Birutės parko šventvietės savos ne tik Maironiui, bet ir šių dienų pagoniui

Gediminas GriŠKEVIČIUS, 2013-05-27
Peržiūrėta
1952
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Skulptorės Konstancijos Petrikaitės – Tulienės sukurta skulptūra pastatyta 1965 m. simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžino poilsio vietoje, Birutės kalno papėdėje ant akmens, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute”.
Skulptorės Konstancijos Petrikaitės – Tulienės sukurta skulptūra pastatyta 1965 m. simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžino poilsio vietoje, Birutės kalno papėdėje ant akmens, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute”.

Nykiai ilgą ir sausai visus iškankinusią „Tryliktųjų žiemą“ be pavasariško kovo, pajūrio pievas, miškelių samanynus pavertusią plūktine asla, net plentu, Lietuvos ir Palangos gyventojus suglumino dar ir „speiguotas „Vytauto Ališausko teiginys spaudoje: „Birutė nebuvo Vytauto Didžiojo motina, ir apskritai neaišku, koks jo motinos vardas“ (citata iš 2013-02-26 „Lietuvos žinių“, iš Jūratės Mičiulienės straipsnio „Birutė – tikrai Vytauto motina“). Ko, jau ko, bet net gūdžiausiais „bedievologijos“ – sovietinio ateizmo laikais nė vieno gyvo lietuvio, buvusio Sibiro tremtyje ar esančio emigracijoje Amerikoje, net Australijoje, nė vieno darbininko, kolūkiečio, net TSKP nario nebūtum įtikinęs, kad Vytautas Didysis – benkartas, pamestinukas, augęs kokios Viešvilės ar Gelgaudiškio vaikų namuose. Buvau tarybiniu korespondentu, dirbau laikraščiuose ir Lietuvos radijo vaikų valandėlės „Žvaigždutė“ redaktoriumi, tad drįstu tvirtinti, jog lietuvybės sėklos, nacionalumas, kalbos tvirtumas ir vertybių patvarumas buvo gyvesni negu dabar. „Tauta nemiega“, – kartodavo mama ir kurso draugai. Tik visi suaugusieji – kolūkiečiai atokiuose Kelmės rajono kaimeliuose, darbininkai, žvejai Klaipėdos gamyklose, žvejybos susivienijimuose, studentija Vilniuje ir Šiauliuose, jau mokyklų literatai žinojome, kad sielai būtinas „skafandras“, kad reikia žaibiškai susivokti, ką, kam, kur šnekėti, „nenusišnekėti“, o partkomiečiui ar komunistui geriau neaiškinti nei apie Birutę, nei apie Lietuvos kunigaikščius, Šiluvą, Joną Basanavičių, sudegintus klepočius, – pliurpk geriau anekdotus apie „Beržinį“ – Brežnevą, lauk darbo pabaigos, o su patikimais draugais išgėręs pigiausio – stipriausio moldaviško ar gruziniško, ar Anykščių vyno, ramiai aptarinėk lietuvybės reikalus, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar Bernardo Brazdžionio, Jono Mikelsko, Sigito Gedos, Broniaus Radzevičiaus, Jurgio Kunčino, Jono Strielkūno maištasielę kūrybą. Sistema pati gimdė prisitaikėliškąjį keliaveidį „Muilo dizainą“: „kiek ir kokių pašnekovų – tiek ir nuomonių“.

Be legendų – bekraujė
„Pamatiniams“ principams doras, susipratęs lietuvis išliko nepajudinamai ištikimas ir stabilus. Todėl ir sutarta dėl 1990-ųjų kovo 11-osios.
Po 23 metų vis dažniau sėjama „drumzlių“, komentuojant kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus. Kai ką, kai kas norėtų „paretušuoti“. Kad lietuviai kai kuo abejotų.
Nepavyks. Ir aš asmeniškai nepasitikiu anuo pono V. A. teksteliu „Jokios Birutės Kęstutis nepažinojo“. Nes... atimk iš manęs legendą – pasaką – baladę apie Birutę ir aš taip pat abejoju legendomis apie „Kristaus drobulę“, apie „Nojaus laivą“ ir religininkų (kaip ir partinukų) išmonėmis, kaip, manipuliuojant masių naivumu, neišprusimu, jų tikėjimu visuotiniu gėriu ir tiesa ne pomirtiniame danguje, o čia žemėje, susikurti sau gerovę, pelningą versliuką. „Buffonata!“ – gimtąja kalba garsiai ir emocingai šūktelėtų italai. Juokdarystė.
Ar ne todėl daug žmonių Palangoje nūdien nepasitiki „pastogių dievočiais“, o skuba pamedituoti, pasimelsti be 2 litų, be tarpininkų – į gamtą, akmeniui, jūrai, medžiui, pievų gėlynams. Kad siela nesužvarbtų, o sušvelnėtų nuo vis agresyvėjančios, bevertybės, pseudokapitalistinės kasdienybės kur žmogiškumo tik trupiniai. Žmogus ne vienišas, pakėlęs akis į saulėtą dangų.
O be savo legendų, pasakų, tautosakos, etnokultūros tauta – bekraujė. Plastilinas, iš kurio didžemių kaimynai minkytų savo naudai, ką tik nori, vėl verstų impotentiškais tarnais arba šėtoniškų, net kruvinų užmačių vykdytojais. O kaltę už visa, kas juoda, purvina, amoralu, – teisus rašytojas Jonas Mikelskas, – istorijos falsifikatoriai didžiųjų „gudručių“ naudai anksčiau ar vėliau turėtų prisiimti mažiausios valstybės atstovai.

Istorikų nuomonė
„Birutė kelia daug diskutuotinų klausimų, bet kad ji apskritai būtų neigiama, to dar nebuvo. O juk naujų šaltinių neatsirado. Visi mes naudojamės tuo pačiu XVI amžiaus Lietuvos metraščių viduriniu sąvadu. Interpretuoti galima įvairiai. Tačiau kodėl abejojama, kad Birutė – Vytauto motina? Jei metraštyje kalbama apie jos vedybas su Kęstučiu, o paskui apie gimusį sūnų Vytautą, tai ir taip aišku, kas yra motina. Suprantama, specialiai siekiant galima daug kuo abejoti“, – argumentuotai svarsto vilnietis istorikas Tomas Baranauskas. Jo žmona – istorikė Inga Baranauskienė apie lietuvių tautos ir ypač palangiškių dvasinę legendą, įžadų dievams vardan Lietuvos valstybės stiprybės atsisakiusią ir Palangą palikusią iškiliąją moterį – kunigaikštienę Birutę, Kęstučio žmoną, rašo istorinį romaną, tad, kaip sakoma, yra sukaupusi „tiek ir tiek“ faktų. Žinoma, jausminę beletristiką, kaip arpas grūdų sandėlyje, profesionalus istorikas žino, kaip atskirti nuo nemeluotų, konkrečių faktų, jais nespekuliuojant.
„Aš laikausi mėgstamo rašytojo Stefano Zweigo požiūrio, kad istorijoje nereikia nieko išgalvoti, o tik stengtis suprasti, kaip viskas buvo. Kadangi kaskart randu naujų faktų apie Birutę, jos asmenybė atsiskleidžia kitoje šviesoje, vėl viską tenka perrašyti“, – sakė I. Baranauskienė.

Ne deivės vardas
Istorikė tvirtina, kad Birutė – tikrai asmenvardis, o ne deivės vardas, kaip teigia V. Ališauskas. „Ir tai turėjusi būti labai charizmatiška to meto asmenybė, jeigu susiklostė savotiškas pagarbos jai kultas. Dabar galime rasti nemažai pavardžių, kilusių iš Birutės vardo – Birmontas, Birvydas, Birulis, Birutis, – sakė ji. – Tais laikais vaikų niekas nevadino dievybių vardais. Dabar tai jau galime sutikti Medeiną, Austėją, Gabiją, bet ne XIV ar XVI amžiuje. Birutė neabejotinai turėjo būti tikrai gyva moteris. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, kaip baltų ar slavų tautose, nebuvo tradicijos vaikams duoti dievų vardus“.
Istorikė pritarė V. Ališausko teiginiui, kad Birutės vaidilute vadinti tikrai nereikia, nes Birutės laikais šio žodžio niekas ir nevartojo. „Šį vardą, kaip Dievų tarnaitės sinonimą, XIX amžiuje ar net XX amžiaus pradžioje išpopuliarino rašytojai romantikai. Jei nepatinka žodis „vaidilutė“, sakykim – ragana, žynė, žiniuonė, burtininkė, – siūlė I. Baranauskienė. – Bet, kad tokio tipo moterų būta, tai neabejotina. Tik nežinome, kaip jos tuo metu vadintos. Tačiau to meto visuomenėje tikrai būta moterų, kurių vaidmuo būtų buvęs kaip pribuvėjos, žolininkės ir šiaip konsultantės visais gyvenimo klausimais. Klaidingai įsivaizduojame, kad jei Birutė buvo pažadėjusi skaistybę dievams, ji būtinai turėjusi gyventi kur nors girioje, šventame miške ir ant akmenėlio kurstyti ugnelę. Juk ji – gyvas žmogus, turėjo po stogu gyventi“.
„Sutinku su V. Ališausku, kad vaidilutės egzistavo Prūsijoje“, – teigė I. Baranauskienė.
Kaip žinoma, Palanga neabejotinai yra kuršių žemė. Tad kaip Kęstutis Palangoje galėjo sutikti žemaičių didiko dukrą? Yra žinoma, kad žemaičiai nuo Varnių užėmė Palangą ir čia atsikraustė gyventi. Šalia Palangos yra Vydmantų miestelis. Kaip istorijoje įprasta, dažniausiai tokie pavadinimai byloja apie čia buvusias didiko valdas. Galima spėti, kad didiko Vidmanto žemės. O Vidmantas – Birutės tėvo brolis. Viskas gražiai susisieja.
I. Baranauskienės teigimu, apie 1427 metus dėl Palangos vyko didelė diplomatinė kova, lietuviai čia pradėjo kurtis, neabejotinai tada atsirado ir Birutės kulto vietų. „Jei vietovėje yra koks nors garsus žmogus, jam dabar įrengiamas memorialinis muziejus. Panašiai buvo ir su Birute. Suprantama, kad Palangos gyventojams rūpi kaip nors paminėti tą žymiausią savo krašto žmogų. Norisi papasakoti, kur Birutė ėjo, maudėsi ar dar ką nors veikė. Taip kalnas ir galėjo būti pavadintas jos vardu“, – svarstė I. Baranauskienė.
Jos nuomone, Birutė buvo palaidota „tikrai ne Palangoje“. Tai Teodoro Narbuto sukurta legenda. Yra pagrindo manyti, kad iškili lietuvių tautos asmenybė – kunigaikštienė Birutė buvo sudeginta Ariogaloje. Gėluvoje, ant Dubysos kranto yra piliakalnis, vadinamas Birutkalniu, taip pat – ir Birutės pieva, Birutės šaltinis.
Beje, paminklas Birutei daug dešimtmečių stovi Pakruojo rajone, Lauksodyje.
Pirmoji lietuvių nacionalinė opera – „Birutė“, jos autorius yra Mikas Petrauskas.
Mūsų Palangą labai išpopuliarino, o ir dabar tebegarsina visų lygių ir stilių mitai, pasakojimai, faktografinė medžiaga apie legendinę Birutę. Jos vardu seniai buvo vadintas miškas, dabar jau ir pavyzdingai tvarkomas Europoje analogų neturintis oficialus Birutės parkas po platųjį pasaulį garsina mūsų Palangą.
„Birutės kalnas baltams – kuršiams ir žemaičiams – buvo viena iš XII-XIII a. Palangos krašto gyvenviečių, XIV-XV a. įtvirtinta gyvenvietė, baltiškųjų gamtatikystės kulto išpažinėjų alkas, tai yra šventykla ir paleoobservatorija, nuolatinė gamtatikių ir krikščionių konfliktų vieta ir pagaliau – pastarosios pergalės simboliu tapo paženklinta. Birutės kalnas šiandien tai visos lietuvių tautos kultūros, religinių ir politinių švenčių, reikšmingų įvykių paminėjimo bei jų pagerbimo vieta.
Į Birutės kalną dėl jo ypatingos gamtinės situacijos ir garbingos praeities ne vienas meno kūrėjas ateidavo gauti įkvėpimo savo kūrybai. Birutės kalno vaizdų įkvėpti poezijos kūrinius kūrė Adomas Mickevičius, Maironis, Putinas, Salomėja Nėris, Juozas Paukštelis ir kiti. Savo drobėmis įkvėpimo sėmėsi M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius...
Pagaliau tūkstančiams Birutės kalno lankytojų jis buvo svajonių, ateities planų kūrimo vieta jaunystėje, tolimų džiugių ir skausmingų prisiminimų vieta senatvėje. Ne vienas čia patekęs pasijunta stovįs mūsų tautos istorijos ištakoje, kai mūsų protėviai – baltų gentys rinkosi čia susieti save su nuostabiu gamtos pasauliu ir, jo padedamos, pakilti į kosmoso erdves, pasiekti amžinąją jo savižiną, kurios dalelytė įskelta kiekvienoje žmogiškoje būtybėje. Ne vienam trumparegiui ar paklydėliui, šio gamtos ir istorijos šventovėn patekus, teko pajusti, kad dvasinė būtis yra amžina realybe, o mirtis – tik neišvengiamas slenkstis, kurį peržengęs žmogus, jeigu Žemėje gyvendamas neišsigimė, savo dvasinį pasaulį perkelia į amžiną, visur esantį kosmoso potencijų ir jo savižinos turinį. Tas turinys yra viso vyksmo variklis“, – taikliai pastebėjo Stasys Stropus savo širdimi rašytoje knygoje „Vadovas po Palangos parką“ (2001 m.).
O štai – akivaizdus liudijimas, kaip viena kukli, o visaip pagarbi moteris Birute išgarsino Palangos vietovę.
Seniausią istorinę dainą „Birutė“ 1823 metais sukūrė buvęs Napoleono armijos lietuvių pulko karys 1831 metų sukilimo dalyvis, Vilniuje antikinę literatūrą studijavęs raseiniškis Silvestras Valiūnas. Jis buvo ir Dionizo Poškos bičiulis.
Istorinė daina „Birutė“ 1824 metais išspausdinta rinkinyje „Bitelė Baublyje“ („Psczolka w Baublu“). Dar vieną jos variantą šių eilučių autoriaus senosios lietuvių literatūros dėstytojas 1966 metais šviesaus atminimo Vilniaus universiteto profesorius Jurgis Lebedys surado išspausdintą 1828 žurnale „Kolumb“. Skaitytojams pateikiame nedidelę istorinės dainos „Birutė“ ištraukėlę:
„Ant marės krašto,
Ties miestu Palangos,
Ties žemės mūsų
Žemaičių pabangos,
Yr aukštas kalnas,
Birute vadintas,
Žalioms pušelėms kaipo apsodintas.
Ten, kol laimingos buvo
Dienos mūsų,
Kol buvom ponais Lietuvos,
Kuršių, Prūsų,
Viežliva, graži, kaip rožė ar rūta
Kunigaikštienė gyveno Birutė.
Iš užgimimo ne kunigaikštienė,
Gero bajoro duktė, ne vargdienė, –
Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais
Nesipuikino, vaikščiojant pamariais.
Savo ji darbo marškinius dėvėjo,
Trumpą rainuotą sijoną turėjo,
Ant plaukų pynės – rūtų vainikėlis,
Ant balto kaklo – gintaro varstelis.
/ ... /
Pasipiršus Kęstučiui, Birutė – jam tarė:
„Nors siekiau prieš Perkūną dievą
Neimti vyro, kolei būsiu gyva,
Bet, kad toks noras yra manas pone,
Tegul mus sujung širdinga malonė!“
Vis‘ stojos, ką tik pasakė Kęstutis:
Ant kalno puikus pastatytas butas,
Birutė permeld‘ dievą ir perkūnus
Nes palaiminta gimdė šešis sūnus:
Vytautas, Vaidots, Patrikas, Vaišvilas
Penktas Zigmantas, o šeštas – Tautvilas,
Sekmą dukterį – Oną ar Danutę,
Šlovinkit, amžiai, Žemaičių Birutę!“

O ne tik aš ir kolegos žurnalistai, bet ir didžiulė dauguma palangiškių, vasarotojų neabejojame, jog paminklai Birutei ir Kęstučiui papuoš ir išaukštins ne tik Trakus, bet ir Birutės tėviškę Palangą.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangiškis Seimo narys Mindaugas Skritulskas neslepia – nesąs nei žvejys profesionalas, nei žvejybos mėgėjas, tačiau Seime pasirodžiusi iniciatyva drausti verslinę žvejybą šalies vidaus vandenyse ir Baltijos jūroje jį neramina. „Dėl jų Šventosios uosto atstatymas, kuris dabar pradedamas vykdyti iš ES lėšų, taptų neįmanomu, o lėšas, apie...


Romualdas Rima, buvęs palangiškis, buvęs radijo stoties savininkas bei redaktoriaus pavaduotojas trumpai gyvavusiame kurorto laikraštyje „Mūsų Palanga“, taip pat dirbęs direktoriaus pavaduotoju Palangos Moksleivių klube, šiandien gali lengviau atsikvėpti: „„Brexit-as“ niekaip nepakeitė jo gyvenimo.“ „Laiku susitvarkiau reikalingus...


„Blogesni jau negali būti, tai aišku, kad bus geresni. Šimtu procentų“, – apie 2021-uosius laidoje „Jūs rimtai?“ kalbėjo Andrius Užkalnis, apžvelgdamas, kas 2020-aisiais įvyko ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Vis dėlto, karantinas turi ir gerų pusių, sakė jis delfi.lt. Viena jų – Palangos verslininkai dar rugpjūtį buvo pripažinę, kad uždirbo tiek...


 Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patvirtino 12 kandidatų į Seimą Mėguvos rinkimų apygardoje. Kaip įsitikino šių eilučių autorius, beveik visi jie mielai postringauja apie rūpinimąsi žmonėmis, meilę Tėvynei ir Palangai. Tačiau dauguma ilgai krapštė galvas ir klupo ties paprasčiausiu klausimu: „Kiek kilometrų Palangos miesto savivaldybės teritorijoje driekiasi...


Prie „Medūzos“ viešbučio, maždaug 300 metrų Palangos tilto link, penktadienį, kovo 27 d., žvejai rado ruoniuką ir iškvietė gyvūnų globos įstaigos „Nuaras“ darbuotojus.


Spalio 18 d. (ketvirtadienį) 17 val. Palangos viešojoje bibliotekoje vyks knygos „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji (1918–2018). Politinės asmenybės“ pristatymas ir susitikimas su knygos autore, nenuilstančia mokslininke, aktyvia lietuvybės puoselėtoja prof. Ona Brazauskaite-Voveriene.


Lyg monetos į išputlėjusios sintetinės taupyklės – Kiaulaitės subinikę, o literatūriškai – pasturgaliuką, šitaip į mano galvą sprygtelėjo ir aidingai skimbtelėjo Gaidmečio sausio vidurnakčio mintys apie Palangos žurnalistus, su kuriais pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu (1997–2017) ilgiau ar trumpiau sykiu tarnavome kurorto redakcijose...


Gal ne vienas iš mano bendraamžių, kurių jaunystė – 22x3 metelių – esame „velnio nešti ir pamesti“, tačiau ir 1970–1990 metais idealiai žinojome ne tik takus į knygynus, bet ir į Šiluvos atlaidus, net į Tėvo Stanislovo Paberžę, atradome Jaltą ir Talino senamiestį, o su žmona Vlada net ir Vladimiro Visockio kapą Maskvoje, Leningrado fontanus ir...


Nykiai ilgą ir sausai visus iškankinusią „Tryliktųjų žiemą“ be pavasariško kovo, pajūrio pievas, miškelių samanynus pavertusią plūktine asla, net plentu, Lietuvos ir Palangos gyventojus suglumino dar ir „speiguotas „Vytauto Ališausko teiginys spaudoje: „Birutė nebuvo Vytauto Didžiojo motina, ir apskritai neaišku, koks jo motinos...


Praėjusį savaitgalį kurorte atidarytas Vaikų parkas buvo pompastiškai vadinamas Disneilendu, o garbūs valdžios vyrai žarstė pažadus, kad nuo šiol Palanga bus mažųjų ir jų tėvelių draugu. Bet šalia „Lino“, Vytauto g. 157 trijų korpusų daugiabučio gyventojai taip nemano – nepatenkinti kaimynystėje esančia šiuolaikiška vaikų žaidimo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius