Juoda – reiškia varna? Apie mūsuose įprastą varnų šeimą – iš ornitologo lūpų

Palangiškis ornitologas dr. Algimantas Petraitis pastebėjo, jog daugelis neatpažįsta itin populiarių mūsuose paukščių – varnų. Tad jis pateikė įdomių detalių, kuo skiriasi, pavyzdžiui, kovai, kuosos ar pilkvarnės. „Su šiais paukščiais susiduriame ir stebime juos gana dažnai. Nors jų rūšių mūsų krašte nėra daug, vis dėlto varnų šeimoje priskaičiuojama apie 100 skirtingų rūšių. Jie nėra tokie puošnūs kaip mūsų egzotai – žalvarnis, bitininkas ar tulžys, bet gana gražūs ir grakštūs“, – atkreipė dėmesį ornitologas.

Nuo stambiausio šeimos atstovo
Kaip pastebėjo ornitologas, nemažai tautų davė jiems vardus, skyrė nemažai vietos tautosakoje. Varninių šeimos paukščiai apsigyveno beveik visame žemės rutulyje, išskyrus atšiaurią Antarktidą, Naująją Zelandiją, pietinę Pietų Amerikos dalį ir keletą okeaninių salų.
„Tai – labai sena, bet mažai specializuota šeima, kuriai tinka pačios įvairiausios gyvenimo sąlygos – žmogaus pakeistas urbanizuotas kraštovaizdis, miškai ir krūmynai, kalnų virtinės ir atšiaurūs Azijos dykumų plotai“, – sako ornitologas A. Petraitis.
Anot pašnekovo, vadovaujantis paplitimu, tikėtina, jog varnų šeima susiformavo senojo pasaulio šiaurinėje subtropinėje zonoje ir iš čia išplito visur.
Stambiausias varnų šeimos atstovas – taurus, išdidus ir protingas kranklys. Tai stambesnis už varną, žvilgančiomis, juodomis plunksnomis varnas. „Ore kranklys atpažįstamas iš pleišto pavidalo uodegos, dažnai apsiversdamas pilvu į viršų. Išore jis kiek panašus į kovą ar juodąją varną, tačiau gerokai stambesnis, stambia galva ir storu, galingu, juodu snapu. Jį nesunku atpažinti iš kranksėjimo „krunk krunk“. Kranklys sveria daugiau kaip kilogramą (apie 1,25 g). Visumoje jis sėslus, ištisus metus mūsuose sutinkamas paukštis. Perėti pasirenka brandžius miškus, ypač pušynus, aukštapelkes arba giraites laukuose, prie sąvartynų, fermų“, – detalėmis apie kranklį dalijosi ornitologas.

Aukštesnės psichikos paukščiai
Krankliai laikomi savotiškais gamtos švarintojais, sanitarais. Jie minta beveik tik mėsa – visokiais lavonais iš skerdyklų, atmatomis, pačių sumedžiotais žvėreliais bei paukščiais.
„Labai ryškus abipusis porelės prisirišimas. Pora sudaroma visam gyvenimui. Jau įpusėjus vasario mėnesiui, dar viduržiemį, jie pradeda krauti lizdą aukštų medžių viršūnėse, dažniausiai pušų“, – atkreipė dėmesį paukščių žinovas.
Tris-šešis mėlynus ar žalsvus tamsiai dėmėtus kiaušinius peri 20-21 dieną, jaunikliai lizde praleidžia 5-6 savaites. „Mūsų pajūryje krankliai pamėgo krauti lizdus aukštos įtampos elektros linijų metaliniuose stulpuose“, – pastebėjimais dalijosi ornitologas.
Natūraliomis sąlygomis gyvenančių kranklių didžiausia gyvenimo trukmė yra 20 metų. Namuose ar zoologijos sode išgyvena net iki 69 metų. Pastebėta, jog kranklys, kaip ir kiti varniniai paukščiai, yra palyginti aukštesnės psichikos.

Seni varnai būna ir negailestingi
Artima kranklio giminaitė yra pilkoji varna, pasakoja ornitologas. „Visiems pažįstamas ir dažnas mūsų krašto paukštis. Jie gyvena Europos rytuose ir Azijos vakaruose. Kaip ir kiti varninių šeimos paukščiai, pilkoji varna yra visaėdė, maisto ieško laukuose, pakelėse, sąvartynuose, mūsų pajūrio miestuose ir sodybose kartu su kirais maisto ieško šiukšliadėžėse“, – pasakojo A. Petraitis.
Būdingiausias varnos balsas – karksėjimas „kar“, tačiau pastebima, jog veisimosi metu girdimas keistokas išlavintoms ausims garsas „kliok, kliok“. Varna turi ir savo giesmeles, sudarytas iš tylesnių karksėjimų.
Jos, kaip ir krankliai, lizdą suka medžių viršūnėse, pajūryje – pušyse, eglėse ir juodalksniuose, laikosi poromis. Taip pat susiporuoja visam gyvenimui.
„Seni varninių šeimos atstovai gali būti negailestingi jaunų patinų atžvilgiu. Palangoje stebėjau atvejį, kai senis patinas atsivijo jauniklį nuo pakrantės iki tilto galo ir puolė jį tol, kol vargšelis įkrito į jūrą. Nesuprantama panašios elgsenos priežastis“, – stebėjosi patyręs ornitologas. Jis taip pat papasakojo, jog šiuos paukščius rudenį, traukiančius per Kuršių Neriją, vietiniai gyventojai gaudydavo tinklais, juos sūdydavo statinėse. Taip prasimanydavo maisto, kurio taip trūko vėjo pustomuose pajūrio smėlynuose, ypač žiemos metu.

Dėl keliamo triukšmo nėra pageidaujami
Dar vienas gerai pažįstamas varnų šeimos atstovas – kovas. Jis pasižymi juodomis, melsvai blizgančiomis plunksnomis, juodu, ilgoku, smailu snapu. Svarbus jo skiriamasis požymis – senų paukščių pilkas, beplunksnis snapas.
„Vaikštantis žeme jis atrodo kaip su „kelnėmis“, mat ant kulno sąnario turi plunksnų kuokštą. Jauną kovą galima supainioti su juodąja varna, nes jo snapo pagrindas – plunksnuotas“, – bruožus apibūdino ornitologas.
Jų būriai dažnai telkiasi miestų parkuose, mat čia peri kartais gausiomis kolonijomis. Gausu jų ir mūsų pajūrio miestų parkuose, anot A. Petraičio. Dėl nuolatinio jų keliamo triukšmo kolonijoje ir teršimo išmatomis, šie paukščiai nėra pageidaujami žmonių mėgstamose vietose, poilsiavietėse. Dėl to savivaldybės dažnai stengiasi atsikratyti tokių nepageidaujamų svečių kaimynystės – šalinant jų lizdus su visomis dėtimis. Kitą vertus, vakarų Europoje tai sparčiausiai nykstanti rūšis ir imtasi jų lizdaviečių apsaugos.
„Šiais metais, jau nuo vasario vidurio, kovai pasirodė pernai įkurtoje apie 15-20 lizdų kolonijoje lieknuose beržuose netoli V. Jurgučio pagrindinės mokyklos, priešais Palangos turgų. Lizdui reikalingas medžiagas jie renka laužydami snapu šakeles aplinkinių kiemų medžiuose. Mūsuose šie paukščiai – tipiški sinantropai, mintantys įvairiomis maisto atliekomis aplinkiniuose kiemuose kartu su kuosomis, varnomis ir sidabriniais kirais. Vienam jų aptikus maisto šaltinį, netolimoje kolonijos kaimynystėje, kažkokiu nesuprantamu būdu po minutės sulekia čia jau visas būrys“, – pasakojo ornitologas.
Pasak pašnekovo, ankstesniais metais mūsų pajūriu praskrisdavo tūkstantiniai šių paukščių būriai, o pastaraisiais metais jų, kaip ir kitų varninių šeimos rūšių, gerokai sumažėjo.

Žabais užkiša ir kaminus
Grakščiausia ir mažiausia varnelė yra kuosa. „Kuosa yra balandžio dydžio, sprando ir ausų sritys – pilkos, apačia – tamsiai pilka, likusios kūno dalys – juodos, šviesiai pilkos akelės. Tai yra tipiškas uoksinis paukštis. Paprastai įsikuria gyvenvietėse, prie sodybų senų medžių drevėse, griuvėsiuose, akmens skaldyklose ir panašiai. Ypač mėgsta gyvenamųjų namų pastogėse esančias vėdinimo angas, įvairius ten esančius plyšius, žinoma, ir kaimo vietovių namų kaminus. Užkišdamos dūmtraukius ganėtinai didele žabų krūva, pridaro bėdos, ypač prasidėjus šildymo sezonui“, – apie kuosas pasakojo specialistas.
Palangoje žiemoja apie 400 kuosų. Jos nakvoja lapuočių ir spygliuočių nuošalesniuose gojeliuose. Nakvynės vieta gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų.
Ornitologas papasakojo, jog kuosos yra be galo ištikimos savo partneriams. „Porelės nariai neišsiskiria net būdami būryje. Jos yra tikras santuokinės ištikimybės pavyzdys. Jos nesustodamos vis šnekasi, kleketuoja dar ilgai susirinkusios nakvynėn. Mūsų mažoji „šnekorėlė“ yra tipiškas urbanizuoto kraštovaizdžio paukštis. Pastaraisiais metais miestuose veisimosi sąlygas joms blogina senesnių namų renovacijos ir naujoviškos konstrukcijos, naudojamos naujose statybvietėse, mat užtaisomi pastogių plyšiai, reikalingi lizdavietėms. Toks „slaptas“ perėjimo būdas apsaugo nuo įvairiausių keturkojų plėšrūnų ir padeda išlaikyti gana gausią jų populiaciją mūsų krašte. Be to, jos mielai užima iškaltus uoksus ir iškeltus su didesne anga inkilus“, – apie kuosų ypatumus kalbėjo A. Petraitis.

Apžiūri ir kitų paukščių lizdus
Lengvai atpažįstama, baltai juoda, ilgauodegė šarka išsiskiria ir savo tarškančia trele. Ji turi ir tylią, švelnią giesmelę ir garsų „kak kak“, įvairių švilpčiojimų. Jos gyvenamoji buveinė yra agrarinio kraštovaizdžio krūmynai, apaugę medžiais ir krūmais, vandens telkinių pakraščiai ir pakelės, didesni sodai. Vengia miškingų vietovių.
„Per pastaruosius keletą dešimtmečių gerokai pasikeitė šarkų perėjimo elgsena. Jei anksčiau jų mėgiamos perimvietės buvo gyvenviečių paukščių brūzgynai, tai dabar jos mielai įsikuria miestų aukštuose medžiuose, kur intensyvus žmonių ir transporto judėjimas. Lizdus krauna liepų ar eglių viršūnėse“, – pasakoja ornitologas.
Pasak palangiškio, šarkos minta įvairiu augaliniu ir gyvūniniu maistu. Apžiūri ir kitų paukščių lizdus, išgerdamos kiaušinius ar nugvelbdamos mažylius. Kaimų vietovėse gali išgerti ir vištų kiaušinius.

Pamėgdžioja ir katės balsą
Varnų šeimai priklauso ir rausvos spalvos miško paukštis kėkštas. Ryškiausias šios rūšies požymis – juodi „ūsai“ ir puošnios žydrai juodos dėmės sparnuose. Miške jis prisistato savo aštriu gergždesiu „čreee“, pasirodžius uogautojui ar grybautojui jo valdose. „Visų įdomiausia yra kėkšto balsų gama. Gieda jis tyliai ir sudėtingai, pamėgdžiodamas kitų paukščių šneką, suopio balsą, net katės kniaukimą. Išgirdęs tokį balsą, pamanai, iš kur čia miško gilumoje katė? Pakeli akis į viršų, ogi virš galvos „kniaukia“ kėkštas natūraliausiu katės balsu“, – šypsosi pašnekovas.
Kėkštas rudens, žiemos metui kaupia lazdynų riešutų, ąžuolo gilių ar buko riešutėlių atsargas. „Šiuo požiūriu kėkštas yra neprilygstamas mūsų pajūrio pušynų ąžuoliukų sodintojas. Dėkui jam už šį svarbų ir naudingą darbą. Mat slėpdami žiemai ąžuolo giles maistui po samanomis, paprastai šalia pušų kamienų, ne visas jas susiranda žiemą ir dalis, atėjus laikui, sudygsta ir išauga ąžuoliukai. Daug jų rasime Palangos parko ir priekopės retesniuose pušynuose. Atrodytų, jog toks mitrus ir agresyvus paukštis neturėtų turėti per daug natūralių priešų gamtoje. Bet gamtoje, kaip ir tarp žmonių, veikia nerašytas įstatymas – kas stipresnis ir gudresnis – to viršus. Kartą stebėjau, kaip pilkvarnių pora, aptikusi kėkšto lizdą tankioje pušies lajoje, tol atakavo kėkštus, kol šie pasitraukė šalin, o plėšikai atėmė jų kiaušinius ar jauniklius“, – pasakojo A. Petraitis.
Jis atkreipė dėmesį, jog įdomus šių paukščių ir sezoninių migracijų pobūdis mūsų pajūryje. „Jie priklauso taip vadinamiems invaziniams paukščiams, kurių intensyvios migracijos stebimos ne kasmet, o tik kelis kartus per dešimtmetį. Taip traukia kelių rūšių zylės, egliniai kryžiasnapiai ir kai kurie kiti spygliuočių sėklomis ar uogomis mintantys paukščiai. Tai siejama su spygliuočių ir uoginių medžių sėklų derliaus svyravimo periodiškumu“, – teigė ornitologas.

Perėmė žmogaus elgesio gudrybes
Įdomi kėkštų rūšis yra saksaūlinis kėkštas, sukantis lizdą saksaūlų brūzgynuose smėlėtose karštose ir sausose Azijos Karakumų ir Kyzylkumų dykumose.
Paminėta dar viena šarka – gražuolė mėlynoji šarka, kurios sparnai ir uodega ryškiai žydros, melsvos spalvos. Gana įdomus jos savotiškas perskirtas geografinio paplitimo arealas. Ji gyvena Ispanijoje ir Portugalijoje – Europos vakaruose ir tolimiausiuose Azijos rytuose.
Mūsuose, pasak ornitologo A. Petraičio, gyvena dar vienas įdomus varnų šeimos atstovas – riešutinė. Tai kėkšto dydžio, tamsiai rudas, ištisai baltai dėmėtas miško gyventojas. Atpažįstama ir iš būdingo pratiso balso „kerrrr“.
„Mūsų krašto riešutinė, aižanti kietus lazdyno riešutus, turi storesnį, tvirtesnį snapą. Rudens traukimo metu kartais į Lietuvą užklysta sibirinio porūšio riešutinė ilgesniu ir plonesniu snapu. Mat ji pagrindinai gliaudo sibirinio kedro riešutėlius, kurių kevalas yra plonesnis ir silpnesnis. Gana keista mitybinė morfologinė adaptacija arba prisitaikymas“, – pasakojo A. Petraitis.
Pasak ornitologo, visi aptarti varnų šeimos paukščiai – tai tik nedidelė varninių šeimos atstovų dalelė. „Pasirodo, kad „varnos“ – nepaprastai įvairios, įvairus ir įdomus kiekvienos jų mitybos ir gyvenimo būdas. Jos ir puošnios, protingos. Dauguma jų, kaip aukštesnės psichikos paukščių, prisitaikė prie žmogiškos gyvensenos. Dauguma jų perėmė ir mūsų žmonių elgesio gudrybes. Kokiu tikslu? Tikėtina, kad jie išgyventų žmogaus „okupuotoje“ ir pakeistoje gamtinėje aplinkoje“, – pasvarstė žinomas ornitologas.