Dviratis su raudonais ratais už vieną žinią...penkiems laikraščiams

Palangos tiltas, 2016-04-04
Peržiūrėta
1835
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Dviratis su raudonais ratais už vieną žinią...penkiems laikraščiams

Jeigu ne žurnalistika, ne literatūrinės vagos ir net „šunvagės“, jeigu ne knygos, kuriose – visas žmogiškumo kodeksas,jeigu ne žinių ir šviežumo paieškos“, – mauk... bėk... greit... dabar... tuoj pat – „į Numerį“,– jeigu nespėčiau „su jūra Palangos akių“...Tai mano gyvenimas būtų beaistris ir pilkesnis užpagyvenusią kurortinę šaligatvio plytelę.
Per 55-erius metus – tūkstančiai įdomių susitikimų. Didelė auditorija. Kaip vasaros pajūrio pliažai. Gali baigti ir du ar tris universitetus plius teisę, bet likti beteisiu gyvenimo šalikelėse, jeigu kuo giliau nestudijuosi gyvenimo ir savojo Laiko dalyvių, politinių santvarkų virsmuose Gamtos paslapčių ir žmonių charakterių, bandant iššifruoti ir kėslus, ir klastas. Atsijuokiau už mus visus. Žurnalistika yra nenuobodi įdomaus nuotykio paieška. Visko yra, visko reikia. Sako ir „tarp čigonų vagių pasitaiko“, ir tarp žurnalistų – melagių. „Jeigu jot peklon, tai ant gero arklio“. O laimi tas, kas nebūtinai meluoja, faktus pateikia įtikinančiau. Nors dabar kiekvienai partijai ir ideologijai rūpi tylūs, „dažyti bespalviai“. Jų interesų vykdytojai. Rašto horizontuose plunksnavaldys negali būti geresnis už herojų, todėl... protą pasilik sau, o valdžioms reikia rašyti... gražiai.
Aš visą gyvenimą nesimpatizuoju pinigams ir niekaip nesusišneku su skaičiais, bet faktas, kad už operatyvią informaciją, korespondenciją apie darbštų žmogų, net už vieną „Auksinę mintį“ „Šluotos“ žurnale tarybiniai redaktoriai mokėjo honorarą laiku, sąžiningai net mokinukui, garbės žodis, man visai patiko ir, žinoma, mano smalsi paaugliška, nuotykių vis ieškanti Tuštybė augo greičiau už mano paties kūną. O 1962–1988 metais laikraščių ir žurnalų tiražai buvo milžiniški. Antai ir „Lietuvos pionierius“, ir „Tarybinė moteris“ „ėjo“ į „mases“ šimtais tūkstančių egzempliorių ir spausdintu žodžiu žmonės pasitikėjo nes vis laukė ir materialiojo pagerėjimo, patogumų, bet... „Viltis – durnių motina“. Kai jau lyg ir pradeda sektis, būtinai atsiranda Kipšas (kai kada net gerėliausio draugo ar net giminaičio veidu!), ir į patogiai riedančio gerovės vežimaičio ratus pakaišioja „pagalių“, – o tai supranti dažnai „po laiko“. Svarbu – neprarasti optimizmo, širdies šarmo ir kantrybės. „Mūsų darbas, redaktoriau, yra bendravimas su liaudies masėmis“,– kaip Kelmės redakcijoje 1969 metais kartodavo kražiškis Antanas Rukas, taip pat ir Algimantas Bitvinskas, Vaclovas Paulauskas.
Aš pačią pirmą tikresnę neetatinio „žurnalizmo abėcėlę“ perkandau Gelgaudiškyje, bet nuodugniau – žemaičiuose, Šaukėnuose, po to iki 1971-ųjų – Vilniuje, o ilgainiui – iki šiol pajūryje, Klaipėdoje, Palangoje. Šaukėnus ir šaukėniškius mntimis „pasikalbinu“ ir 2016-ųjų pavasarį, nes šio kuklaus, tarp miškų įkritusio, jau nuo Šatrijos kalno regimo miestelio gyventojų, ypač mokytojų taktas, gyvenimiška išmintis, žemiška „valstietiška pedagogika“ bręstant buvo paveikesnė ir už visas sykiu mano taip ir neišmoktas geometrijos teoremas ar fizikos – algebros formules. Tada mįslė „brežnevizme“ buvo plikas aktas. Ritausi tais takais sykiu su šaukėniškiais ir vis vijausi... FAKTĄ. Laikraščiams, Lietuvos radijui. Smagūs ir dėkingi socalistinio kaimo žmonės per petį paploja: „Gerai, Geduk!“ O mėnesio gale, žiūrėk, Šaukėnų pašto darbuotojos ir vieną kitą piniginę perlaidą – honorarą už spausdinukus ištiesia. Man, mokinukui?! Faktas. Redakcijos honorarą mokėjo kiekvienam autoriui, išspausdinus bent vieną informaciją „Tiesoje“ „keliomis eilutėmis“. Redakcijos gerbė ir vertino savo autorius, skatino bendradarbiauti spaudoje kiekvieną raštingesnį naujoką. Tada nesupratau, kad kiekviena religija, partija, net nusikaltėliška grupuotė superka sau lojalius simpatukus. Bet nesuklupęs nežinosi, kaip pasikelti ir eiti toliau į priekį. Reikia perprasti ir žaidimų taisykles, ir žaislų paskirtį. Tie dosnūs honorarai trumpam savaip „susuko“ ir mano galvą, bet aš ir šiandien galiu liudyti – tik iš nepatyrimo ir bendradarbiavimo tarybinėje spaudoje etikos neišmanymo. Tai dar 1962 metais turėjo mane mokinį informuoti vietos redakcijos Kelmėje plunksnos „kolegos“, konkrečiai „draugas Likimčiauskas“. Jis to nepadarė. Užtat suskubo mane Vilniaus redakcijoms apšaukti „plagiatoriumi“. Įdomiausia, kad žodžio „plagiatorius“ reikšmės tada nesuprato pats mokyklos direktorius, aiškiau buvo „gladiatorius“. Tad koks gi buvo mano pirmasis „žurnalistinis kriminalas?“
Aš įsigeidžiau vyriško dviračio. Tokio, kokį turėjo iš kaimų į Šaukėnų mokyklą važinėjantys klasės vyrai. Mamos pinigų prašyti nedrąsu ir būtų gėda, nes ji nuo aušros iki tamsos dirbo viena dantų kabinete, o Kauno „burmistras“ tėvas alimentų vengė, o mes – trys broliai, dar seneliai, mamutės tėveliai... Reikėjo rūbų ir duonos. Šovė man tada Šaukėnuose į galvą toks „verslo planas“. Susiradau kalkinio popieriaus ir, parašęs vieną korespondenciją laikarščiui, „padauginu“ ją penkiais egzemplioriais: „Tiesai“, „Lietuvos pionieriui“, „Komjaunimo tiesai“, „Lietuvos radijui“, „Valstiečių laikraščiui“... Nemeluoju – honorarui. Spausdino. Pinigai ėjo. Taupiau. Viduržiemį pats savo kojomis sušilęs iš Šiaulių turgaus esančios parduotuvėlės plentais į Šaukėnus parmyniau TIKRĄ vyrišką dviratį „Minsk“ raudonomis kaip gandro kojos padangomis. Jaučiausi ne mažesnis, kaip medžiotojas rajono vyr.gydytojas, žinomas moterautojas be kabučių, Jonas Grebliauskas. Važinėjau net per pūgą grafo Gorkio tvenkinių ledu. O kad supyko kažkoks „Likimšauskas“ Kelmėje manęs labai nesujaudino, aš paaugliškai nesuvokiau „kriminalinės“ šios problemos svarbos ar „nusikaltimo sudėties“,– o ką aš tikrumoje žinojau? Maniau, jeigu aš moku rašyti, esu spaudos bendradarbis, tad kuo daugiau skaitytojų įvairiuose laikraščiuose informuosiu, tuo tik visiems bus geriau – „tai bent verda gražus tarybinis gyvenimas Šaukėnuose! Nebadavome ir nebadausime, Lietuva buvo ir bus“. Bet į „kapitalizmą“ tada buvo dar anksti. Ir ne man. Vienas po kito respublikiniai laikraščiai man atrašė: „Atsisakome jūsų bendradarbiavimo“. Laimei, nerealiai draugiški ir supratingi žurnalistai mane globojo ir išklausydavo „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio redakcijoje. Tai Jonas Šiožinys, Edmundas Žiauberis, Viktorija Bartuškaitė, Dalia Karvelytė, Balys Jauniškis, Mindaugas Marcaitis. Už mokyklinio optimizmo ir kuriančios ugnelės skatinimą aš vaikų laikraščio darbuotojams esu dėkingas ir šiandien, netgi praėjus 54 metams. Išsaugojau ir tebeturiu Palangoje man 1962 m. lapkričio 29 d. į Šaukėnus rašytąjį „Lietuvos pionieriaus“ laiškų skyriaus vedėjos, supratingos pedagogės, talentu dievulio apdovanotos D. Karvelytės laišką. Beje, jis mano žurnalistinėje biografijoje – vienintelis. Etika ir logika praauga provincialumą ne tik žurnalistikoje. Štai šis „Lietuvos pionieriaus“ tekstas, kurį skaitė ir rajoninės spaudos literatūrinio darbuotojo mąstymo primityvumu stebėjosi pats tuometinis Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius, objektyvus inteligentas Jonas Ruškus: „Viską palieku spręst pačiam“.
„Gediminai, jau prisirinkau nemažą krūvelę tavo žinučių. O tu turbūt lauki nesulauki, kada jos bus atspausdintos. Deja, Gediminai, šį sykį spausdinti tavo žinutes susilaikome. Labai liūdna, bet mes tavimi truputį nusivylėme. Visai neseniai į mus kreipėsi vieno rajoninio laikraščio redaktorius, prašydamas tave pašalinti iš jaunųjų korespondentų tarpo. Pasirodo, kad tu tas pačias savo žinutes siuntinėji į įvairius laikraščius. Taip elgtis, Gediminai, nedera. Aš nenoriu tavęs labai barti, nes manau, kad tu to nežinojai. Tiesa? Juk tu sąžiningas berniukas, be to, komjaunuolis. Tikiu, kad tu nenorėjai mūsų ir kitų redakcijų apgaudinėti. Tik ateityje taip nesielk. Tą pačią žinutę galima siųsti tik į vieną laikraštį. Atsimink tai visados. Žurnalistas turi būti labai sąžiningas, teisingas. Mūsų tarybinė spauda kaip tik ir skiriasi nuo buržuazinės spaudos tuo, kad ji rašo tik tiesą. Neveltui V.Leninas Komunistų partijos laikraštį pavadino „Pravda“. Taigi, Gediminai, susitarkime: visuomet būk sąžiningas, elkis taip, kaip pridera jaunam tarybiniam korespondentui, visuomet rašyk tik gerai patikrinęs faktus, tik tiesą.
Manau, kad tokio pobūdžio mudviejų pokalbis bus pirmas ir paskutinis. Tiesa?“
Ne tik aš buvau Avinas – savanoris. „Kieno ratuose sėdi, tokią ir giesmę giedi“,– galėjai išgirsti ne tik Užvenčio rajone. Kiekvieno lietuvio net mokinuko sąmonė tuomet „Brežnevizme“ buvo tvirtai „tarybiškai supresuota“, visur galėjai jausti visą stebintį „cenzorių“. Kino teatruose karaliavo įtaigus maskviškis filmas „Rusų stebuklas“, kituose karo filmuose buvo rodomi irgi tik rusams pralaimintys vokiečiai, tai argi beūsis keturiolikmetis galėjo suabejoti Maskvos skleidžiamomis „tiesomis“, kuriomis po dar 30 metų suabejojo tik Borisas Jelcinas. O juk prieš vėją nepapūsi! Aš išsamiau Vilniaus laikraščio redakcijai aprašiau, kad ne kitų autorių, o tik („tik, tik“) SAVO mokyklinius straipsnelius dauginau per kalkę, svetimų autorių faktais tikrai niekada nesinaudojau, niekas iš niekur man jokių „korespondentavimo“ taisyklių neapsakė – neaprašė ir nesuvokiau, kad taip neetatiniam spaudos bendradarbiui elgtis nederėtų. Supratau, kad privalu ištikimai bendrauti su vienu leidiniu, tik su sava „Rašto šeima“. Supratau tą mažą „nemalonumą“, jis slėgė mane ir, žinoma, „Lietuvos piomieriaus“ sąžiningai atsiprašiau. Sovokiau, kad už save reikia ir sąžiningai pakovoti. Žinoma,nutylėjau redakcijai apie savąjį „didįjį geismą“ – kantriai taupyti honorarus, kiekvieną rublį, net kapeiką ir pagaliau turėti savą raudonratį dviratį. Dėlto ypač „produktyviai“ tada rašiau redakcijoms. „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio vadovai 1962-aisiais operatyviai informavo visas kitų respublikinių leidinių ir radijo redakcijas, ir šios greitai man, aktyviam Šaukėnų miškų grybautojui, jaunajam korespondentui vėl įžiebė „žalią informacinę erdvę“.
Po metų, 1963-aisiais, už mokyklinę žurnalistinę veiklą „Lietuvos pionierius“ netgi apdovanojo auksiniu laikrodžiu. Vilniaus spaudos profesionalų padrąsintas aš, kai kurių nedraugų įskųstas ir „prakeiktai išlikęs“, su triguba energija myniau savo mokyklinių minčių ir honorarų rezultatą – dviratį raudonais ratais po Šaukėnų miškus, Kurtuvėnus, Užventį ir net iki Varnių, Telšių, Kuršėnų. Treniravomės turistų sąskrydžiams „Taika ir draugystė“, į kuriuos mus suvienijo visada jaunatviškasis Vytautas Mažeika. Mudu po pusės amžiaus ir dabar susirašinėjame. Visi tada valdė, mynė „Raudonus ratus“ nuo mažo iki didelio. O ką Vilniaus redakcijoms mane „demaskavęs“ plagiatoriaus, „pagrobėjo“, žurnalistinio vagies etiketę bandęs prikabinti, ne man vienam „kiaulę pakišęs“ piktavališkasis „pseudokolega Likimšauskas“ (pavardė – pakeista,– aut. past.). Ko negaila, tai negaila. Jis niekada neperžengė savo egoistinių vidutinybės pretenzijų nei ambicijų. Net 2005 metų kovo 5 dieną Kelmės knygyne mane pamatęs užsimaukšlino ant akių savo kailinę „šapką“, lyg nepažintų. Lyg būčiau svetimkūnis. Čia cituotina Go Markeso sentencija: „Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta jo praleisti su tavimi“.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangoje pasidarbavę vagys apsirūpino brangiu dviračiu, motociklu ir automobilio dalimis.


Praėjusį savaitgalį Šventojoje vietinėms ir atvykusioms poilsiauti šeimoms Eglės Adomavičiūtės ir Ruslano Abdulajevo įkurtas Pajūrio šeimų klubas surengė dar vieną smagų susitikimą „Išgelbėk draugą!“. 


Pasitikome vieną iš svarbiausių bei prasmingiausių švenčių – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tebūna ji džiaugsminga ir šventiška, kiekvieną iš mūsų įkvepianti naujiems prasmingiems darbams.


Į žinią, kad valstybė į privačias rankas ketina atiduoti 1973 metais statytą legendomis apipintą Palangos vilą „Auska“ Palangos meras Šarūnas Vaitkus reagavo greitai. www.palangostiltas.lts kelbia jo pareiškimą.


  „Dėl didelio krūvio siūlau svarstyti kitas kandidatūras partijos skyriaus pirmininko pareigoms kitai dvejų metų kadencijai užimti. Man visų pareigų – jau šiek tiek per daug“, – toks buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Palangos skyriaus pirmininko ir Palangos miesto meroŠarūno Vaitkaus...


Jeigu ne žurnalistika, ne literatūrinės vagos ir net „šunvagės“, jeigu ne knygos, kuriose – visas žmogiškumo kodeksas,jeigu ne žinių ir šviežumo paieškos“, – mauk... bėk... greit... dabar... tuoj pat – „į Numerį“,– jeigu nespėčiau „su jūra Palangos akių“...Tai mano gyvenimas būtų beaistris ir...


Ar kada nors girdėjote, jog žurnalistas, kuriam nuo įtempto rašymo jau išsausėjo akys, apkurto ausys, pašlijo nervai ir atsirado kupra, staigiai „mestųsi“ į dizainą? Mažai perdedant, būtent tokia Ingos Šviesaitės istorija. Mergina triūsė žurnalistikoje ir Palangoje, nors prisipažįsta, kad jos sielai artimesnė yra Klaipėda, kur ji neseniai įkūrė savo...


Praėjusį sekmadienį buvo minima Tarptautinė diena be automobilio. Šia proga šalies miestuose buvo rengiamos akcijos, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą automobilių įtaką gamtai ir žmonių sveikatai, taip pat didelį avarijų skaičių keliuose. Bet ar dieną be automobilio minėjo mūsų politikai, kuriems derėtų rodyti asmeninį pavyzdį propaguojant sveiką gyvenseną? Ar...


Rastas dviratis

2013 08 22 | Rubrika: Kriminalai

Liepos 31 d. policijos pareigūnai Palangoje, Žvejų gatvėje, ties 49 namu, rado dviratį „Extrem X-Zero“, raudonos ir sidabro spalvos. Dviračio savininko prašome atvykti į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariatą (Palanga, Vytauto g. 4, 7 kab.). Detalesnė informacija tel. (8 460)  40 016.


Koks transportas vasarą pats populiariausias? Taip. Dviračiai. Ne kiekvienas poilsiautojas, atvykęs į Palangą, turi galimybę atsivežti dviratę transporto priemonę.  Vienintelė išeitis - jį išsinuomoti. „Liepos mėnesį dviračių čia nebūna, visi kažkur važinėja, o mes dviračių nuomos punkte dirbame dviese. Viena pildo popierius, kita nuomoja dviračius, kitaip spėti ...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius