Diena aukštaičiams: žodis vedas mamą, tėviškės spalvas... Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos

Sugužėjo, sučežėjo, sulalėjo lapkričio 21-ąją į Palangos viešojoje bibliotekoje vykusį nemeluotai įspūdingą renginį „Aukštaičių šnektos“ mažiukai ir paaugliukai iš mažne visų kurorto lopšelių-darželių, lyg Lietuvos upeliukai į Baltijos jūrą.

Pačioje didžiausioje skaitykloje greit tapo pavasariškai linksma, pakilu, užsimiršo pilkuma ir trumpėjančios dienos, nes, aidint vaikų ir jų mokytojų dainelėms, muzikai, sakytiniams nutikimams iš gyvenimo, susigėdo, pritilo net niūrusis lapkritis. Smagu – šitaip palangiškių „Tarmių šventė“ visus praturtina pažintiniais etnokultūriniais „horizontais“, liūdna, kad bibliotekos skaitykla, šis meniškas sielas vienijantis inkilas – ne „guminė“, nes žiūrovų, klausytojų būtų susirinkę triskart tiek.

Tautos kalba – tai šimtažiedė pieva

Žinoma lietuvių poetė ir vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Marytė Kontrimaitė 2003 metais išleistoje eilėraščių rinktinėje „Palei pat gyvenimą“ prasmingai teigia: „Nemoku, / bet ir nenoriu / kalbėti labai gražiai / ir sudėtingai. / Noriu, / kad žodžiai / kristų tiesiog į širdį / paprasti / kaip grūdai“.

O dar viename eilėraštyje skaitome: „Tėviške, mano tėviške, / patys gražiausi sapnai – / po tavo laukus ir sodą, / tikrieji, gyviausieji žodžiai – / iš namų, seniai prarastų“.

Daugelio iš mūsų, gyvenančių Palangoje, pajūryje vaikystės, jaunystės namai menasi, sapnuojasi, tarsi stebuklinė, saulėta pasaka, kuri baigiasi tik su mumis. O štai kalba, tarmybės, žodžių spalvos keliauja iš kartos į kartą, per šimtmečius, per draudimus, okupacijas, nes juk ji, kalba, yra amžinoji tautos gyvastis, kūnas ir kraujas: „Lietuvą, Lietuvai, su Lietuva – / Lietuviškai, tarp Rytų – Vakarų, / Per Europą išdidžiai nešti – / Sizifo darbas?.. / Viešpatie, ar gali ką palikt / Pakely, kai VISI alei vieno / Mažiausių kaimelių žmonės, – / Jų kalbėjimai gyvi ir svarbūs, / Nepamirštant, kad... / „Rotai vorgina orklį“.

Tarmių metų programa Palangoje

Neabejotinai labai daug širdingų pastangų, rengiant programos „Lietuvių tarmės“ renginį „Aukštaičių šnektos“ nepagailėjusi Vaikų bibliotekos vadovė, žinoma kraštotyrininkė, Anykščių išaugintinė Nijolė Bagdonienė, be kita ko, pasakė: „Jeigu atsigręšime į lietuvių kalbininką Joną Balčikonį, tai išgirsime kalbininko žodžius, kad „Tauta į kalbą sukrauna savo dvasios turtus, kaip į kokią klėtį. Kalboj atsimuša tautos galvojimas, jausmai, sąmojis“.

„Pavasarį visi klausėmės ir kalbėjome žemaitiškai, – bylojo N.Bagdonienė. – Dabar bandysime aukštaitiškai. Kol kalba gyva – ji nuolat kinta. Kiekvienas šių dienų garsas, kiekviena forma, sakinio konstrukcija ar atskiras žodis turi savo istoriją. Tos istorijos pėdsakai išlikę mūsų tarmėse, kurios smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Nedaug yra kalbų, šiuo atžvilgiu prilygstančių lietuvių kalbai“.

Neatsitiktinai Lietuvių kalbos komisija patvirtino bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių tyrimo programą 2011-2020 metams. Šios programos dalis – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas paskelbti 2013 metus Tarmių metais. Tai be galo svarbus ir reikšmingas įvykis. Visi šie įvykiai paskatino Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrių įsijungti į etnokultūros plėtros programą „Lietuvių tarmės“.

Čia nevalia pamiršti ir knygai, menui visa esybe atsidavusios palangiškės, Vaikų bibliotekos darbuotojos Monikos Rukšėnienės įnašo ir į unikalius „Tarmių metų“ programos renginius.

„Šiandien mus pakvietė aukštaičiai. Šoks, dainuos ir pasakos lopšelių-darželių „Nykštukas“, „Pasaka“, „Ąžuoliukas“, „Žilvinas“, „Gintarėlis“ auklėtiniai, meno mokyklos, Palangos pradinės, „Baltijos“ ir Vlado Jurgučio pagrindinių mokyklų bei Senosios gimnazijos ugdytiniai, moksleivių klubo vaikų folkloro ansamblis „Kikilis“. Tad paklausykime dzūkų, suvalkiečių ir rytų aukštaičių. Pažvelkime į savo tarmes ir pasigėrėkime jomis šiandien, o 2013-ieji, Tarmių metai, bus baigti visų šnektų atstovų susitikimu“, – kvietė prabilti N.Bagdonienė, aukštaičių tarme paskaičiusi A.Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes.

Šoko, dainavo, šnekėjo, „čiviravo“...

Gyvo klausytojų dėmesio sulaukė lopšelio-darželio „Nykštukas“ dzūkeliai – priešmokyklinio ugdymo grupė, ir savo darbą įsimylėjusi, vaikams atsidavusi, Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Auros Banevičienės padėkos sulaukusi „Dzūkijos dukraitė“, auklėtoja Alma Viskontienė. Ne tik: ši moteris vaizdingai, gabiai ir produktyviai kuria eilėraščius vaikams, ir geriausioji kūrybos dalis jau seniai nusipelnė atskiros knygelės... Svajinga, kiekvienam lietuviui sava ir brangi daina „Pasvarstyk, antela“, mažųjų „sudzūkėjusių“ palangiškių paūdavimai, pasakos labai patiko susirinkusiems į Aukštaitijai skirtąją šventę ant Baltijos kranto.

Patiko ne tik šio kolektyvo atlikėjai. Neabejotinai profesionalumu išsiskyrė iš kitų Dianos Šeduikienės vadovaujamas Moksleivių klubo vaikų folkloro ansamblis „Kikilis“, energingai padirbėjo muzikaliosios pedagogės Aistė Strakšienė, Valdonė Juozapavičienė, Banga Gabriolaitė, Birutė Čiapienė, Ina Cholina, Jūratė Gaudešienė.

Marguliavo vaikučių tautiški „aukštaičių spalvos“ aprėdai, „čiviravo“ daugiabalsių muzikos instrumentų garsai, savaip pakylėjantys arčiau pavasario širdis... Stebėjau susižavėjimo sklidinas žinomų palangiškių Lidijos Imbrasienės, Konstancijos Strikienės, Virginijos Marozaitės, taip pat jaunesniųjų – Loretos Dačkienės, Dovilės Kisielienės, Silvos Mažeikytės ir daugelio kitų akis, ir taip pat leidau sau vaikiškai pasidžiūgauti, kad mūs lietuvių kalba turtinga daugybe atspalvių, kad melodinga, kad...

Teisingausiai šį tekstą apibendrintų, manau, aukštaičio iš Ignalinos rajono, dabar Kaune gyvenančio Palangą irgi įsimylėjusio Vlado Vaitkevičiaus eilėraštis „Gimtinė“: Gimtine, tu mano krūtinėj / išsprogus medelio šaka. / Tu liūdesio balsas, / tu ašara vaiko tyra – / vaivorykštė skleidžias iš jos. / Gimtine, kas palaka čionai – / ar tavo širdis – amžinai?