Gintaras Tomkus: „Kažkada turėjau asmeninį vairuotoją, sekretorę, tris pavaduotojus, būrį vadybininkų, netgi pusiau asmens sargybinį. Šandien esu laimingas amatininkas“

Gintaras Tomkus, Klaipėdos laikraščio „Vakarų ekspresas“ leidėjas ir redaktorius, energijos stoka niekada nesiskundė: „Laikas iš tikrųjų bėga vis greičiau, darbų nemažėja, tai kartais nebespėju susiskaičiuoti, kiek man tų metų. O energijos dar užtenka viskam. Tokia jau ta Tomkų giminė, labai vitališka. Kartais energijos būna ir per daug“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas" turinio partneriui, sakė G. Tomkus.

– Ar skaičiavote, kiek per daugiau kaip 30 metų žurnalistikoje ir „Vakarų ekspreso“ redaktoriaus poste esate parašęs straipsnių?

– Žurnalistikoje atsidūriau netyčia. Svajojau savo gyvenimą susieti su sportu, arba muzika. Rašiau nedaug. Gal suskaičiuočiau kokius kelis šimtus (straipsnių), gal ir ne. Dienraščio gimimo pradžioje daugiausia redaguodavau kitų rašinius ir mintis. Išmokau neblogai trumpinti svetimus rašinius, iki šiol kartais kiek per daug įsijaučiu. Beje, turėjau gerą mokytoją – buvusį savo pavaduotoją Kęstutį Oginską. Jis berods buvo įgavęs sveikos trumpinimo patirties dirbdamas ELTOS kolektyve. Kas labiausiai įsiminė, kartą mačiau, kai K. Oginskas, paėmęs gal kokių 10 mašinraščių tekstą, paliko įžangą, išbraukė 8 lapus ir pasigailėjo kelių sakinių iš paskutiniojo puslapio. Man tai padarė tikrai didžiulį įspūdį.   

– Ar kai kurie jūsų herojai ir jų likimai jums yra įstrigę į atmintį? Kokie? Ir kodėl?

– Labiausiai įsiminė ne herojai, o temos. Ko gero, skaitytojams galėjo patikti mano įspūdžiai apie žemės drebėjimo padarinius Armėnijoje. Kartu su savanoriais atkasinėjome gyvuosius ir mirusiuosius. Nešiojome medinius karstus ir karstelius. Straipsnis pasirodė tuometiniame populiariausiame Lietuvos savaitraštyje „Mažoji Lietuva“, kurio vyr. redaktoriumi tuo metu ir buvau. Keletas skaitytojų vėliau prisipažino, kad nesulaikė ašarų, skaitydami realistiškus ir šiurpius įspūdžius. To daugiau nenorėčiau patirti, netgi kaip žurnalistas. Beje, mes trys žurnalistai, kartu su Rita Miliūte ir Alvydu Ziabkumi, likome vieni oro uoste, kai lėktuvas su kitais lietuviais išskrido be mūsų. Gerai pamenu, kaip po kojomis nuolat drebėjo Jerevano oro uosto marmurinės grindys.

Drąsiai sakau, jau esu buvęs tikrame pragare ir jau žinau, kaip jis atrodo.

– Būkite atviras: ar esate parašęs straipsnių, dėl kurių jaučiate moralinę graužatį ar gėdą?

– Būsiu. Žinoma, kad esu. Išėjęs iš buvusios darbovietės – tuometinės „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijos, nuolat savo noru įsiveldavau į nuožmią konkurencinę kovą. Keletą kartų bandžiau buvusiems bendradarbiams „įkąsti“, smūgiuoti „žemiau juostos“. Keletą kartų tai padariau kaip reta nemokšiškai, negarbingai ir gana bukai. Buvau jaunas ir didelis karštakošis. Šiandien tas laikraščio skiautes su malonumu suvalgyčiau. Laikraščio egzempliorius išplėščiau iš komplektų. Nors jau nieko nepakeisi...

– Kaip pasikeitė „Vakarų ekspresas“ per 30 metų? Išvardinkite didžiausius pokyčius.

– Pasikeitė ne laikraštis, pasikeitė gyvenimas ir technologijos. Dienraštis, koks buvo, toks ir liko. Populiariausias Vakarų Lietuvoje. Jei neklystu, nuo 2002-ųjų startavome su internetiniu portalu,  kuris šiuo metu labai sėkmingai didina skaitomumo apsukas. Maža to, papildomai ėmėme leisti savaitraštį ir žurnalą. Ateityje planuojame įsirengti nedidelę kuklią televizijos studiją.

– Atleiskite už naivų klausimą: kas šiais laikais skaito laikraščius? Ir „Vakarų ekspresą“?

– Faktas, kad vis mažiau jaunesnių skaitytojų. Nors, jeigu jaunam žmogui padėsi dienraštį akių aukštyje ir dar nemokamai, ne vienas, mano nuostabai, jį pavarto. Bent taip esu pastebėjęs sporto klubuose. Turint galvoje, kad prenumeratorių ir skaitytojų ratą pavyksta išlaikyti, vadinasi – kasmet užauga vienas kitas šimtas naujų skaitytojų. Jeigu finansinės galimybės leistų, mes vėl, kaip senais gerais laikais, dalį tiražo, kaip labdarą, skirtume universitetui, kitoms aukštosioms mokykloms. Žinoma, tada tektų talpinti ir dalį kitokio turinio. Kažkada vien universitetui kasdien skirdavome po kelis tūkstančius egzempliorių.

– Bet jūs pernai įsikūrėte „stikliniame“ biurų pastate priešais „Akropolį“. Jame už patalpų nuomą turbūt kelis tūkstančius eurų mokate? Vadinasi, gerai gyvenate, ar ne?

– Gyvenimu nesiskundžiame. Įsikūrėme „stikliniame“ biurų pastate, kad iš aukščiau matytume Klaipėdos panoramą, pirmieji praneštume naujausias žinias ir galėtume patys pirmieji suspėti į nuolaidų akcijas „Akropolyje“ (šypsosi). O jeigu rimtai, buvo visko. Pirmosiomis savaitėmis kolektyvas čia jautėsi nekaip. Buvo pripratę prie senamiesčio. Tikiuosi, jau apsiprato. Nors naujais „rūmais“ džiaugėmės ne taip ir ilgai. Po naujųjų įsikėlėme, kovo 16-ąją prasidėjo pirmasis karantinas. Gana ilgai beveik visi dirbome iš namų.   

– Kokiais „Vakarų ekspreso“ komandos nariais, ypač žurnalistais, itin didžiuojatės?

– Ką aš Jums blogo padariau? Kodėl žudote tokiais klausimais (juokiasi)? Kolektyve per 30 metų trumpiau ar ilgiau yra dirbę gal šimtai žurnalistų. Jeigu bent vieno nepaminėčiau, įžeisčiau daugelį. O išvardinti visus užtruktų daug laiko ir prireiktų daug vietos. Didžiuojuosi visais, kurie dirbo, dirba ir dar darbuosis ateityje.

– Ar pasamdyti kvalifikuotą, smalsų, puikiai mokantį lietuvių kalbą žurnalistą šiandien yra lengva?

– O kam dabar lengva?

– Jums skaudu, kad didelės jaunimo dalies lietuvių kalba – gan skurdi, su daugybe anglicizmų? Gal po šimtmečio neišlaikysime konkurencijos ir atsisakysime lietuviškų raidžių „š“, „ž“, „į“, „ū“, „ė“ ir kitų, nesančių angliškoje abėcėlėje?

– Jaunimas čia ne prie ko. Iškovoję nepriklausomybę, pamiršome, kad turime nuolat su jais bendrauti, juos ugdyti ir lavinti. Jie laisvę gavo nemokamai, o kas gaunama veltui, retai branginama, greitai išbarstoma ir iššvaistoma.

Be to, kaip liaudyje juokais sakoma, trečioji karta, tai yra –  ne vaikai, o anūkai, dažniausiai ištaško šeimos turtus, žinoma, jeigu tokių jiems kas palieka. Jaunimas maištauja, daugelis mintimis jau seniai negyvena savo šalyje, nemoka lietuviškų dainų ir negerbia savo šaknų. Nei lietuviška abėcėlė, nei šeima, net tėvų, nei senelių nuomonė jų nebedomina. Pats buvau jaunas, taip pat maištavau. Tik tada kovojome dėl kitų vertybių, siekėme, kad Lietuva išliktų. Dabar priešingai: vyksta kova, kad kuo greičiau ir pigiau parduotume savo tėvynę. Sakyčiau, netgi vyksta savotiškos lenktynės, kas tai padarys greičiau. 

– O jums skaudu, kad šiais laikais žurnalisto profesija pažeidžiama, mažai apibrėžta? Juk net žmogus, skelbiantis įrašus socialiniuose tinkluose, jau gali būti vadinamas socialinių medijų žurnalistu. Ar „mandriau“ pasakius – kontributorius?

– Šiandien man labai skaudu dėl daug ko. Bet nuolat stabdau save, eilinį kartą burbėdamas sau po nosimi: ko negali pakeisti, to ir nekeisk.

– Jūsų brolis Vitas yra savaitraščio „Respublika“ leidėjas. „Respublika“ žinoma dėl savo nacionalistinių, švelniau tariant, tautinių tekstų ir požiūrių. O jūs, regis, irgi nesate didelis kosmopolitas, Stambulo konvencijos ar LGBT teisių palaikytojas. Ar aš klystu? Gal kiekviena žiniasklaidos priemonė turėtų viešai deklaruoti, kokios politinės platformos vertybes ji skelbia?

– Mano pažiūros tokios, kokios buvo visą gyvenimą. Aš kailiuko nekeičiau. Už ką kovojau Sąjūdžio laikais, tas tiesas ginu ir šiandien. Dienraštyje skelbiame įvairias nuomones, vienos tikrai nėra ir būti negali. Mūsų kolektyvas – laisvas, įvairių pažiūrų ir esame labai tolerantiški pačioms įvairiausioms nuomonėms. 

– Kas jus Klaipėdoje ypač žavi?

– Klaipėdiečiai.

– O kalbant apie Klaipėdos vystymąsi ir ateitį, kokių pastabų ar net įspėjimų esančiai ir būsimoms valdžioms turite?

– Yra dvi Lietuvos. Mes, toje kitoje, Dievo pamirštoje ir apleistoje, todėl viskas priklausys tik nuo mūsų pačių. To ir linkiu vietinei valdžiai – nelaukti malonių iš centro.

– Kaip ilsitės?

– Aš nepavargstu. Esu laimingas vyras, nes su gera nuotaika skubu į darbą, ir su dar geresne grįžtu į savo šeimą, į savo namus.

– O jūrą dažnai aplankote?

– Nežinau, ką reiškia „dažnai“. Nei jūra man, nei aš jūrai nesame svetimi... Ypač vasarą.

– Beje, koks jūsų požiūris į konkurentus žiniasklaidos versle?

– Be konkurencijos būtų blogai, užmigtume ant „lauro“ lapų. Todėl visada jaudinamės, jei jiems nesiseka, jei jie nebemoka mokesčių valstybei, kas nutinka nuolat. 

– Kaip išgyvenote du karantinus? Kiek kilogramų priaugote? 

– Kiek priaugau, nesisvėriau. Nenorėjau susigadinti nuotaikos. Karantinus praleidau gana lengvai, namie turiu savo kiemelį, darbe – savo kabinetą. 

– Ar tikite, kad pasiskiepiję grįšime į normalų, prieškovidinį gyvenimą? Jūs jau pasiskiepijote?

– Tie, kurie tvirtina, kad niekada negyvensime taip, kaip gyvenome iki šiol, panašu, tiesiog stipriai karščiuoja, rimtai kliedi. Įdomu, ką jie pasakytų, jeigu būtų gyvenę 1918-aisiais, kai per trumpą laiką mirė nuo 50 iki 100 milijonų, daugiausia jaunų darbingų žmonių. Viduramžiais maras nuolat nušienaudavo pusę Europos gyventojų. Ar po to žmonės grįždavo į normalų gyvenimą? Atsakykite patys sau į šį klausimą...

Į kokį gyvenimą grįšime, nežinome niekas. Mes ir be pandemijos negyventume taip pat, kaip prieš porą metų. Į tą patį tekančios upės vandenį du kartus įlipti neįmanoma.

Aš jau pasiskiepijau pirmuoju skiepu, nors slapta tikėjausi, kad ir be skiepo nebūčiau susirgęs, nes aplink susirgo daug žmonių, su kuriais praleisdavau gana daug laiko, o aš „koronės“ kažkodėl nesudominau. Kartais pamąstau, o jeigu po metų kitų „išlįs“ kokie nenumatyti vakcinos siurprizai. Užaugs dvi galvos, keturios rankos ir kojos, pasireikš Bilo Geitso gabumai? 

Tada vėl įjungiu savo aštriausią ginklą – sveiką humorą ir optimizmą bei nuteikiu save pozityvui. Kodėl turi būti tik blogai, o gal netikėtai paaiškės, kad vakcina mus visus pajaunino vienu kitu dešimtmečiu. 

Tada vėl galėsiu iš naujo atsakinėti į Jūsų klausimus, tik jau kaip 40-metis, arba, tiek to, 50-metis (šypsosi).

– Gintarai, vis tik kada ateis ta diena, kai pasakysite: „Užteks, noriu poilsio...“. Kam perleisite savo verslo imperiją?

– Nemažai mano amžiaus draugų prasitaria, kad svajoja apie ramesnį gyvenimą. Jau aišku, kad nei mano dukra, nei sūnus žiniasklaidos verslo neperims. Likimu negaliu skųstis, iki tol mažiausiai 20 metų atostogavau, skirdavau laikraščio reikalams tik simbolinį laiką. Nuolat keliavau po pasaulį. Pasitikėjau komanda ir tai buvo ir mano, ir kolektyvo „aukso“ laikai. Tada buvau vidutinis verslininkas, turintis asmeninį vairuotoją, sekretorę, tris pavaduotojus, būrį vadybininkų, netgi pusiau asmens sargybinį. Šiandien tenka atiduoti skolą. Grįžau į amatininko poziciją. Verkiant trūksta darbo rankų ir daug ką tenka nudirbti pačiam. Bet esu laimingas amatininkas!

Esu pasiruošęs, tiek, kiek leis sveikata, dar kurį laiką „arti“ žiniasklaidos dirvonus, kad kartu su komanda dar labiau įtvirtintume mūsų media grupės lyderystę šiame regione.