Irena Valužė: vakarinė injekcija su savo sąžine arba gerai, kai kas dar nors pašaukia

Baltas popieriaus lapas, kaip diena, kuri atėjo ir praėjo. 

Ji buvo tvarkinga, paklusni, nuprausta, sušukuota, jei norite –  sterili, kaip sena  švirkštams laikyti  dėžutė.  Neišmesi,–  gal prireiks, o šiaip – atgyvena.

Taigi, diena praėjo, daugiau nebegrįš, kad ir kaip benorėtume.

Nežinau, galime daug ką kaltinti (taip įprasta): blogą orą, (bet nesame Britų salyno gyventojai), saulę, kuri mus pamiršo (bet jei yra galimybės – skrisk į Maldyvus ir mėgaukis ja) ir dar daugelį kitų dalykų.

Ne diena kalta jei likai nepatenkintas. Pats kaltas.  Negyvenai joje visu savo kūnu, jausmais, protu ir sąžine būti atviru sau ir kitiems.

Puikybe susergama

Šią vasarą teko nugirsti dviejų nuogalių (seno ir jauno) pokalbį Palangos paplūdimyje (vėjas išdavė). Jaunas vyras, atnešęs pagyvenusiam ponui (glotni oda  mena gerą gyvenimą ) alaus bokalą, pasišaipė, jog čia alus brangesnis nei Monake, o  atsiurbęs dalį alučio, tyliai jaunuolio paklausė: „Sakyk, kur geriausiai padėti pinigus?“( suprask – kokioje šalyje). Tiesa, pagyvenęs vyras jaunam vyrui (gal sūnui, gal žentui?) paaiškino, jog šis tris dienas būsiąs (svarbūs reikalai) išvykęs, tad  jam tenka svarbi užduotis – mamą nuvežti  į Siciliją. Išsiskiriant pagyvenęs nuogalius jaunam vyrui paaiškino, jog namuose yra porą tortų, mėsos, tad svečius šį vakarą bus kuo pavaišinti.

Pavydžiu žmonėms gero gyvenimo? 

Ne, aš pati niekuo nesiskundžiu; turiu namus ir duonos su sviestu, nes visa tai užsidirbau (daug metų gyvenau ir dirbau  užsienyje). Gyvendama užsienyje nebuvau nuskriausta:  aplankiau daugelį šalių, susipažinau su kitos šalies kultūra, jos gyvenimu, įsigijau daug draugų, pabuvojau išsilavinusių ir daug ką gyvenime pasiekusių žmonių rate, kurie, mano įsitikinimu, niekada nebūtų išdrįsę pakelti tostą, kaip tai teko išgirsti iš „artimų“ draugų Lietuvoje : „Išgerkime dabar už bajorus, vėliau gersime už mužikus“  įžeidžiančius žodžius. 

Tada manyje jie iššaukė pyktį, dabar –  gailestį tam, kuris tai pasakė.

Darbais, o ne pažadais gyvi

Dar „baltoje dienoje“  galime nusikeikti (jei žiūrime politikierių debatus TV ekrane arba juos sekame socialiniuose tinkluose). Drąsiai sakau: šikniai (tie, kas trina odines kėdes, ir nieko daugiau). Iki koktumo lipdami vienas kitam per galvas, kaip gyvatės neriasi iš senos odos tikėdami, jog naujoje  gyvens geriau ne tik jie, bet ir visas jų  gyvatynas.

Esu ne politinis žmogus. Galiu kalbėti, nes septyniolika  metų gyvenau teisinėje šalyje, Anglijoje, kur mačiau kaip valstybė rūpinasi ne tik vietiniais žmonėmis, bet ir emigrantais, todėl sakiau ir nenustosiu kartoti:  politikos mokslus reikia studijuoti, semtis žinių, tobulėti  pačiam. Ir tik tada, kai žmogus bus visapusiškai pasiruošęs nuoširdžiam darbui – kelti savo kandidatūrą rinkimuose. Kandidato misija –  išskirtinė. Juk tai – žmogus į kurį bus nukreiptos visų  akys ir viltys. Jis atstovaus ne tik didelio miesto, miestelio, kaimo, ar valstybės gyvenimui –  jis atstovaus visam pasauliui.   

Kitu atveju, laukia fiasko, kurį regime visi kartu jau daugiau nei trisdešimt metų mūsų nuostabioje savo unikalia gamta, istorija ir jos liaudimi mažoje šalelėje – Lietuvoje.

Esame kantrūs – kenčiame arba išvažiuojame siekti geresnio gyvenimo svetur. Tai –  neteisinga, ypač prieš jaunus žmones.

Kaip bepasukčiau besibaigiančios dienos kryptį vakarop, vis atsiduriu vakarinėje injekcijoje su savo sąžine. Aš nežinau kur ji mano kūne yra, bet jaučiu, jog  ji ir verčia mane kalbėtis  ne tik su savimi, kažkas tame yra daugiau, nes skauda ir negaliu  tylėti.

„Kai skrenda lėktuvas, nebepasilenkiam“

Atvirai prisipažinsiu, YouTube esu dažnas svečias. Man rūpi mano Žemės reikalai.  Žinau, esu tik smiltelė šioje planetoje, bet ji  priklauso man, ir niekas negali  jos nuo manęs  atimti. Tokia buvo Dievo valia. 

Kadangi žiemą Palangoje nėra labai daug kur nueiti, tai Palangos Botanikos parkas yra atgaiva dūšiai visais metų laikais. Šį sykį  mano žvilgsnį patraukė linksma rusakalbių kompanija, kuri linksmai klegėdami fotografavo savo  atžalas prie įžymiojo geležinio liūto parko rūmų papėdėje. 

Kaip supratau, jauni žmonės atvyko iš Ukrainos . Viskas gerai, teko ir man Palangoje susitikti su viena ukrainiečių šeima, kuri pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais emigravo iš šalies, nes, anot  su manimi kalbėjusios moters, „pasitraukėme tada, kai išgirdome, kad gretimame kaime rusų kareiviai išprievartavo keturiolikmetę mergaitę“. Tad ji, kartu su marčia ir anūkais atvyko į Lietuvą ir esanti labai dėkinga visiems žmonėms, kurie parėmė juos sunkią valandą. 

Nuostabi Palangos gamta, prie pat  jų namų esantys pušynai yra  atgaiva ne tik močiutėms ir mamoms, bet ir jų vaikams, kurie su dviračiais važinėdami pajūrio gatvelėmis jaučiasi  čia saugūs. Pasak mano kalbintos močiutės, „nebereikia praskridus lėktuvui  pasilenkti“.

 Prisiminusi šios moters atvykimo į Lietuvą istoriją, pagalvojau: o ką Lietuvoje veikia jauni, stiprūs vyrai, kurie linksmai klegėdami vaikšto parko alėjomis?..

 Ne paslaptis, jog daugelis atvykusių pilnų (tėvas, mama, vaikas) šeimų, gauna vizas ir išvažiuoja gyventi į turtingesnes  nei Lietuva šalis, sakykime, Kanadą ir kitas.

Malonus pasimatymas

Ach, baltas popieriaus lape, negi tu nieko negali daugiau papasakoti, negi nieko nėra linksmesnio kas širdį užlietų džiugia banga?

 Yra. Einant į turgų (kopūstų pirkti), kažkas mane pašaukė. Žiūriu – mano klasiokas Reinoldas Liaudanskas. Susėdę jaukioje kava ir pyragaičiais kvepiančioje kavinukėje, pasidžiaugėme netikėtai susitikę. Reinoldas buvo ką tik grįžęs iš Lenkijos, kur jo augintiniai (Klaipėdos aukštaskraidžiai ) balandžiai laimėjo prizinę vietą. Jis – savo gyvenimo, skirto balandžių auginimui bei jų populiarinimui nuoširdžiausias fanatas, kokį tik kada esu sutikusi.  Atsidavimas mėgstamai veiklai ištisus dešimtmečius (nuo pat mokyklos laikų) , mane žavi ir kelia didžiulę pagarbą. 

 Mudviejų susitikimą pradžiugino  į kavinukę užsukęs  mūsų auklėtojas Jonas  Brindza. Daugybė metų (penkiasdešimt) prabėgo nuo tų dienų, kai Nusipelnęs Lietuvos Mokytojas Jonas Brindza buvo mūsų su Reinoldu klasės auklėtoju Senojoje Palangos gimnazijoje. O,  kaip miela auklėtoją sutikti šiandien! Sugrįžti į prisiminimus ir tartum sekundės dalį atjaunėti...

Mokytojas, nesenai palaidojęs žmoną , man, papasakojusiai  apie mudviejų su Reinoldu netikėtą susitikimą  prie kavos puodelio, tyliai ištarė: “Gerai ,kai kas nors dar pašaukia“. 

Tai buvo mano paskutinė injekcija šį vakarą.

Irena Valužė

irenavaluze.wordpress.com