Porai gimė sūnus Lukas. Jis buvo tikras stebuklas...
Po angelo sargo sparnu su baisia liga kūne palangiškė išgyveno aštuonis metus...

Knygą apie Rasą

Rasos istorija tapo ypač žinoma, kai Algirdas Kumža (Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ambasadorius, rašytojas, alpinistas, knygų „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ ir kitų autorius – L. J.) šių metų vasario pradžioje pristatė knygą „Rasa. Po Angelo sparnu“ apie ją.
Rasa patyrė labai daug įvairių gydymo būdų... Pavyzdžiui, knygos apie Rasą autorius, Algirdas Kumža, ją supažindino su korėjiečių tradicinės medicinos specialistu, kuris kelis kartus buvo atvykęs į Lietuvą, konsultavo Rasą, mokė masažų...
„Rasa tiesiog turi labai unikalią savybę pritraukti stiprius žmones prie savęs, visus, norinčius jai padėti...“ – prieš mažiau nei mėnesį sakė P. Rojus.
Anot jo, Rasa visąlaik, kol kovojo su liga, buvo palyginti gan aktyvi – visi kartu ir sūnumi Luku keliaudavo. Net šių metų pradžioje, Rasai jau esant silpnesnei, kartu vyko į Tailandą. Rasai visąlaik labai patinka kelionės į ten, kur šilta.
„Bet pastaruoju metu ji mažai išeina iš namų, simboliškai, netoli...“ – sakė P. Rojus.
Rugsėjį R. Rojienė dar važinėjo į keletą Klaipėdos ligoninių, lašinosi vaistus...
„Ji dabar nelabai gali maitintis ar miegoti kitur – kai kurių jos organų tiesiog jau nėra, todėl tokia būtinybė būti namuose... Be manęs, Rasos sesuo ir jos mama padeda jai...“ – sakė P. Rojus.

Santuokos sakramento jėga

„Žinau, kad Rasai yra labai sunku. Kai atsigulu vakare, jaučiu nuovargį nuo dienos darbų, o jos skausmas – toks ilgas, nuolatinis... Bet, ko gero, tas skausmas būtų kitoks, jeigu tokia liga būtų kitam artimam žmogui šalia – sūnui ar mamai...“ – buvo atviras P. Rojus interviu. „Aš daug prisitaikiau prie esančių gyvenimo sąlygų... Mes esame gavę Santuokos sakramentą – aš buvau, esu ir būsiu su ja visą gyvenimą. Per tuos visus metus net nebuvo kilusios jokios kitos minties, abejonės dėl to...“ – tvirtino jis.

Žygis surinkti lėšų Palangos vaikams

...kai Pauliui buvo pasiūlyta prisijungti prie palangiškės Ilonos Emanuelsson, šiuo metu gyvenančios Šveicarijoje, iniciatyvos jungtis prie žmonių, neabejingų specialiųjų poreikių turintiems kurorto vaikams, bei padėti surinkti lėšų mažiesiems itin reikalingoms ugdymo priemonėms ir infrastruktūrai, jis nė kiek nesuabejojo: „Žinoma.“ Dėl to P. Rojus sutiko su kitais palangiškiais vykti į Italiją, Gaiole in Chianti miestelį, dalyvauti dviračių entuziastų žygyje „Eroica“, kurio tikslas – surinkti lėšų labdaringiems tikslams.
Žygio dalyviai važiuoja ne moderniais ir mums jau įprastais, o vintažiniais dviračiais, tad tarp kitų senų dviračių, galima išvysti pagamintų netgi 1910 ar 1920 metais.
Rytoj (spalio 6 d.) prasidėsinčiame žygyje dalyvaus per 5 tūkst. dalyvių, tarp kurių – ir Ilona su savo vyru Joachimu, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus bei kiti palangiškiai.
Rugsėjį Paulius Rojus kartu su kitais palangiškiais nusipirko bilietus į Italiją, bet prieš savaitę vykti atsisakė...
Palangiškiai, žygio dalyviai, į Italiją atvyko vakar vakare, o šįryt sulaukė žinios apie Rasos mirtį...
Ilsėkitės ramybėje, Rasa.
Palaikyti Ilonos ir Joachimo Emanuelssonų labdaringą idėją bei paremti Palangos vaikus, turinčius specialiųjų poreikių galima čia: https://www.justgiving.com/crowdfunding/emanuelsson-palanga2020

Rasos Rojienės nuotraukos - žurnalo "Moteris"