Laurus skinantis „Palangos kuršių“ legionierius: „Palangoje mane sulaikyti gali tik šaltis“

Palangos miesto reprezentacinio krepšinio klubo „Palangos kuršiai“ vyrai šiemet dažniau nei pernai prašauna pro šalį, tačiau jo vadybininkai su didžiausiu pirkiniu, legionieriumi iš JAV, Quincy Taylor, tikrai neprašovė pro šalį. 28 metų krepšininkas kol kas yra rezultatyviausias Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) žaidėjas šį sezoną. Quincy mielai atsakė į „Palangos tiltas“ klausimus.

–Gimei ir augai Mičigane, o mokeisi koledže Alabamoje. Kaip jautiesi kitame žemės pusrutulyje, Palangoje?
–Aš niekuo nesiskundžiu – man čia visai gerai. Einu į treniruotes, varžybas, važiuojame žaisti į kitus miestus. Laisvu laiku daug kalbuosi su savo šeima. O ji pas mane – tikrai didelė: 6 seserys ir 4 broliai. Dauguma jų gyvena Kanzase. Beveik visi mokėsi ar dar mokosi koledžuose. Mano tėvas – kariškis, mama turi savo verslą. Jie abu labai rūpinosi mumis, išaugome gražiame name gerame rajone.
Beje, esu vedęs – turiu šešių mėnesių dukrelę. Žmona su mūsų vaiku gyvena Oklahomoje.
–Prieš atvykdamas į Palangą, žaidei krepšinį Didžiojoje Britanijoje, tiesa?
–Tiesa. Du su pusę metų. Pirmiausia už Cheshire Phoenix klubą, o vėliau – Surrey Scorchers, klubą; pastarasis rungtyniauja Didžiosios Britanijos aukščiausioje krepšinio lygoje.
–Ar buvai iki tol lankęsis Europoje?
–Ne, Europoje anksčiau nesilankiau. Prieš savo kaip profesionalo karjerą Europoje su JAV krepšinio misija esu lankęsis Filipinuose. Mažos Filipinų salelės buvo ką tik po tropinių audrų – vaikams dalinau įvairias smulkmenas, pagal galimybes rodžiau jiems krepšinio triukus, rungtyniavome. Svarbiausia, motyvavau juos – išbūti, nepalūžti.
–Ar labai Palanga skiriasi nuo britų miestelių, kuriems atstovavai paskutinius du su puse metų?
–Palanga – maža, bet ji didesnė nei tie miesteliai. Kiekviename buvo po vieną didesnį prekybos centrą ir kino teatrą. Man maistas čia, Palangoje, tikrai žymiai labiau patinka nei tas, kurį valgiau Anglijoje. Aš smalsus, todėl kiekvienąkart čia pamėginu ką nors nauja. Man, pavyzdžiui, visai patiko jūsų bulviniai blynai, nors jie – labai sotūs. Patinka man ir lietuviškos sriubos. Per helovyną ragavau moliūgų sriubos, vėliau – kopūstų. Skanu.
–Kaip apibūdinai Palangą savo mamai ir žmonai, kai sužinojai, kad rungtyniausi čia?
–(pauzė) Pasakiau, kad miestas – prie jūros, kad Lietuvoje visi labai mėgsta krepšinį. Jau čia atvykęs joms pasakiau, kad čia puikiai maitina.
–Visi amerikiečiai legionieriai, kuriuos šnekinau anksčiau, yra prisipažinę, kad labai mėgsta valgyti guminukus. O tu?
–Ko gero, ir aš – ne išimtis. Tačiau stengiuosi riboti cukraus vartojimą. Tačiau retkarčiais visai gerai prisišveisti rūgščių guminukų ar Skittles saldainiukų (šypsosi).
–Kaip tau atrodo „Palangos kuršiai“? Žinau, kad nieko bloga apie juos pasakyti negali, nes rytoj tave tuomet atleistų...
–(Juokiasi) Tikrai nieko bloga apie klubą negaliu pasakyti. Tik – gera. Čia rūpinamasi žaidėjais, jiems sudarytos tikrai geros sąlygos. Mūsų komanda – labai jauna. Ko gero, viena jauniausių lygoje. Man patinka, kad jauni žaidėjai linkę įsiklausyti, ką sako labiau patyrę vyresni komandos draugai. Man atrodo, kad mes dar tik bręstame kaip komanda. Tampame labiau fiziškai stipresni.
–Praėjusį sezoną už „Palangos kuršius“ žaidęs tavo tėvynainis Jalen Riley šį sezoną rungtyniauja aukščiausiojoje Prancūzijos krepšinio lygoje ir uždirba 15 tūkstančių dolerių per mėnesį, kai pernai Palangoje jis uždirbo 1 tūkstantį eurų. Tave jo pavyzdys įkvepia?
–Aš nemažai girdėjau apie jį, nors nemanau, kad mūsų žaidimo stilius yra panašus. Man svarbiausia – komandinis žaidimas, kad pergales pasiektumėme visi.
–Jalenas nebuvo labai geras žaidėjas gynyboje…
–Man gynyba – taip pat svarbu kaip ir puolimas. Argi to nesimato? Koledže labai daug dėmesio buvo skiriama gynybai.
–Kokia tavo alga Palangoje?
–Apie 1200 eurų.
–Vadinasi, truputi pavydi Jalenui?
–Oi, ne. Visiems linkiu sėkmės. Jis – pavyzdys, kad palyginus toks mažas klubas kaip „Palangos kuršiai“ gali būti puikus tramplinas į gerokai stipresnę lygą su visai kitokiomis finansinėmis galimybėmis. Žygimantas („Palangos kuršių“ direktorius – L. J.) man tai taip pat pabrėžė. Mano svajonė – žaisti aukščiausioje krepšinio lygoje šalyje, kurioje visus metus yra šilta.
–Per plauką nepapuolei į NBA, Nacionalinę Amerikos krepšinio lygą?
–Trūko labai nedaug. Tiesą pasakius, maniau, kad jau turiu vietą joje. Bet…
–Kokia tavo kaip krepšininko stiprioji pusė?
–Puolimas, matymas aikštelės.
–O ką norėtum patobulinti?
–Norėčiau tapti labiau atletišku žaidėju. Taip pat mesti kamuolį į krepšį staigiau ir aukščiau pašokus.
–Bijai šalčių?
–Prisipažinsiu, kad šalto oro tikrai nemėgstu. Niekas negali paveikti mano žaidimo ir nuotaikos išskyrus šaltį. Alabama, kurioje mokiausi, ir dabar yra karšta. Koledže mokiausi verslo vadybos, o baigiau sociologiją.
–Ko tave daugiausiai mokė tėvai?
–Dirbti sunkiai ir kiekvieną dieną, būti sąžiningu sau ir kitiems. Iki šiol laikausi jų paliepimų.
–Vis tik gyventi toli nuo šeimos, toli nuo savo draugų ir bendruomenės nėra lengva, ar ne?
–Tikrai nėra tai lengva. Tačiau aš – tikintis žmogus. Tikiu, kad Dievas kiekvienam mūsų yra parengęs savo planą. Mano darbas dabar – žaisti krepšinį. Kuo geriau. Tai suvokiu ir stengiuosi žaisti kuo geriau. Kiekvieną kartą, kai tik išeinu į krepšinio aikštelę.