Korsakas: „Į mus, atvykėlius, kinai žiūrėjo kaip į marsiečius“

Kinija abejingų nepalieka – pribloškia savo didybe ir didumu, įpročiais ir požiūriais. Net Naujuosius metus Azijos – Kinijos, Vietnamo, Korėjos, Tibeto – gyventojai švenčia pagal Kinijos kalendorių – šiemet vasario 19-ąją. Savo įspūdžiais apie Kiniją su „Palangos tilto“ skaitytojais pasidalino dažnas svečias Palangoje Mindaugas Korsakas. Jis, beje, yra Palangos savivaldybės juristo Vytauto Korsako brolis.
– Pirmiausia noriu paklausti kaip Jūs nuvykote į Kiniją?
– Į Kiniją, galima sakyti, vykau verslo reikalais. Mano įmonė pardavinėja pastatų šildymo ir kondicionavimo įrangą, todėl su dar 20 verslininkų iš Baltijos šalių kinų verslininkų kvietimu vykome pažiūrėti kinų kondicionierių gamybos proceso. Su manimi kartu į kelionę vyko verslininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Lėktuvu pirmiausia išskridome iš Vilniaus į Stambulą, kurį pasiekėme gana greitai. Stambule persėdę į kitą lėktuvą išskridome į mūsų tikslą – pietryčių Kinijos miestą Gondžu, kuriame gyvena tris kartus daugiau gyventojų nei visoje Lietuvoje. Skrydis užtruko taip ilgai, kad atrodė, jog skrendame į pasaulio kraštą.
Nors buvo žiema, nusileidus lėktuvui atvykėlius pasitiko 22 laipsnių šiluma. Kinai verslininkai mus apgyvendino ypač gerame viešbutyje. Vienas pats gyvenau 3 kambarių moderniai įrengtuose vadinamuosiuose imperatoriškuose apartamentuose, kuriuose buvo keli televizoriai bei 4 laidiniai telefonai.
Kinai atvykusius verslininkus labai prižiūrėjo, aprodė ne tik kondicionierių gamyklą, kuri mus domino, bet ir miestą, muziejus, restoranus, golfo klubą. Susidariau nuomonę, kad Kinija, palyginti su kitomis rytų valstybėmis, yra saugi šalis. Vaikštinėjome po miestą nebijodami būti nuskriausti ar apiplėšti.
– Kaip atrodo pats miestas, į kurį nuvykote?
– Didmiestis. Kadangi esu statybininkas, susidariau įspūdi, kad miestas Gondžu nuolat statomas: vienoje vietoje griauna, kitoje stato – nepaliaujamos statybos. Paprasti žmonės daugiausia gyvena 30 aukštų pastatuose. Daugiaaukštį, 30 aukštų pastatą, kinai pastato ir įrengia per 5 mėnesius, todėl mums, lietuviams, dar labai toli iki jų technologijų. Buvo keista, kad pastatą jie pastato gana tyliai. Pastebėjau skirtumą statybose: jei statome mes, lietuviai, žemaičiai, tai kažką kalame, malame, šūkaujame, net visos apylinkės skamba, o kinai namą pastato labai tyliai. Nematydami vaizdo, nesuprastume, kad statybos vyksta.
Darbininkai gamyklose uždirba apie 1200 Lt, litais skaičiuojant. Vienas kvadratinis metras gyvenamojo ploto daugiabutyje kainuoja apie 2000 Amerikos dolerių. Mažaaukščiuose namuose prie upelio 1 kv. m gyvenamojo ploto kainuoja apie 8000 Amerikos dolerių. Vakare miestas skendi įvairių spalvų neoninėse šviesose.
Buvau vienas pats išėjęs į miestą bei turgų pasivaikščioti. Gatvėje žmonių – sausakimša. Įėjau į parduotuvę, o ten kaip keli mūsų „Akropoliai“ sujungti. Pasivaikščiojau po milžiniškas parduotuves, išėjau per kitą išėjimą į lauką ir nustėrau. Visiškai neaišku nei kur esi, nei kokia gatvė, nei kuria kryptimi keliauti, visur tik hieroglifai ir upės žmonių. Mane išgelbėjo tai, kad viešbutyje davė lapelį su hieroglifais. Jais buvo parašyta, kuriame viešbutyje esu apsistojęs. Tik taip sugebėjau parsigauti į viešbutį. Nežinau ką būčiau daręs, jei tą lapelį būčiau pametęs.
Miestas nutolęs nuo turistinių maršrutų, todėl mieste beveik niekas nekalba angliškai. Į mus, atvykėlius, vietiniai žiūrėjo kaip į kokius marsiečius, vaikai pirštais rodė. Tikrai neperdedu. Susidariau nuomonę, kad baltuosius žmones kinai gerbia ir vertina, ko nepasakyčiau apie juodaodžius. Net oro uoste baltuosius praleido greitai, o tamsiaodžius išsamiai eilėse patikrinti paliko.
Gatvėse kinai daugiausia važinėja dviračiais ir kažkokias motoroleriais. Nežinau, gal dėl mokesčių politikos, bet, susidariau įspūdį, jei automobiliais, tai gatvėmis važinėja tik visiškai naujais, dažnai prabangiais, ne senesniais kaip 3 metų. Mieste mačiau turtingus kintiečius važinėjančius „Bentley“ ir „Ferrari“ automobiliais. Kelių eismo taisyklių kinai nesilaiko taip griežtai kaip mes, tačiau važinėja lėtai.
Buvome ir cirke. Įspūdinga. Erdvės tokios didelės, kad viduje šaudo fejerverkais, palei visus žiūrovus skraido pelikanai, o arkliais jodinėja tarp eilių. Vienu metu virš žiūrovų galvų pasirodo šimtai akrobatų. Vaizdas ir akrobatų meistriškumas nenupasakojamas.
– Kinų maistas patiko?
– Prisipažinsiu, kad Kinijoje negavau valgyti to, kas Lietuvoje yra vadinama kinišku maistu, t.y. neteko valgyti mėsos su saldžiarūgščiu padažu ar kokių nors kitų marmaliūzių. Kinijoje teko valgyti tik sveiką maistą. Jei mėsa, tai virta vandenyje su prieskoniais, austrės, omarai, vėžiai, žuvys ir, aišku, daug ryžių.
Patiko vienas iš restoranų, jame – daugybė akvariumų, kuriuose plaukioja įvairios žuvys, visokie jūros gyviai. Ką išsirinkai, parodai, jie sužvejoja, išdarinėja ir čia pat pagamina skanų patiekalą.
Paminėsiu, kad kinų verslininkai mus nusivedė ir į tokį restoraną, kuriame, kad klientai turėtų kur akis paganyti, vidury restorano tigrai vaikštinėja.
Mūsų sodininkams pasakysiu, kad pietų Kinijos obuoliai ir kriaušės yra kitokie nei mūsiškiai. Jie yra nepaprastai sultingi ir saldūs, o mandarinai labai maži (ne didesni nei graikinis riešutas), tačiau taip pat saldūs.
Į Lietuvą parsivežiau tokių vaisių, daržovių ir riešutų, kad pats nežinau ką parsivežiau.
Skirtingai nei mes galvojame, Kinijoje gera arbata yra brangi. Už nedidelį arbatos maišelį aš sumokėjau 45 eurus.
Kinai maitinasi sveikai. Kaip kasdieninį maistą jie valgo virtus ryžius, kukurūzus ir bambukus bei šiek tiek vištienos. Tokį maistą ragavau ir aš, visai skanu. Turguose bulvių pirkti yra, tačiau, skirtingai nei lietuviai, kinai daug bulvių nevalgo.
– Ką galėtumėte pasakyti apie pačius kinus?
– Nors mieste, kuriame buvau, gyvena milijonai gyventojų, bet nemačiau žmonių, turinčių viršsvorį. Pastebėjau, kad kinai turėtų labiau kovoti su rūkymu, pakankamai daug žmonių rūko.
Šiaip kinai yra mandagūs. Niekada neįžeis, netgi pastabą pateiks neįžeidžiančiai. Neneigsiu, kad daug kinų gyvena kukliai, tačiau ne skurdžiai, kaip kažkas gali įsivaizduoti. Jie turi gerą dvasinio ir materialaus pasaulio balansą, nėra, kaip daugelis europiečių, užkietėję materialistai. Nežinau, sutapimas ar mistika, bet kai kurių kinų niekaip neįstengiau net geriausiu fotoaparatu aiškiai nufotografuoti. Veidai nuotraukose taip ir liko blankūs.
Pastabėjau, kad kinai panašūs į lietuvius tuo, jog jų seneliai parkuose, aikštėse žaidžia ir laiką leidžia su savo anūkais, mankštinasi. Kinai mielai rūpinasi savo anūkais.
Nė vienas iš mano sutiktų kinų, su kuriais pavyko susikalbėti angliškai, absoliučiai nieko nebuvo girdėję nei apie Lietuvą, nei apie Latviją ar Suomiją.
Palangiškių moksleivių tėveliams norėčiau pasakyti, kad kinai, skirtingai nuo daugelio europiečių, labai daug mokosi. Moksleiviai prasimoko net po 10 valandų per dieną. Kadangi kinų yra beveik 1,5 milijardo, visur yra didžiulė konkurencija. Norint ką nors pasiekti, reikia be galo daug mokytis. Visai nesvarbu, kuri tai sritis bebūtų.
– Tarp mūsų vyrų sklando gajus mitas, kad kinės moterys nėra gražuolės, tačiau yra geros žmonos. Ar tai tiesa?
– Pasakysiu tai, kad Kinijoje galima rasti tikrai gražių moterų. Nepaisant to, palangiškiai, svajojantys apie žmoną kinę, turėtų nusivilti, nes patiems kinams labai trūksta moterų. Taip yra todėl, kad Kinijoje gyvena gerokai daugiau vyrų nei moterų.
Mes, penki verslininkai, norėdami atsipūsti, vieną dieną nuėjome į tenykštį masažo saloną. Priminsiu, kad mes buvome mieste, į kurį ypač retai užsuka paprasti turistai. Masažo salone mus pasitiko gražios ir malonios kinės. Nesupratome kodėl, tačiau, darydamos masažą, kinės buvo labai linksmos, patenkintos, džiaugsmingai čiauškėjo ir tik išeinant mums buvo paaiškinta, kad jas pralinksmino mūsų vyriškos plaukuotos krūtinės, nes kinų vyrų krūtinės, kaip mums teigė, yra be plaukų.
Vėliau su verslininkais iš Baltijos šalių nusprendėme nueiti į jų disko barą. Pirmasis į barą nuėjau aš su vienu latviu. Disko bare buvo labai daug vyrų ir tik kelios moterys. Garso kolonėlės garsiai grojo šiuolaikinį europietišką „bumčiką“. Mus pasitikęs padavėjas gestais pasiteiravo, kur pageidausime sėdėti. Latvis, nutaisęs reikšmingą miną, pirštu parodė į ištaigingą raudoną stalą, esantį ant pakylos prie pat scenos. Buvome per minią žmonių palydėti iki pasirinkto stalo. Pateikė meniu, o jame viskas parašyta tik hieroglifais. Niekas iš aptarnaujančio personalo nekalba angliškai. Pamatęs arabišką skaičių 12 kažkaip susigaudžiau, kad tai 12 metų išlaikytas brendis. Žinodamas, kad ateis dar 8 lietuviai ir latviai, užsakiau keturis 0,7 l butelius brendžio. Kadangi mes buvome tik dviese, padavėją ištiko šokas, kažkur persigandęs dingo. Atėjo kitas ir vėl gestais klausia ar tikrai užsakėme būtent 4 butelius brendžio, latvis rodo, kad greičiau jam neštų užsakytą brendį, padavėjo veidas ištįso. Tik netrukus į klubą įėjus dar 8 mūsiškiams, padavėjas nurimo, atnešė užsakytą brendį. Ten parduodamo brendžio kaina atitinka Vilniaus klubuose parduodamo brendžio kainą. Už minėtus butelius brendžio sumokėjome 1500 Lt, skaičiuojant litais. Buvo netikėta tai, kad už tą pačią sumą mums papildomai atnešė gaiviųjų gėrimų ir visą stalą nuklojo užkandžiais.
Prie stalo pasikvietėme tris kines merginas, pradėjome vaišintis. Laviai suplanavo po vakarėlio pasikviesti kines į viešbutį muzikos pasiklausyti. Mūsų pačių vaišingumas tokiems latvių planams pakišo koją. Merginos, išgėrusios po 5 taureles brendžio, visiškai pavargo, todėl apie ėjimą į viešbutį nebegalėjo būti jokios kalbos. Pamaniau, čionykščiai žmonės beveik nevartoja alkoholio, nes lietuvaitės nuo tiek gėrimo tik lengvai apšiltų. Į viešbutį grįžome vieni. Turbūt latviukams teko muzikos vieniems klausytis (juokiasi).
– Kokių prekių kaina Kinijoje Jus labiausiai nustebino?
– Įdomu buvo tai, kad mieste, kuriame gyvenau, 1 litras pieno prekybos centre kainuoja 17 litų, skaičiuojant litais, nors, pavyzdžiui, mėsa kainuoja lygiai tiek pat, kiek ir Lietuvoje, na, gal Kinijoje šiek tiek pigiau.
Palangiškiams gintaro meistrams taip pat galiu pasakyti, kad nuėjau ir į juvelyrinių dirbinių parduotuvę pažiūrėti, kiek gi kainuoja gintaro gaminiai. Parduotuvės pardavėjas angliškai pradėjo pristatinėti gintarinį pakabuką, gyrė, kad tai tikras gintaras. Rodyto gintarinio pakabuko kaina buvo 5000 Lt, skaičiuojant litais. Kinai labai vertina mūsų gintarą.
– Ar pasikeitė Jūsų nuomonė apie Kiniją?
– Į Kiniją visada žiūrėjau pagarbiai, sekiau vertybinių popierių kainas, žinojau jų istoriją, todėl didžiulio kultūrinio šoko nepatyriau. Kai kuriems lietuviams Kinija asocijuojasi tik su pigių ir ne itin kokybiškų prekių gamyba, bet tai yra tik pasenęs stereotipas. Daugelis garsiausių pasaulio koncernų didžiąją dalį savo produkcijos gamina būtent Kinijoje. Kinai tikrai sugeba pagaminti kokybišką produkciją ir pasiūlyti labai gerą kainos ir kokybės santykį.
Baigiant pokalbį, kinams palinkėčiau atrasti mūsų nuostabiąją Palangą ir pradėti važiuoti į ją poilsiauti, o palangiškiams ir visiems kitiems žemaičiams palinkėčiau bent pusę laiko skirti mokslams, kiek laiko mokslams skiria kinai.