„Diskusijos“ su išėjusiais kurso draugais: rašytojas Petras Dirgėla man tebeliko

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-04-09
Peržiūrėta
2071
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

„Diskusijos“ su išėjusiais kurso draugais: rašytojas Petras Dirgėla man tebeliko

Tikrai netikėjau, kad mano Likimas privers būti dar ir bendraamžių „Nekrologų rašytoju“. Nekyla ranka rašyti žodį „mirė“. O praėjęs kovo 28-ąją amžinųjų Verbų sekmadienis išsivedė ir ryškias, savitas pėdas lietuviškuose literatūros ir aktualios, aštrios, net skausmingos publicistikos horizontuose palikusį, visų pirma, pajūrio, Vakarų Lietuvos sūnų, Gargždų Garbės pilietį, 1965 metais ir mano pažintąjį Petrą Dirgėlą.
Gal yra, – taip yra! – žemės lopinėlis kapeliui iškasti, „nedickam“ žmogaus fiziniam kūnui poilsiui padėti, tačiau jo paliktoms mintims, visa esybe Literato, gyvenimą rašytinei-dvasinei kūrybai nuo „A“ iki „Z“ pašventus, kapinių niekur nėra ir nebus. Menininkų sukurtieji lobiai visada turi išliekamąją vertę, jie ilgai tyrinėjami, vertinami ir tarsi žvaigždės danguje pavasario naktį tebespindi. Su pažintaisiais, čia dar likus, diskutuojama, pasiginčijama, tariamasi. Juos jauti, matai, kaip spalvotas vieno Medžio skiedras, kaip dokumentinio filmuko herojus – vaikštančius sykiu Vilniuje, studentiškoje darbo stovykloje Kalvarijoje, Panemuniais – Kulautuvoje, Gargžduose, Žvaginių giraitėse, Palangoje, prie Baltijos. Kurso draugai, taip pat ir mūsų „Petka“ – ilgainiui „susolidėjęs“ buvęs kuklus jo mylimos Gargždų „respublikos“ vaikinukas Petras Dirgėla, su kuriuo, menu, irgi kovo mėnesį, kaip ir su poete Maryte Kontrimaite, susipažinome Vilniuje, pirmojoje Lietuvos, – tik dar ne savarankiškos Valstybės! – mokyklų literatų konkurse-apžiūroje 1965 metais. Tais pačiais 1965-aisiais rugpjūtį su jais tapome bendrakursiais – lituanistais studentais, smagūs „špacieravome“ Vilniaus (kad ir V. Kapsuko!) universiteto koridoriais.
Keistai nejaukus amatas – būti draugų „Nekrologų rašytoju“, įžodinti 50 metų pažintas, daug gero paliekančias širdis, protus. Anoje, pirmoje „literatūrinių mokinukų“ apžiūroje mums didelį įspūdį paliko „krikšto tėvų“ – tuometinių žinomų asmenybių – rašytojų Jono Mikelinsko ir Antano Miškinio pastebėjimai, vertinimai, įžvalgos, linkėjimai ateičiai, o tai yra – JAU šiandienai. Puikūs psichologai, nelyg literatūriniai burtininkai, pasakų žyniuoniai buvo A. Miškinis ir J. Mikelinskas, svariai praturtinę išmintimi ir asmeninėmis patirtimis mūsų gimtąją literatūrą. Jie, visko palinkėdami, mums „išbūrė“, kad „šie žmonės – Marytė Kontrimaitė, Petras Dirgėla ir toks „būsimas anūkų Beatričės, Roberto senelis“ Gediminas G. literatūrinių darbų tikrai niekada neišsižadės ir krutės pagal išgales iki savo paskutiniųjų Verbų sekmadienių“. Neseniai – 2015-ųjų sausio 25-ąją „paskanauti Amžinybės sodo obuolių“ jau išsiruošė supratingasis Jonas Mikelinskas. O štai vos po dviejų mėnesių – ir Jo mokinys „krikštavaikis“ iš Gargždų, „bendrabrolis“ su Povilu kūrėjas Petras Dirgėla.
Anapus mūs „regimųjų laukų“ jau ir kurso draugai – poetai, prozininkai, Lietuvos raštijoje savuosius indėlius jau palikę Antanas Kalanavičius (1992 m.), Danutė Paulauskaitė (2004 m.), Onutė Baliukonytė (2007 m.), Viktoras Brazauskas (2005 m.) ir rašto brolis Petras Dirgėla. „Petras Penktasis“. Tačiau ant mūsų namų stalo Saulėtekio take liko Jo ir jų tekstai, knygos. Tai niekas ir nemirė. Buvo, yra ir „bus“. „Mirties valanda – ir toji praeina“, – man pritartų ir žmonos mama Petronėlė Kiškienė.
Čia aš atgaivinu prisiminimus iš 1967 metų kovo vidurio Kulautuvoje, kai Nemunu čežėdamos, tarsi sausi šiaudai, link Baltijos jūros plaukė ledų lytys, ižas, anapus – senovinė, miniatiūrinė Zapyškio šventyklėlė, o nuotraukoje mes linksmi Vilniaus universiteto bendrakursiai negalvojome nei apie šaltus skersvėjus, nei apie ligas, nors aš tada buvojau gydykloje: nuostabi savo draugiškumu ir noru padėti Kulautuvos tuberkuliozės sanatorijos gydytoja Janina Vaškelytė, kartodama, jog „kantrybė – vaistas prieš kiekvieną skausmą“, man savo rankomis įšvirkšdavo velniškai skaudžius vaistus „Kompolon“, ji man išgydė kaklo limfinių liaukų tuberkuliozę. O kurso draugai Petras Dirgėla, Viktoras Brazauskas, Bronius Kašelionis, Judita Galdikaitė ir Nijolė Bartkutė, dar žurnalistė Elvyra atvažiavo su dovana – išties įspūdingu menininko, Palangą mylėjusio plaukiko Stasio Krasausko darbų albumu pasveikinti netikėtai įsisirgusį kursioką Kulautuvoje su … 19-uoju mano gimtadieniu. Kaip Joną Biliūną – į Zakopanę iš Šaukėnų atvažiavusi mano mama tada, sesers – tetos, mokytojos ir knygų, poezijos, meno, visko, kas gražu gerbėjos, bohemiškiems „pašvytravimams“ visada atlaidžios Genovaitės Šileikienės ir vyro Kęstučio namuose surengė įspūdingą vakaronę. Eilėraščiai, dainos, vynas ir šmaikšti autoironija – be jokių geluonių! Pusbrolis Virginijus Kulautuvoje prisimena mano kursiokus, mūsų šventes ir dabar. Draugams nieko negaila. Tikriems draugams. Be klastos ir išdavysčių. Štai tada mes buvome ponai šimtu ir daugiau procentų, nes mus gaubė nemeluotas nuoširdumas be jokių išskaičiavimų. Nebuvo tuštybės, pavydo, apgavysčių, savojo „EGO“ naudai... Išdavysčių... Nes visų stipendijos buvo lygios. Branginu tą Laiką. 1966–1967 metų Kulautuvoje, tuos draugus ir ant Stasio Krasausko grafikos albumo viršelių įrašytas jų mintis.
Be visų kitų dabar, kovo 30-ąją išgirdus žinią, kad „išėjo“, „paliko“ mus, gyvuosius, ir rašytojas – premijų laureatas Petras Dirgėla, pagarsinsiu šias, mano 19-am gimtadieniui jo ranka ant S. Krasausko albumo užrašytas, gal ne tik mane vieną dar stipriau, giliau ir gaiviau susimąstyti priverčiančias mintis:
„Su daug kuo gyvenime tenka eiti greta. Eini, eini, brendi, leki, o paskui apsižvalgai, ir šalia nebėra tų, kurie su tavimi ėjo. Greta kiti, nepažįstami. Ir tada liūdnai gyvendamas pagalvoji, ko ir kam tu braidžioji po rasotą žemę? O gal, po velnių, niekuo netikėti ir neturėti savo „aš“, nes viskas iš naujo su naujais pažįstamais ir draugais.
Gedka, kai būsi žilas senelis ir prisiminsi devynioliktus savo gyvenimo metus, pagalvok, kas tuomet su tavimi buvo greta. Ir pagalvok – gal tebėra? Ar nebus, Gedka, nuo to lengviau numirti?“
Petras Dirgėla
1967.III.16, Vilnius – Kulautuva.”
Mano jaunystės liudininkas ir bendražygis Petras Dirgėla nebuvo subuitėjęs. Daug ką už jį tvarkė žmona – karalienė Dalia. Perskridęs Lietuvą nuo gimtųjų Žvaginių – Gargždų iki Vilniaus ir atgal į Žemaitiją, Endriejavą, „Minijos žemę“ artyn aprašytosios Baltijos, Palangos, literatūros artojas dar ir su broliu Povilu parašęs keliasdešimt prozos knygų, gyvenimą stebėjo iš smalsaujančio – įžvalgaujančio plačiasparnio Paukščių skrydžio. 1967 m. rudenį „komjaunimo tiesos“ redakcijoje rytą išsitarė: „Šiąnakt nemiegojau: parašiau ranka 112 puslapių teksto, kol ant sienos pamačiau žinai ką, Gedka, aš pamačiau? – didelę, LABAI didelę Akį per pusę Mokyklų skyriaus baltos sienos, nesigilinau, kieno tai – veršio, briedžio ar žmogaus, aš vengiau atsisukti, man buvo nejauku. Ta Visatos Akis, man pamerkusi, parodė, kad taip ekstremaliai „sielovartose“ draskytis nereikėtų.
Tu, Gedka, esi atviras, moki vaikiškai išsidūkti, tu svaigsti ir sveiksti juokaudamas. Aš kitoks. Mes abudu sykiu nesukursim lietuviškų kaip Ilfo – Petrovo „Dvylikos kėdžių“. Juk pameni, kliedėjom pirmam kurse, rišdami kviečių laukuose tarp Kapsuko ir Vilkaviškio, lenkų parubežyj. Man reikia mokytis juokauti. Juk pajuokaudavo ir Froidas, Sartras, Nyčė, Kamiu. Juokaut moka ir mūsų Viktoras Brazauskas, Bronius Kaselionis, Algis Krapavickas, Alius Tendzegolskis, net Jonas Bučys. Aš... „iškrentu iš konteksto“. Viską smulkmeniškai ir giliai imu į galvą, širdį, nežinau, kiek ilgai atlaikys mano CNS – centrinė nervų sistema. Brolis jau nerimastingas. Aš turiu paremti brolį morališkai, jis turi daug idėjų. Man irgi labai daug kas neduoda ramybės. Manyje „perverda“ Žemaitija, Lietuva, jūra, Vilnius ir visas neramus pasaulis“. Žuvis Žuvį supranta. P. Dirgėla – pirmoji Žuvis, jis gimęs 1947 m. vasario 21-ąją“.
Tas netikėtas mūs pokalbis rytą „komtiesoje“ parodė „kitaveidį“ – ryžtingai Meno kryptimi pasukusį, nedvejojančiai apsisprendusį Petrą Dirgėlą. Tai ir yra prasmių esmė. Jo erdvūs, „dvioriai“, net virtualūs tekstų sakiniai, laisviausi minčių mostai! Beje, tomis temomis mudu diskutavome su Petriuku Dirgėla ir vasarojant su mama, broliais Palangoje 1968 metų vasarą. Dar tik dvidešimtmečiai. Tada dar važiavom į Gargždus, Ablingą, Plungę.
Pomirtiniame paminėjime rašytojui ir premijų laureatui Petrui Dirgėlai viename internetiniame portale yra visą daugiaspalvę „dirgėliškąją“ kūrybą jau bandantis apibendrinti sakinys: „Petras Dirgėla priskirtinas rašytojų generacijai, kuri atkentė socrealizmo dogmas ir padėjo pamatą naujam pokario lietuvių literatūros etapui. Rašytojo literatūrinė programa apibūdinama kaip gebėjimas, pasikliaujant intuicija, „laisvai vartalioti realybės ir fantazijos dėmenis; vidinei menininko regai suteikiama kone mistiško Kūrėjo funkcija, jai paklūsta įvairūs Laiko (praeities – dabarties) ir erdvės (gimtoji Žemaitija, Lietuva, Baltijos regionas, Europa) matmenys, traktuojami kaip universalūs ir kartu individualūs, tautiški Būties elementai“. Jo sakiniai, jo – Petro Dirgėlos novelės – lyg laisvasieliai paveikslai. Lyg miniatiūriniai – inkliuziniai meteoritai, savaip unikalūs mūs Lietuvos literatūroje yra ir ilgai bus skaitoma, mokslininkų tyrinėjama 1965–1970 lituanistinio kurso VVU draugų – dzūko Antano Kalanavičiaus poezija ir Petro Dirgėlos proza. Neabejoju.
 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, gimęs ir augęs Palangoje, gerbėjus stebina neįprastomis idėjomis, pavyzdžiui, rašydamas knygą prekybos centre, ryšio operatoriaus salone, subūręs vienintelę pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupę, ėmėsi dar vienos išskirtinės idėjos.


Kai mokytojai ir kai kurie tėvai pavirkauja dėl prastos šiandienos mokinių gimtosios kalbos, vienas buvęs palangiškis, rašytojas Tomas Dirgėla, iš rašymo pelnosi duonai.


Ar prisimenate, kada paskutinį kartą rankose laikėte knygą? O ypač tokią, kad perskaitęs, sušukote: „Oho, kokia nuostabi knyga!” Mano šių metų skaitymo atradimas – Gedimino Kulikausko knygos „Lietuvio kodas“ ir „Apelsinų kontrabanda“, kurios mane „nusviedė“ į mano prosenelių ir senelių Lietuvą. G. Kulikauskas, vienas...


Pirmadienį popiet popiet "Palangos redakcija" sulaukė labai liūdnos žinios - 16 val. mirė visiems gerai dėl savo linksmų plaučių, pokštų ir aštrios plunksnos žinomas rašytojas, publicistas, visuomeninkas Gediminas Griškevičius. Pastaraisiais metais jis kovojo su sunkia liga, tačiau, net ir prašomas artimųjų, pasirinko labiau pasyvų ligos gydymo...


Garsus Lietuvos boksininkas, olimpietis, 2014 metų „Lietuvos balso“ finalininkas Daugirdas Šemiotas neseniai su draugais grįžo iš Šiaurės Italijos, paties koronaviruso epicentro ir kartu su dviem savo kelionės draugais save dviem savaitėms užsidarė karantinui Palangoje.


Ar tikrai šiandien mums visiems, mažiems ir dideliems, moderniems ir seno „sukirpimo“ atstovams, jau nereikia laikraščių (spausdintų ir kvepiančių spaustuvės dažais!), knygos – spausdinto žodžio? Ex-palangiškis, žinomas vaikų knygų autorius Tomas Dirgėla šypteli, paprašytas atsakyti į klausimą, ar šiais laikais kas nors skaito...


"Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga“, – ne vien tik poezijos mėgėjai žino šiuos lietuvių poezijos klasika tapusius poeto Jono Mačiulio-Maironio eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ žodžius, kurie 1895 m. pirmą kartą buvo atspausdinti poezijos rinkinyje „Pavasario balsai“.


Spalio 18 dieną Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje vyko anglų kalbos renginys „On TV Tonight. Live“. Į jį susirinko ne tik mūsų klasiokai ir mokytojai, taip pat atvyko ir buvę mūsų mokyklos mokiniai iš Palangos senosios gimnazijos.


Žodžiais sunkiai nusakomos „erdvios“ asmenybės Palangą ir jūrą ypatingai mylėjusio aukštaičio, iškiliojo Lietuvos intelektualo, valstybininko ir švietėjo, patriotiškojo literato Juozo Tumo-Vaižganto (1860–1933) memorialinis butas-muziejus Kaune irgi yra neeilinė vieta, kur susibėga ir XXI amžiaus talentai, asmenybės, poetinės (ir ne tik!) srovės...


Tikrai netikėjau, kad mano Likimas privers būti dar ir bendraamžių „Nekrologų rašytoju“. Nekyla ranka rašyti žodį „mirė“. O praėjęs kovo 28-ąją amžinųjų Verbų sekmadienis išsivedė ir ryškias, savitas pėdas lietuviškuose literatūros ir aktualios, aštrios, net skausmingos publicistikos horizontuose palikusį, visų pirma, pajūrio...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius