Kai nebeliko nieko: „vilko vaiko“ likimas

Rasa GEDVILAITĖ, 2017-08-24
Peržiūrėta
2181
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Liucijos Mikutienės, likimo atvesto į Žemaitiją, išgyvenimai įamžinti ir kilnojamoje parodoje „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą“.
Liucijos Mikutienės, likimo atvesto į Žemaitiją, išgyvenimai įamžinti ir kilnojamoje parodoje „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą“.

Palangos miesto viešojoje bibliotekoje iki kitos savaitės dar eksponuojama visą vasarą veikusi kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Joje atskleidžiama, ką teko ištverti suniokotoje po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje likusiems dešimtims tūkstančių beglobių vaikų, kokie likimai jų laukė. Šioje parodoje įamžinta ir šiuo metu Vokietijoje daug laiko leidžiančios, Kretingos rajone gyvenančios Liucijos Mikutienės patirtis. Ji taip pat – „vilko vaikas“ Su ja kalbėjomės susitikusios Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.

Sugriuvusi šeima
Liucija tebuvo vos septynerių, kai teko išgirsti, jog teks išvykti. Šeimoje iš viso augo trys vaikai. „1944 metais atvykusi pas mus tėvo sesuo kartu su tėvais mums pranešė, kad teks važiuoti, nes vyksta karas. Kas yra karas, mes žinojome. Tėvai mums prisakė važiuoti su teta į Liudvikshafeną (tuo metu jie gyveno kaime pavadinimu UnterEisslen), kad pasislėptume nuo karo, o vėliau ir tėvai atvažiuos“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau nuo karo pabėgti nepavyko. Netrukus ir kitame miestelyje, kuriame šeima glaudėsi, ėmė kaukti sirenos, pranešančios apie pavojų. Teko vėl galvoti, kur slėptis. O tuomet septynmetė Liucija jau ruošėsi eiti į mokyklą, bet kur gi mokyklos rūpesčiai, kai karas – panosėje. Prasidėjus neramumams Liudvikshafene, vaikai vėl buvo grąžinti į savo gimtąjį kaimą, apie mokyklą ir čia buvo galima tik pasvajoti – ji jau buvo uždaryta.
„Mokyklos svajones nustūmus į šoną, tėvas ėmė taisyti vežimą, kad galėtume jau kažkur traukti. Gavus laišką iš kaimyninio miestelio tėvai persigalvojo ir nusprendė likti. Pagalvojo, kad rusai irgi žmonės, nieko nedarys. O vėliau spaudoje buvo minima, kad tėvas sunaikino šeimą, būtume pabėgę ir galbūt būtume išvengę skaudžios patirties“, – prisiminimais dalijosi L. Mikutienė. Tąkart visgi šeima persikėlė į netoliese buvusį Kinčų kaimą, kur dar keletą mėnesių išgyveno, vėliau kitur išvykti nebebuvo galimybės.
Prisimena pašnekovė, kaip pro šalį traukdavo kareiviai, kuriuos dar ir pamaitindavo jos mama. Tačiau vieną dieną užgriuvo tarsi griaustinis tokie kareiviai, kurie nepagailėjo kelyje pasitaikiusių. „Įvažiavo rusų tankas. Vyrai apgulę tą tanką. Mama pamačiusi sušuko ir nubėgo į tvartą. O jie pasiėmė mano tėvą ir išvežė, o pasipriešinusį mamos brolį nušovė“, – pasakojo Liucija. Staiga sumažėjusios šeimos nariai, nenorėję likti tuose namuose, išėjo miegoti pas kaimynus.

Skolino tarsi daiktą
Unikalios atminties pašnekovė detaliai atsimena kas kurią dieną įvyko. Moteris prisimena ir tai, jog laukė sugrįžtančio tėvo, nors niekas nesuprato, kad išvežti vyrai taip ir nebegrįš. O kartą pro duris žengusi nebegrįžo ir mama, ėjusi į namus kai ko parsinešti. Kareiviams pakliuvusi į rankas mama žuvo nuo jų rankų. Kaimynai atrado išniekintas, nužudytas moteris, padegtą tvartą.
Likusius našlaičiais vaikus išvežė į Tilžę, į lagerį. O ten vaikus jau „rūšiavo“. „Našlaičius vaikus pastumdavo į šalį, o moteris, nepilnamečius sodino į traukinį ir vežė į Latviją, tačiau pakeliui traukinį susprogdindavo. Vaikų traukinyje nesprogdino, mūsų traukinys pasuko link Kybartų. O iš Kybartų mane viena moteris išsivežė į Klaipėdą, seserį nusivežė į Kauną, o mažiausiąjį brolį nuolat užimdavo kareiviai. Paskui koks buvo jo likimas, nežinia“, – prisiminimais dalijosi Liucija.
Aštuonmetė jau tuomet mergaitė apsigyveno Akmenaliuose (Kretingos rajonas) pas žmones pavarde Martinkai. Neglostė jos likimas ir čia, Žemaitijoje. Pas tuos Martinkus ji pradžioj prižiūrėjo jų vaiką, tačiau aki vaikas mirė, jai liepta ganyti karves iki tol, kol šaltis prasidėjo. Kai žiema ėmė rodyti nagus, vaikas netapo nebereikalingas. „Mane tuomet „paskolino“, kitoks žodis kaip ir netiktų, savo giminaičiams. Tai buvo tik pradžia mano „skolinimo“, – pasakojo L. Mikutienė. Jai vėl teko prižiūrėti vaiką. Tačiau šie žmonės bent jau buvo gailestingi našlaite likusiais mergaitei, ją tinkamai aprengė, kad nebūtų šalta.
Neilgai mergaitė džiaugėsi geresniu gyvenimu, netrukus, atšilus orams, ją vėl norėjo parsivežti tie patys Martinkai, taigi, vėl reikėjo karves ganyti. „Jų giminaičiai buvo prisakę leisti mane į mokyklą. Nenorėjau aš pas juos grįžti, verkiau apsikabinusi moters, kurios vaiką prižiūrėjau, mamą. Bet tos karvės jau manęs laukė“, – pasakojo Liucija.
Ir pradėjo išties mergaitė rengtis į mokyklą, bet tuomet jai jau buvo 11 metų, kai tuo tarpu mokyklą lankyti pradeda gerokai anksčiau. Kadangi mergaitė buvo gabi, mokytojai siūlė pagreitinti mokymosi procesą, kad ji galėtų per dvejus metus baigti keturias klases. „Bet kadangi tie Martinkai buvo ubagai, kitaip jų nepavadinsi, nenupirko jie man knygų, baigiau aš tris klases, bet vėliau mokytis nebegalėjau“, – nelengvos vaikystės prisiminimus atgaivino L. Mikutienė.
Taip ji ir dirbo įvairiausius darbus, kokius tik nurodydavo neva ją globoję žmonės. Vėliau toje šeimoje gimė dukra, kurią vėlgi reikėjo prižiūrėti. Laimei, senelis ten buvo geranoriškas mergaitės atžvilgiu, jis ne tik ją nuolat užstodavo, nes būdavo mušama ir kitaip žeminama, bet dar ir padėdavo jai mokytis savarankiškai.
Klajonės per kitus namus nesibaigė, ji dar ne kartą gyveno ir sunkiai dirbo tai vienuose, tai kituose namuose, įprastai Martinkų giminaičių namuose – ji buvo nieko nekainuojanti darbo jėga kiekvienam jos prireikusiam.

Tarsi gėlė gavusi vandens
Laimei, jog jos kelyje pasitaikydavo ir gerų žmonių, nors tokių buvo labai nedaug. Dėka jų sulaukusi jau pilnametystės ji gavo asmens dokumentą, kurio iki šiol neturėjo.
„Pasitaikė Grūšlaukės klebonijoje pagalbininkės gaspadinei, ten ir išėjau. Po visų vargų man ten buvo tikras atokvėpis. Ir buvau apsirengusi, ir pavalgiusi, ir švari, ne taip, kaip būdavau pas tuos žmones, kurie mane nuolat „pardavinėdavo“. Aš atsigavau kaip gėlė gavusi vandens. Manęs niekas neįžeidinėdavo, liepdavo būti linksmai, eiti šokti. O kai išėjau iš tų namų, kuriuose buvau taip išnaudojama, sulaukiau štai tokios dovanos: buvau gavusi vilnos pirštinėms nusimegzti, išeinant mane pasivijo ir atėmė tas pirštines. Už gerą darbą“, – to meto įvykius nupasakojo Liucija.
Vėliau susipažino pašnekovė su būsimu vyru. Jie susituokė 1959 metais. „Nebuvo labai laiminga mūsų santuoka, kadangi vyro šeima manęs nemėgo dėl mano šaknų. Patyčių mokykloje sulaukė ir mudviejų vaikai“, – pripažino L. Mikutienė. Iš viso sutuoktiniai susilaukė keturių vaikų.
Dabar, kai prisimena visą savo nelengvą gyvenimą, Liucija neslepia, jog pati nesuprantanti, kaip ji neišprotėjusi, kaip turėjusi tiek kantrybės atlaikyti visus vargus, bet ji atlaikė.
Sunkiausias momentas buvo, kaip atskleidė pašnekovė mirus vyrui, o metams praėjus žuvus ir sūnui. „Tuomet mažai betrūko, jog neišeičiau iš proto, buvo labai sunkus laikotarpis“, – prisipažino moteris. Sūnus visą gyvenimą svajojo skraidyti lėktuvais, nuo pat mažumės. Galiausiai jis šią svajonę įgyvendino, tačiau toji svajonė jį ir pasiglemžė.
Šiuo metu moteris vasaras leidžia čia, Žemaitijoje, o atšalus orams kelia sparnus į Vokietiją. Ji ten gyvena, turi veiklos, naujai išmoko vokiečių kalbą.
Nedaug liko žmonių, galinčių papasakoti apie to meto skaudžius įvykius, išgirdus apie tai iš paties įvykių liudininko, supranti, kokią nelengvą dalią teko išgyventi našlaičiais likusiems vaikams, nežinojusiems, kur likimas juos nublokš, kas jų laukia. Liucijos atveju nelaukė jos gėris, tačiau ji nepasidavė, kovojo už išlikimą ir išliko.

Paroda – iki kitos savaitės
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
2016 m. gruodžio mėn. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus parengė naują kilnojamąją parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ (lietuvių/vokiečių kalbomis). Parodos gamybą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Stenduose pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta „vilko vaiko“ dalią patyrusio dvidešimt vieno asmens autentiška istorija, iliustruota šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengta kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ Palangos viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 29 dienos.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Legendinio „Salūno“ Palangoje nebeliko

"Palangos tilto" redakcija, 2019 07 07 | Rubrika: Verslas pinigai

Legendinis Palangos restoranas „Laukinių vakarų salūnas“ duris užvėrė amžiams. Basanavičiaus gatvės viduryje esantis didžiulis restoranas buvo parduotas, o naujieji savininkai čia visai neseniai atidarė kiek kitokią kavinę. „Laukinių vakarų salūnas“ iki šiol poilsiautojus traukė itin mažomis maisto ir gėrimų kainomis - čia galėjai pavalgyti pietus vos už 4 eurus...


Kai nebeliko nieko: „vilko vaiko“ likimas

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 08 24 | Rubrika: Miestas

Palangos miesto viešojoje bibliotekoje iki kitos savaitės dar eksponuojama visą vasarą veikusi kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Joje atskleidžiama, ką teko ištverti suniokotoje po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje likusiems dešimtims tūkstančių beglobių vaikų, kokie likimai jų laukė....


Praėjusią savaitę Palangos miesto savivaldybėje į bendrą pasitarimą susirinkusių institucijų, atsakingų už vaiko teisių užtikrinimą Palangoje, atstovai aptarė platesnio bendradarbiavimo galimybes bei būdus, padėsiančius labiau rūpintis mažaisiais kurorto gyventojais.


Palangiškė Bronislava Gabrėnienė neseniai šventė gražų jubiliejų: aktyvi visuomenininkė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Laisvės kovų sąjungos, Sausio 13-osios brolijos narė sulaukė 90-mečio. Nors gyvenime teko patirti ne vieną sunkų išbandymą, pajusti gyvenimo tremtyje skonį, Lietuvos laisvės kovų dalyvė tikino, jog, pasukus laiką...


Kaip ir kiekvieną vasarą, nesvarbu ar lyja, ar kaitina saulė – Palangoje galime išvysti daugybę įvairiai apsirengusių miesto svečių bei gyventojų. Tačiau, ar žmonių, gyvenančių bei poilsiaujančių pajūryje, apranga atitinka šios vasaros mados tendencijas? Į šį klausimą mėgino atsakyti savo kurtą drabužių kolekciją prieš metus Palangos senosios gimnazijos...


Gyventojai, daugiabučių, kuriuos iš UAB „Palangos butų ūkis“ perėmė savivaldybės įmone tapęs UAB „Palangos komunalinis ūkis“, šiandien spjaudosi: namų administravimo mokestis, kaip buvo žadėta, nesumažėjo. Gyventojai nesulaukė nei pigesnių, nei kokybiškesnių ar daugiau paslaugų. Priešingai: daugiabučiai skęsta žolynuose, neįmanoma...


„Snoriukų“ likimas neaiškus

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 01 12 | Rubrika: Miestas

Nacionalizuotas „Snoro“ bankas buvo sukūręs didžiausią Lietuvoje mažmeninę klientų aptarnavimo infrastruktūrą. Uždarius banką, užsidarė ir klientų pamėgti mažieji „snoriukai“, kurių visoje šalyje yra net 230. Koks bus jų likimas – kol kas neaišku.


Olandijos ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas, residuojantris mūsų šalyje šiek tiek daug kaip metus, jau spėjo Vilniuje pavažiuoti vietine šiukšliaveže, dalyvauti gėjų eitynėse, stebėti televizoriaus ekrane su mūsų premjeru futbolo čempionatą, su šeima apsilankyti Palangoje vasarą. Šią savaitę, trečiadienį, olandas apsilankė pas Palangos merą Vytautą Stalmoką darbiniu vizitu...


Palangiškės vargai dėl „vaiko pinigų“

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 11 23 | Rubrika: Miestas

Į „Palangos tilto“ redakciją kreipėsi palangiškė ir skundėsi, jog Socialinės rūpybos skyriuje jai nepavykę išsiaiškinti situacijos dėl taip vadinamos „vaiko pinigų“ išmokos gavimo. Moters teigimu, ji kreipėsi į skyrių su prašymu dėl tų nelemtų 52 litų. Anot jos, skyriaus specialistė paaiškino, kad pinigai bus skirti ne nuo rugsėjo mėnesio, kaip nurodyta prašyme, o taip, kaip numato įstatymas.


Finansinis nuosmukis atsiliepė ir „vaiko pinigams“

„Palangos tilto“ informacija, 2009 01 20 | Rubrika: Miestas

Finansinis nuosmukis palietė ir taip įvardijamus „vaiko pinigus“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, jog nuo š.m.kovo 1 dienos visi vaikai iki 3 – jų metų gaus išmokas, nepriklausomai nuo šeimos pajamų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius