Užkalnis drįso grįžti į Palangą: steigs picų akademiją

Jeigu prisimenate, aš buvau nelabai laukiamas Palangoje. Jono Basanavičiaus gatvėje pilvoti buduliai ir jų moterys Vilijampolės spalvos plaukais ir batų tepalu pieštais antakiais galanda kovos ginklus. Nemėgsta jie mano ironiškos pašaipos ir geranoriškų juokų. Buvau ir šiemet trumpam nuėjęs, kai apžvalgą dariau apie nuostabų Martyno Praškevičiaus restoraną ("Negalima taip pigiai tokiu geru maistu prekiauti”), ir vėl užėjau, nes traukia mane prie rizikos, kaip apžvalgininką Audrių Bačiulį traukia komentuoti apie Vinco Alesiaus gatvės nuotraukas internerte.

Pagalvojau, beje, kad Palangai trūksta Vinco Alesiaus su jo kamera - ten tokių būtų kadrų, tokios gyvasties knibžda, kad tiesiog kiekviena šaligatvio plytelė, minama plastikinių šliopkių ir tapkių, pasiilgsta kultūrinių sluoksnių foto metraštininko. Tik pasiūlymas. Saugumą jis turėtų sau užsitikrinti pats.

Aš šį kartą nuvažiavau į neglamūrinį, bet tikrą ir žmogišką Palangos kraštą. Malūno gatvė, Klaipėdos plentas, Bangų gatvė ir Ganyklų gatvė sudaro stačiakampį, kuris yra butus ir kambarius nuomojančių bobučių ir tetučių arealas, ten ta liaudies Palanga, kuri gyvena savo gyvenimą ir nesidairo į Ingridos ir Arvydo Sabonių “Pušų paunksnėje” (skaitomiausias Užkalnio straipsnis DELFI ir šuo prie stalo su balta staltiese yra čia).

Čia, Malūno aveniu, stovi baltas vagonėlis užsienietiškais numeriais, o jame kepa picas dujinėse krosnyse, ir mano minimos akademijos jau nebereikia steigti, nes tas vagonėlis ir yra akademija, kaip reikia daryti biznį ir kaip reikia kepti picas.

Staliukai trys, todėl daugumas užsisako picas išsinešimui. Ant palangės kaktusai (“ant senos palangės kaktusai žydės”), o šefas yra vienas nedaugelio Lietuvos šefų, kuris žino, kaip reaguoti, kai pas jį ateina pagrindinis Lietuvos maisto kritikas ir labiausiai pasaulyje skaitomas lietuviškai rašantis autorius.

Reakcija teisinga: reikia apie įvykį pasakoti instagrame (raskite juos: @baltas_vagonelis), pažymėti kritiką ir jo draugę, ir pasakyti, kokio vertinimo laukia. Ne apsimesti kažką, kad nepažįsti, ne vaidinti šikantį katiną, ir nereikalauti nustoti fotografavus, kaip darė kebabinė kažkokiame kaime, kur kebabistė paskambino šeimininkui ir tas liepė jai liepti man nustoti fotografavus, bet aš neklausiau ir neklausysiu, nes vieša erdvė, gali kviesti policiją, jei nori, bus dar įdomiau - aš iš visko padarysiu istoriją. Kartais manyje prabunda agresorius ir chuliganas. Čia, žinot, rašo kai kurie komentatoriai: jei aš būčiau restorano savininkas, pasikabinčiau lentelę, kad Užkalnis nepageidaujamas. Tu nebūtum restorano savininkas, tu ne tik restorano, bet ir darbo neturi, kur jau tau pinigai restoranui ir lentelei, ubage velnių.

Tai va, o čia, Baltame vagonėlyje, pasirodė absoliučiai viskas teisinga ir gerai. Picų meniu nedidelis ir gerai suprastas, ir tešla iškildinta idealiai, ir prakepimas, storis, spalvos ir apanglėjimas - kaip Sicilijoje.

Čia pat noriu iškoneveikti tuos, kas sako, fu, picos apdegusios. Slėpkitės jūs: jos tokios turi būti, kai picos kepamos karštoje temperatūroje. Jei jūs gyvenime nematėt nieko, tik savo čarlius ir čilius, kur einate su nuolaida, tai čia jūsų problema, bet nebandykit kelt balso. Geros picos - ne jums. Eikit kur nors drungnais čeburėkais užsikimšti.

Dar viena Akademijos pamoka: taip, labai gražu ir gerai turėti mūrinę ir malkomis kūrenamą picos krosnį, bet ji nebūtina. Baltame vagonėlyje krosnis dujinė, ir kokybė nuo to nenukenčia. Kiek mačiau snobų ir pižonų, pasistačiusių mūrines krosnis - kas iš to, jei kepate iš kokių nors netikusių lietuviškų miltų prastai iškildintą tešlą, kur mielės paskui baigia darbą valgytojo skrandyje ir naikina visą patirtį? Kas iš to, jei vietoje gero pomidorų padažo tepate kokį nors kečupą? Jums krosnis nepadės, čiūčelos jūs. Ir brangūs peiliai jums nepadės.

Viena pica buvo Green Margherita (su pesto), aštuoni eurai, ir ji buvo puiki, o kitą pasiėmiau tyčia, kad visus panervinčiau: Havajų (devyni eurai), su ananasais. Kodėl jūs nervinsitės? Nes tuoj pakils vėjas, kad negalima picos gaminti su ananasais, kad čia siaubas ir pasityčiojimas, bet pas mus Amerikoje galima, ir tai yra pati populiariausia pica pasaulyje, pica su ananasais, ir nors aš tokios gal jau penkiolika metų nevalgiau, čia užsisakiau, ir man labai patiko, ir net mano draugė kelis ananasų gabalėlius nugnybė.

Jei esate pasipūtę išmanėliai, kaip tos nykios tetos, nutekėjusios į Italiją ir dabar visiems aiškinančios, kaip ten kas valgo (viena tokia kaliausė man rašinėjo ir bandė koreguoti mano tekstus, blokavau ją, ir nusiųsta buvo į nebūtį kartu su kitais tūkstančiais tų, kas bando mane mokyti rašymo), jei manote, kad negalima picos su ananasais, tai atvažiuokite čia, į gintarinę Palangą ir paragaukite picos su ananasais, ir suprasite, kad visas jūsų gyvenimas iki šiol buvo melas: ne tik jūsų santuoka su nemylimu vyru, kuris irgi jūsų nemyli, ne tik jūsų vaikai, kurie tikrai netaps teisininkais, nors jūs jau beveik inkstą pardavėte, mokėdami už jų korepetitorius, o bus veterinarai ir gydys šuniukus provincijoje (bent jau tikrai jie bus geresni žmonės, negu jūs), ne tik jūsų kreiva šleiva karjera ofisėlyje stiklainėlyje su tym-bildingo savaitgaliu, viskas yra melas, ir ypač jūsų picų pasirinkimas.

Atvažiuokite geriausių į Palangą, čia vienos geriausių picų Lietuvoje, ir Baltas vagonėlis baltuoja, kaip vieniša burė, ir kaip tas baltas delfinas iš Baliaus kasečių. Baltas delfine, šoki per bangą, baltas delfine, duoki man ranką.

Dviese su gėrimais sumokėjome 24,50 EUR ir dar palikau penkis eurus arbatpinigių. Nes aš taip išauklėtas.
Penkios žąsys iš penkių.

Baltas vagonėlis, Malūno g. 3B, Palanga. Tel. +370 608 92535.
Ketvirtadieniais nuo 14:00 iki 21:00. Nuo penktadienio iki sekmadienio - nuo 14:00 iki 22:00. Pirmadieniais nuo 14:00 iki 21:00.

Andrius Užkalnis

DELFI