Koks bebūtų Rikardas, jo išguiti iš mokyklos niekam nepavyks

Eglė PALUBINSKAITĖ

Linas JEGELEVIČIUS

Vos devynerių sulaukęs vienos Palangos mokyklos moksleivis – mažų mažiausiai, didelis nenuorama ir patrakėlis su galimais elgesio sutrikimais. Valgykloje jis peilį pakišo prie kito mažamečio kaklo, koneveikia ir tyčiojasi iš mokytojos bei bendraklasių. Bet kai praėjusį penktadienį apkūlė kitą bendramokslį, berniukas pagaliau sulaukė visų išskirtinio dėmesio: dešimtis susirūpinusių tėvų kartu su nepilnamečių reikalų inspektore, socialine pedagoge ir net Tarybos nariu šią savaitę susitiko su mokyklos vadove Vaiko gerovės komisijos posėdyje – klasės tėvai baiminasi dėl savo vaikų saugumo, o kai kurie net svarsto savo vaikus perkelti į kitas mokyklas.

Berniukas galimai turi emocinių sutrikimų
Direktorė, neklaužadą dažnai pavadinanti „ikipaaugliuku“, skėsčioja rankomis: „Žinote, yra lygios galimybės ir teisės – negalima tiesiog vaiko atskirti nuo kitų. Tai – ne mokyklos, o visos švietimo sistemos problema, juolab, kad tokių vaikų, turinčių įvairių psichologinio vystymosi sutrikimų, vis daugėja“.
Kol kai kurie tėvai įtariai dirsčioja į direktorę dėl tokios pozicijos, drąsiausi psichologai visus ramina. „Akivaizdu, kad vaikui reikalinga visokeriopa pagalba. Ją gavęs, berniukas galbūt ateityje neatpažįstamai pasikeis ir stebins savo dideliais pasiekimais“, – svarstė redakciją konsultavusi psichologė.
Šį straipsnį rengusiems „Palangos tilto“ žurnalistams yra žinoma ir tikslus mokyklos pavadinimas, berniuko, jo bendraamžių ir tėvų bei mokytojų pavardės, bet dėl įstatymo raidės, tokios informacijos neatskleidžiame.

Tėvai pas direktorę išliejo savo baimes ir pyktį
Pokalbio pas direktorę įraše tėvai skundžiasi mokyklos vadovei, kad berniukas, Rikardas (vardas pakeistas – aut.), pamokų metu elgiasi neprognozuojamai, tyčiojasi ir koneveikia mokytoją, užgaulioja bendraklasius, pertraukų metu tampa ypač agresyvus, praėjusiais metais mokyklos valgykloje švaistėsi peiliu, viena mergaitė, anot vienos mamos, skundusis, kad per plauką nebuvo nuridenta nuo laiptų.
„Mažametis, nei dešimties metų neturintis vaikas „šokdina“ visus aplinkinius, o tėvai kasdien baiminasi, ar jų vaikas mokykloje saugus, tačiau mokyklos administracija bijo problemą kelti į viešumą. Negi eilinį kartą šis įvykis (bendramokslio apstumdymas – aut.) bus vėl labai gražiai „užkamšytas?“ – retoriškai klausė viena iš mamų, neslėpdama savo susierzinimo.
Anot kitos mamos, incidentą su peiliu direktorė, neva, „labai gražiai“ užglaistė. „Bet apie tokius dalykus reikia kalbėti! Kitą kartą tai gali baigtis kur kas liūdniau nei tąkart. Galbūt jis su tuo peiliu ateis į klasę. Vaikai to berniuko bijo. Tokie dalykai ilgiau negali tęstis“, – kalbėjo kita mama.
Kitu atveju, bėdojo dar viena mama, jos sūnus buvo aptalžytas kumščiais. „Paklausiau jo, kodėl jis nesigynė. Išgirdau, kad užsidėjo kapišoną, susigūžė ir bijojo pajudėti. Kiti klasės vaikai taip pat bijojo jį ginti, kad negautų į kailį patys. Ar čia normalu?“ – stebisi mama.
Tėvai sutaria, kad dėl Rikardo kenčia ne tik jų vaikai, visa klasė, ugdymo procesas, bet ir mokytoja.
„Ji nuolat girdi ją užgaunančius žodžius, nuolat patiria pažeminimą ir darbo motyvacijos, natūralu, jai nebelieka. Mokytoja negali susikoncentruoti ir tinkamai dėstyti. Vaikai pamokų metu dažnai tik ir laukia Rikardo cirko, kuomet jis ką nors iškrės. Pamoka išsibalansuoja. Reikia raminti ne tik tą vieną vaiką, bet ir visą įsiaudrinusią klasę, tai apie kokią mokymosi kokybę galime kalbėti?!“ – direktorei klausimą uždavė viena iš mamų.

Pasipiktinimo ir nusivylimo bangos
Neįleisti į Vaiko gerovės posėdį pas direktorę tėvai nekantriai būriavosi prie jos kabineto. Dėl problematiško berniuko tarėsi kurorto ugdymo įstaigos vadovybė, Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio vyr. specialistė Genovaitė Jociuvienė, klasės mokytoja ir Rikardo mama. Vis bevarstantys direktorės kabineto duris į jį neįleisti tėvai neslėpė nepasitenkinimo. „Man tai rodo, kad palaikoma tik viena pusė, nors konfliktas įvyko tarp dviejų pusių. Turi dalyvauti visi tėvai, ypač nukentėjusio vaiko, kurio interesai taip pat turi būti ginami, tad kokios čia paslaptys gali būti už uždarų durų? Negi mums beliks pokalbio nuotrupos, o sprendimas bus priimtas be mūsų?“ – ūžė tėvai.
Praėjusį penktadienį apkulto berniuko mama, beje, ji taip pat nebuvo įleista į pasitarimą, skundėsi, kad vaikas blogai jaučiasi psichologiškai: „Pokalbio metu jis graudinasi. Jam stresas ir šokas, Tačiau išsigandęs yra ne tik mano vaikas, bet ir visi kiti klasės vaikai, ypač mergaitės“.
Jai pritarė ir kiti tėvai: „Vaikai bijo šį vaiką paliesti, kad jam kas nors nešautų į galvą, bijo jį užkalbinti, jam paprieštarauti. Treti metai eina, o klausimas tas pats: ar saugu mokykloje? Kur mes esame, gatvėje ar mokykloje?“
Vis tik kai kurie tėvai pas direktorę užstojo ir Rikardą: „Gal patiems tėvams kartais reikia psichologinės pagalbos? Gal į probleminį vaiką reikėtų žiūrėti atlaidžiau, mokiniams paaiškinti, kad jie nelįstų prie klasės draugo?“
Viena mama, gindama Rikardą, samprotavo, kad ir kiti vaikai ne be krislo akyje – net pasityčioja iš berniuko. „Siūlyčiau nekišti po padidinamuoju stiklu būtent šio vaiko“, – atsargiai žodžius rinko mama.
„Tai jeigu prie jo negalima prisiliesti, gal palikime jį vieną, o mes su savo vaikais pereikime į kitą mokyklą?“ – piktinosi kitas tėvas.
Daugumos nuomone, Rikardas jau seniai tapo visos klasės ar net mokyklos labai didele problema. „Iš grįžusių namo vaikų jaučiame, net jei ir neklausiame, kas nutiko, kad mokykloje yra kažkas negerai. Visą savaitę vaikai yra nuolatinėje įtampoje. Kai klasėje nėra to berniuko, vaikai yra laimingi ir namo grįžta visai kitaip nusiteikę. Net jei klasėje yra pedagogė, mokiniai jaučia baimę“, – dalijosi mintimis tėvai.
Beprarandantys viltį, kad kas nors mokykloje gali pasikeisti, tėvų ietys smigo į mokyklos administraciją, ypač direktorę, kuri ugdymo įstaigai vadovauja neseniai.
„Kenčia nuo vieno vaiko visi jau beveik dvejus metus. Kodėl iki šiol nieko nebuvo padaryta sutramdant sudėtingą devynmetį?“ – retoriškai klausė tėvai.
Pas direktorę susirinkime dalyvausi Rikardo mama, klausydamasi pelnytų ir galbūt nepelnytų priekaištų jai, nepratarė nė vieno žodžio...

Siūlomos elgesio korekcijos priemonės
Nepilnamečių reikalų pareigūnė G. Jociuvienė bandė raminti tėvus: „Jeigu iš vaiko tyčiojamasi, jeigu jį skriaudžia ar net muša, būtinai reikia į tokius dalykus reaguoti ir informuoti atitinkamus asmenis. Niekas neturi teisės iš jūsų vaikų tyčiotis, kad ir vieną vienintelį kartą. Tėvai kartais daro klaidą sakydami, kad kai mes augom irgi buvo tyčiojamasi ir čia nieko tokio. Patyčias būtinai reikia stabdyti, ką mokyklos ir daro. O smurtiniai atvejai mokykloje negalimi jokiu būdu. Su šiuo berniuku dažnai kalbu ir aš pati, kviečiami praradę viltį pedagogai. Skiriame jam daug dėmesio, su šiuo vaiku yra stipriai dirbama“.
Kad vaiką derėtų pašalinti iš mokyklos, kaip to siekia kai kurie tėvai, anot G. Jociuvienės, negali būti net kalbos: „Vaikas turi mokytis. Įstatymai neleidžia vaiko šalinti iš mokyklos, o jis savo problemas nusineš ir į kitą mokyklą. Kitoje mokykloje bus lygiai tas pats“. Mokyklos socialinė pedagogė siūlė konfliktuojantį ir neretai agresyvų mokinį stebėti ne tik per pamokas, bet ir pertraukas: „Mūsų pedagogai pasiskirstytų ir būtų šalia berniuko iki pat pamokų pabaigos. Asmeniškai galiu tokiu būdu garantuoti jūsų vaiko saugumą. Aš suprantu, kad yra dvi medalio pusės, bet mes negalime visą dėmesį skirti tik jūsų, tėveliai, vaikams, o šį vaiką vyti lauk iš mokyklos, iš Palangos ar visos Lietuvos“.
Susirinkime dalyvavusiai „Palangos tilto“ žurnalistei pastebėjus, kad problema tęsiasi beveik dvejus metus, mokyklos direktorė, kantriai klausiusis tėvų dėstomos nuomonės, ryžosi išdėstyti ir savo, kaip įstaigos vadovės poziciją: „Pirmiausia siūlau kelti klausimą – mes norime ieškoti išeities ar kariauti? Labai kategoriškai teigiama, kad trejus metus nieko nebuvo daroma. Buvo bendraujama tiek su institucijomis, tiek su pareigūnais, yra nagrinėjami vidaus dokumentai ir analizuojama, kas buvo daroma ir ką galima padaryti šiuo klausimu“.
Anot direktorės, devynmetis yra užregistruotas vaiko raidos centre, yra medikų, tarnybų išvados ir vadovaujamasi tam tikrų kitų institucijų teikiamomis rekomendacijomis.
„Nesutinku, kad nieko nebuvo daroma. Kiekvieną dieną, vaizdžiai tariant, mes esame kovinėje parengtyje, sustiprinome budėjimą prie berniuko, kad būtų užtikrintas kitų vaikų saugumas“, – teigė direktorė.
Į kalbas, kad galbūt Rikardą derėtų perkelti į specialią mokyklą, kurioje jam pačiam būtų lengviau, direktorė purtė galvą: „Šiai dienai tokių galimybių tiesiog nėra... Mes integruojame tokius vaikus į klases. Neturime specialistų ar medikų nurodymų, kad galėtumėme vaikui skirti mokymą namuose. Jo negalima socialiai atskirti, o be to, skirti mokymą namuose neturime finansinių resursų“. Direktorė vis pabrėždavo mokyklos piniginių lėšų trūkumą. Jei ne, vadovė tiki, kad vaikui būtų galima skirti daugiau dėmesio. „Praėjusiais metais iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo berniukui buvo skiriamas mokymas namuose, bet jam grįžus iš raidos centro, jo specialistai rekomendavo kuo labiau socializuoti vaiką“, – sakė ji.
Kai kurie tėvai, regis, direktorės žodžius pasitiko su abejone. „Kyla klausimas: kaip vaikui buvo pernai skirtas mokymas namuose, jei medikų išvados, kaip šiandien teigia vadovė, to nerekomenduoja?“ – klausė kai kurie.

Sprendimas: sustiprinta vaiko priežiūra iki metų pabaigos
Problemos sprendimą siūlė ir mokyklos pavaduotoja ugdymui: „Suprantu, kad turime padėti jūsų, tėveliai, vaikams, bet reikia padėti ir šiam sergančiam vaikui. Nesutinku, kad problema nesprendžiama. Mama kur tik nebuvo su savo vaiku – apeitos visos instancijos, gydymo įstaigos, tad turime visi kartu padėti. Perkėlus jį į kitą mokyklą, problema vis tiek liks. Nebeturėsim problemos mes, o ji bus atiduota kitai mokyklai“.
Anot jos, probleminio Rikardo klasei buvo skirtas mokytojo padėjėjas. „Pastaruoju metu buvo sudarytas naujas grafikas, kad kiti švietimo pagalbos specialistai laisvu savo laiku, kai nėra padėjėjo, eina į pamokas ir sėdi su tuo berniuku arba išsiveda į savo kabinetą. Mūsų galutinis sprendimas šioje situacijoje – nuo ryto iki pamokų galo pasiskirstyti ir būti šalia vaiko ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu“, – akcentavo pavaduotoja.
Mokyklos direktorė ragino ir tėvelius ateiti į pamokas, tokiu būdu būtų siekiama bendros klasės atmosferos gerinimo: „Mokykla visada atvira visiems. Skatinamos ir tėvų savanorystės idėjos. Jau pats stebėjimas galbūt priverčia vaikus pasitempti“.
Tačiau į šį direktorės siūlymą paskubėjo reaguoti viena mama, kuri teigė buvusi atsitiktinėje, nesuplanuotoje pamokoje ir mačiusi, kaip elgėsi minimas berniukas. „Darėsi akivaizdu, kad tam vaikui pamokos metu jokios įtakos nedaro pašalinis žmogus sėdintis klasėje. Jis tyčiojosi ir iš mokytojos, ir bendraklasių, jo elgesys buvo nevaldomas“, – teigė ji.

Direktorė susikrimtusi, bet gina save ir mokyklą
Po žurnalistės apsilankymo mokykloje, į redakciją atėjusi „paaiškinti“ mokyklos direktorė atrodė susikrimtusi, bet gynė savo sprendimą posėdyje neleidusi dalyvauti visiems tėvams. „Vaiko gerovės komisijos (VGK) posėdžiuose visi tėvai nedalyvauja. Atsiklaususi suinteresuotų pusių, įleidau tik būrelį tėvų į posėdį. Mano, kaip vadovo, pažeidimas, kad leidau dalyvauti jame žurnalistei ir kai kuriems kitiems asmenims“, – apgailestavo direktorė, pridūrusi, kad kiekvienoje mokykloje yra „savo įvykių“.
Direktorė įrodinėjo, kad mokykla darė ir daro viską, kad Rikardas netrikdytų pamokų ir nekeltų aplinkiniams pavojaus.
„VGK posėdžiuose tai buvo nekart aptarta. Buvo duoti nurodymai ir mokytojai, ir berniuko mamai, ir kitiems mokytojams. Psichologė dirbo ir su vaiku, ir su jo klasės mokytoja. Turėjome sunkumų pernai, kai mokytojo padėjėjas dirbo tik puse etato. Bet kai tėveliai spustelėjo mus, mes spustelėjome tam tikras tarnybas ir dabar turime visą etatą“, – pasakojo direktorė.
Anot jos, sutrikusio elgesio vaikučių mokykloje yra ir daugiau, bet Rikardo atvejis – sudėtingiausias. Pavasarį buvo svarstyta Rikardą iškelti į specialią „Baltijos“ pagrindinės mokyklos klasę, bet mokykla negalėjusi to padaryti, nes medikų išvados nevadina vaiko specialių poreikių vaiku. Direktorė neslepia, kad yra abejojančių psichiatrų išvadomis, bet ji atsako: „O ar galėčiau netikėti jų išvadomis? Ar jas kaip nors kitaip vertinti, jei tam neturiu kompetencijos?“
Vadovė gynė ir Rikardo mamą, kuri, anot jos, iškviesta atvyksta, domisi ir išgyvena dėl berniuko.
„Šeima – nepilna, vaikas neturi autoritetų, jeigu būtų tėtis, gal padėtis būtų kitokia, – svarstė direktorė. – Bet jis – lyderis, jis reikalauja dėmesio, kurio jam nepakanka, bet klasėje – 25 vaikai, mokytoja negali visą jį tik jam skirti...“
Pasak jos, toks berniukas – visos šalies sistemos bėda. „Tokių vaikų daugėja visoje šalyje. Specialių internatų jiems nėra, tenka pasikliauti kitomis ugdymo ir elgesio korekcijos priemonėmis, kurios, deja, ne visada veikia“, – prisipažino direktorė.
Iki metų pabaigos prie Rikardo ir per pamokas, ir per pertraukas, direktorės sprendimu, nuolat budės mokyklos pedagogai.

Švietimo skyrius problemos sprendimo neteikia
„Yra medikų patvirtintos išvados, kad vaikas turi būti ugdomas ir socializuojamas bendrojo lavinimo mokykloje, tad nebegali būti kokių nors svarstymų, kad šis vaikas turėtų mokytis kitokioje ugdymo įstaigoje nei dabar“, – „Palangos tiltui“ sakė Palangos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Valužienė. Ji tėvų baimę dėl vaikų saugumo vadina nepagrįsta.
Paklausus, ar mokytojai paruošti darbui, kuomet klasėje kartu mokosi ir elgesio sutrikimų galimai turintis vaikas, L. Valužienė svarstė, ar nederėtų mokytojams dalyvauti kursuose, kuriuose jie išmoktų, kaip dirbti su specialių poreikių turinčiais vaikais.
„Čia tikrai nėra vienintelis atvejis. Tokie dalykai dažni ir kitose mokyklose, o jei nedirbama – tai problemos tęsiasi nuolat“, – sakė vedėja.
Jos teigimu, Švietimo ir mokslo ministerijoje yra svarstomi klausimai, kad galbūt elgesio sutrikimų turinčius vaikus derėtų ugdyti specialiose atskirose klasėse, tačiau socializacija – būtina, ir jų negalima atskirti nuo kitų bendraamžių.

P.S. Po Vaiko gerovės komisijos posėdžio pati direktorė vieną pamoką praleido kartu su Rikardu sėdėdama šalia jo. Berniukas buvo neramus ir garsiai pagadino orą klasėje, eilinį kartą sutrikdydamas joje rimtį: devynmečiai choru prunkštė, šokinėjo iš vietų, graibėsi už nosių. „Rikardai, – ramiai, bet įsakmiai į mažametį chuliganą kreipėsi direktorė. – Taip, kaip pasielgei, negalima elgtis. Jeigu reikia tau į tualetą, pasiprašyk ir išeik. Supranti?“ Berniukas pritariamai suniurnėjo, bet vėl garsiai pirstelėjo. Trečiokų klasė laikinai tapo nevaldoma...
Kas padės Rikardui? Jo bendramoksliams? Mokytojams ir direktorei? Mūsų visuomenei?