Feliksas Paulauskas (1879–1952) – ilgiausiai Palangoje tarpukariu dirbęs savivaldybininkas

Šių metų spalio 10-ąją, minint Vietos savivaldos dieną, Palangos miesto savivaldybė, atidengdama atminimo lentą S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje (namo Nr. 35), pagerbs palangiškį, knygnešį, ilgametį Palangos valsčiaus viršaitį Feliksą Paulauską. Labai simboliška ir tai, kad šiais metais lapkričio 5 d. sukanka 90 metų, kai Palangai suteiktos miesto teisės. Žinoma, labai svarbu paminėti tai, jog F. Paulauskas 1921 m. tapo Palangos valsčiaus viršaičiu ir 1932 m. atskyrus Palangos miesto ir valsčiaus administracijas, liko ištikimas valsčiaus reikalams, tačiau be jokios abejonės jis Palangos savivaldos istorijoje – labai svarbi asmenybė. Tad dar kartą prisiminkime ilgiausiai Palangos tarpukario savivaldoje dirbusį savivaldybininką. 

F. Paulauskas gimė 1879 m. rugsėjo 10 d., Juozapo Paulausko ir Mortos Raišutytės-Paulauskienės šeimoje. Be Felikso, šeimoje gimė dar du broliai ir trys seserys. J. Paulauskas buvo mažažemis valstietis iš Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaimo, o M. Raišutytė-Paulauskienė – kilusi iš bajorų. Jos tėvai dirbo grafų Tiškevičių dvare, dėl to grafas, pagal činčo teisę, M. Raišutytės-Paulauskienės tėvui skyrė apie vieno hektaro žemės sklypą, dabartinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Už dovanotą sklypą Raišučiai, o vėliau ir Paulauskai turėjo mokėti metinį 10 rublių mokestį. Jame užaugo net kelios Paulauskų šeimos kartos. 

F. Paulauskas būdamas 10-ies, pradėjo lankyti prie Palangos progimnazijos veikusius liaudies švietimo kursus. 1893 m. juos baigė ir kartu įgijo teisę į būtinos karinės tarnybos privilegijas. 

1895 m., šešiolikmetis F. Paulauskas įsidarbino Liepojos kolonijinių prekių krautuvėje, bet jau po metų, dėl nepakankamo darbo užmokesčio, grįžo pas tėvus į Palangą ir susirado siuntų išvežiotojo darbą pašte. Jo pagrindinė pareiga būdavo su tėvų arkliu pristatinėti pašto siuntas į Kretingos geležinkelio stotį ir pargabenti skirtas Palangai. Kartais siuntas reikėdavo nuvežti ir į Prūsiją, kuri buvo vos už kelių kilometrų nuo Palangos. Tuo metu galiojo lietuviškos spaudos draudimas ir pasienio ruože prie Palangos aktyviai veikė vietiniai knygnešiai. Vienas iš jų – žinomas Palangos daktaras ir visuomenininkas Liudas Vaineikis, prikalbino jaunuolį padėti gabenti per sieną uždraustas knygas ir laikraščius. Iš pradžių nieko, apie F. Paulausko dalyvavimą uždraustos spaudos gabenime, nenutuokęs Palangos policijos vadas Nikolajus Nikitinskis, ilgainiui pradėjo įtarinėti ir sekti jaunąjį pašto tarnautoją bei suorganizavo kratą jo namuose. F. Paulauskas už lietuviškos spaudos platinimą buvo suimtas ir įkalintas du kartus. Pirmąjį – 1900 m. balandžio mėn., įkalintas Liepojos kalėjime, jame išbuvo apie septynis mėnesius. Antrąjį – 1902 m. kovo mėn., caro įsakymu suimtas ir įkalintas šešiems mėnesiams Petrapilio (darb. Sankt Peterburgo) kalėjime. Išleistas į laisvę, vėl grįžo į Palangą. 

1905 m. F. Paulauskas emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, ten dirbo padienius darbus, o 1914 m. grįžęs į Lietuvą aplankyti pasiligojusios mamos buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Po karo, 1919 m., vėl sugrįžo į Palangą, kuri tuo metu priklausė Latvijai.

1921 m. kovo 20 d., po trejus metus trukusių įtemptų diskusijų tarp Lietuvos ir Latvijos, Palanga atiteko Lietuvai. Atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių ir plotą, ji buvo priskirta valsčių lygmeniui ir prijungta prie šalia esančios Kretingos apskrities, kurią be Palangos sudarė dar 11 valsčių. Kretingos apskrities valdybos sprendimu nuspręsta, kad Palangos valsčius ir Palangos miestas bus sujungti ir turės bendrą savivaldą. 

Neilgai trukus po 1921 m. kovo 31 d. Palangos prijungimo prie Lietuvos iškilmių, Kretingos apskrities valdybos ir apskrities viršininko bendru sprendimu paskirtas pirmasis Palangos valsčiaus viršaitis Alfonsas Okuličius. Taigi pirmoji Palangos valsčiaus valdyba, buvo išrinkta ne parapijos susirinkime ar komitete, kaip buvo įprasta 1918–1919 m. savarankiškai besikuriančiose savivaldybėse, o paskirta apskrities valdžios. Tiesa, valdyba veikė labai trumpai, nuo balandžio 21 d. iki birželio 25 d., nes pagrindinė jos užduotis buvo surengti pirmuosius demokratinius Palangos valsčiaus tarybos rinkimus. 

Tuo metu prasidėjo ir F. Paulausko politinė karjera. Jis dalyvavo sudarytos rinkimų komisijos veikloje, buvo jos narys, ir pats kandidatavo į valsčiaus tarybos narius su Palangos darbininkų kuopa. Kartu su 4 bendražygiais iš tos pačios kuopos – išrinktas į valsčiaus tarybą. 

1921 m. birželio 25 d. pirmojo Palangos valsčiaus tarybos posėdžio metu, F. Paulauskas, iš dviejų kandidatų (kitas kandidatas – A. Okuličius), gana žymia balsų persvara (iš 12 – 9), išrinktas Palangos valsčiaus viršaičiu. Jam nustatytas 700 auksinų mėnesinis atlyginimas. Be abejonės, F. Paulauskui teko nelengva užduotis atstovauti valsčiui, nes demokratinė visuomenė tuo metu tik kūrėsi. Sparčiai kito ne tik žmonių gyvensena, ją reglamentuojanti santvarka, bet ir savivaldos teisinė sistema. Reikėjo gebėti prisitaikyti prie kasdienos atnešamų iššūkių. 

1924 m., kaip ir visoje Lietuvoje, Palangoje taip pat vyko savivaldybių tarybų rinkimai. Į tarybą išrinkta 12 atstovų: 7 – pirmą kartą, 5 – antrąjai kadencijai. Tarp antrą kartą išrinktų tarybos narių buvo ir F. Paulauskas, kuris vėl tapo kandidatu į viršaičio pareigas. Bet jei 1921 m. valsčiaus taryba balsuodama pati galėjo išrinkti valsčiaus viršaitį, tai 1924 m. ši teisė buvo apribota. Taryba išrinkti galėjo tris kandidatus, iš kurių vieną patvirtindavo Kretingos apskrities viršininkas. Į viršaičio pareigas pasiūlytos trys kandidatūros: F. Paulausko, Kazio Vainoro ir Antano Jurevičiaus. Antrai kadencijai vėl paskirtas F. Paulauskas. 

1929 m., įvedus autoritarinį A. Smetonos režimą, vėl keitėsi ir itin griežtėjo rinkimų tvarka. Naujai išleisto Savivaldybių rinkimų įstatymo pagrindu valsčiai suskirstyti seniūnijomis. VRM Savivaldybių departamentas išleido aplinkraštį, kuriame nustatė, kad kiekvienai seniūnijai turi priklausyti nuo 600 iki 800 gyventojų. Kretingos apskrities valdyba, skirstydama seniūnijas, nesilaikė šių rekomendacijų įvertindama atskirų miestelių ir bažnytkaimių geografinę padėtį. Palanga suskirstyta į penkias seniūnijas. Nustatyta, kad Palangos valsčiuje gyvena 3930 gyventojų. Dvi seniūnijos padalino patį Palangos miestelį į rytinę ir vakarinę dalis. Išrinkti seniūnai ir jų pavaduotojai, kurie buvo pagrindiniai padėjėjai valsčiaus viršaičiui. Į Palangos valsčiaus tarybą išrinkti 7 nariai, nors prieš tai buvo renkama 12 narių. 

1929 m. vykę rinkimai – įvesto autoritarinio režimo produktas. Jie buvo netiesioginiai ir vyko spalio mėnesį, kiekvienoje seniūnijoje skirtingu laiku, kad apskričių viršininkai ar policijos atstovai galėtų užtikrinti „tinkamus“ rezultatus. Rinkėjai apie rinkimus, pagal įstatymą, turėjo būti informuojami 10 dienų prieš rinkimus, bet realiai sužinodavo likus kelioms dienoms iki jų. Taip buvo elgiamasi, kad aktyvesni, labiau išsilavinę, nespėtų susiorientuoti ir nepradėtų oponuoti kandidatams. Sudarinėjant rinkėjų sąrašus, pasireiškė visiška apskričių viršininkų savivalė. Buvo išbraukinėjami nepageidaujami asmenys, nepaisant to, kad jie atitikdavo rinkimų įstatyme numatytus reikalavimus. 1929 m. rinkimuose praktiškai nepasireiškė atskirų partijų ar grupių rinkiminė kompanija, todėl ir patys rinkimai praėjo beveik nepastebėti, juose dalyvavo ypač mažas skaičius balsavusiųjų.

Nepasiant drastiškos rinkimų sistemos pertvarkos ir aukštesniosios valdžios stipriai įtakotų rinkimų, F. Paulauskas savo pozicijas Palangos savivaldoje išlaikė. Jis buvo išrinktas trečiajai valsčiaus tarybos kadencijai ir trečią kartą paskirtas valsčiaus viršaičiu. Taip pat F. Paulauskas kartu su Jurgiu Kuršiu atstovavo Palangos interesus Kretingos apskrities taryboje.

1932 m. lapkričio 5 d. Vietos savivaldybės įstatymo pakeitimu Palangai suteiktos antraeilio miesto teisės. Tuomet atskirtos valsčiaus ir miesto savivaldos, pradėti organizuoti rinkimai į miesto tarybą. F. Paulausko, kaip ir kitų valsčiaus tarybos narių, kadencija nebuvo nutrūkusi ir galiojo iki 1934 m. lapkričio mėn. Tad F. Paulauskas liko valsčiaus viršaičiu, bet kartu kandidatavo ir į miesto tarybą, į kurią buvo išrinktas. Jis miesto tarybos rinkimuose surinko nemažai balsų ir iš visų 52 kandidatų „užėmė“ 4 vietą. Už jį daugiau balsų surinko tik žymus visuomenininkas, mokslininkas, daktaras Jonas Šliūpas, taip pat daktaras ir visuomenininkas L. Vaineikis bei pašto viršininkas Stasys Jazdauskas. Nežinia, dėl kokių priežasčių, bet F. Paulauskas atsisakė miesto tarybos nario pareigų ir jo vietą užėmė Ignas Vilkas. Apsisprendimą galėjo lemti tai, kad jis jau priklausė Palangos valsčiaus tarybai, buvo valsčiaus viršaičiu ir turėjo su valsčiumi susijusių pareigų. 

Po 1934 m. pabaigoje įvykusių visuotinių savivaldos rinkimų, 1935 m. kovo 9 d. Kretingos apskrities valdybos pirmininko pateikiamose žiniose VRM Savivaldybių departamentui, raportuota, kad Palangos valsčiaus viršaičiu perrinktas prieš tai buvęs viršaitis – F. Paulauskas. Jis apibūdintas kaip vidutinio išsilavinimo, turintis visuomenės pasitikėjimą, lojalus esamai valdžiai. Reikia pastebėti, kad Palangai suteikus miesto teises ir joje puoselėjant kurortinę gyvenseną ir paslaugų teikimą, valsčius liko nuošalyje ir buvo mažai kam įdomus, jį nuolat slėgė finansinės problemos.

Valsčiaus viršaičio pareigas F. Paulauskas užėmė iki 1939 m. sausio 5 d., kada savo prašymu nuo tarnybos buvo atleistas, dėl pašlijusios sveikatos. 1939 m. birželio 17 d. F. Paulauskui Prezidentas paskyrė 50 litų mėnesinę pensiją. Ir nors atrodė, kad viršaičio pareigos liko praeityje, 1941 m. birželio 22 d., pasitraukus sovietinei valdžiai ir Palangą užėmus vokiečiams, susirinkusieji žymesni palangiškiai tarsi „suorganizavo“ vietos valdžią iš jau buvusių miesto vadovų. Miesto burmistru sutiko vėl būti J. Šliūpas, o valsčiaus viršaičiu – F. Paulauskas. Tiesa, ši paskubomis „suorganizuota“ valdžia ilgai vadovaujančiose pozicijose neišbuvo. F. Paulausko prašymas atleisti iš užimamų pareigų patenkintas 1942 m. sausio 3 d. 

Einant viršaičio pareigas 1921–1939 m., F. Paulauskui teko dalyvauti įvairiuose istoriniuose renginiuose Palangoje. Deja, rašytinių šaltinių, liudijančių jo dalyvavimą svarbiuose įvykiuose ar aprašymų apie atliekamą vaidmenį juose, nėra išlikę, bet F. Paulausko dalyvavimas užfiksuotas fotoarchyvuose. 

1928 m. F. Paulauskas buvo apdovanotas net dviem Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais. Nors archyvinių duomenų kol kas nepavyko rasti už kokius nuopelnus konkrečiai šie medaliai jam skirti, bet iš jo biografijos, galima spėti, kad vienas medalis galėjo būti skirtas už knygnešystę, o kitas – už dalyvavimą pirmosios savivaldos kūrime. 

Apibendrinant galima teigti, jog Palangos valsčiaus viršaičio F. Paulausko pasaulėžiūra formavosi dar vaikystėje, kai jį auklėjo iš bajorų kilusi mama, ir jaunystėje, jam prisidedant prie kovos už lietuvybę, platinant uždraustą spaudą. Tuo metu užmegztos pažintys ir susiformavusi lietuvybės ideologija pastūmėjo F. Paulauską dalyvauti Palangos savivaldos kūrime. Jis buvo ilgiausiai Palangos tarpukario savivaldoje dirbęs valdininkas. 1921 m. išrinktas ir nepaisant politinių srovių, ir perversmų, be žymios konkurencijos, jis buvo nuolat perenkamas į valsčiaus tarybą ir viršaičio pareigas iki pat 1939 m. Mokėjimas prisitaikyti prie kintančios politinės situacijos, galbūt ir diplomatiniai gabumai, F. Paulauskui suteikė galimybę prisidėti prie Palangos savivaldos formavimo ir jos raidos, dalyvauti svarbiausiuose to meto įvykiuose, sutikti ir lydėti aukščiausio rango valstybės vadovus, žymius visuomenininkus, kultūros ir švietimo veikėjus. 

Virginija Paluckienė,

Palangos kurorto muziejaus direktorė