Ligita Sinušienė, Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja: „Pamilstu Tave iš naujo“

Tave labai vertinau dar būdama ketverių, kai paskui mamą sekiodavau, klausinėdama, kokia čia raidė, o kokia čia. Kaip aš troškau išmokti Tavo rašytinius ženklus! Jokios lėlės ir jokie žaislai manęs netraukė taip, kaip Tavimi užpildytos knygos ir žurnalai. Prieš išmokdama Tave užrašytą perprasti, atsiversdavau vaikišką žurnalą „Genys“ ir mėgdžiodavau Tave sąsiuvinyje. Netgi pamenu, kad jau toje mažoje galvelėje gimė supratimas, jog prieš išmokdama skaityti gražiai suvertus Tavo ženklus, turiu pirmiausia atpažinti juos atskirtus vieną nuo kito. Todėl nurašinėdavau Tave nuo „Genio“ tekstų išbarstytą, sąmoningai – ne iš eilės.

Jau daugelį Tavo ženklų pažinojau, bet vis pamiršdavau „v“. Šį Tavo ženklo vardą prisimindavau tik prieš akis matydama mažos avytės figūrėlę iš vieno stalo žaidimo. Taip, avytės. Sušnabždėdavusi „avis“ iškart prisimindavau, kad gi čia ta sunkioji „v“. Tik neįsižeisk dėl tokios netaisyklingos mano, keturmetės, metodikos. Šiame žodyje geriausiai girdėdavau būtent „v“, o kad jis prasideda trumpute „a“ dar nesupratau.

Kokia buvau laiminga, kai pagaliau pažinau Tave užrašytą! Įtariu, buvo laiminga ir mama, nes jai niekada nebereikėjo sukti galvos dėl dovanų. Artėjant gimtadieniui tik išsiaiškindavo, kokios konkrečiai knygos norėčiau.

Taip mano gyvenime Tu, užrašytoji, ne tik kad atsiradai, bet jį tiesiog valdyte užvaldei. Knygas, žurnalus ryte rijau. Viską iš eilės ir visuomet. Net eidama į mokyklą ir iš jos. Taip, tiesiogine prasme – ir eidama.

Turiu būti atvira – mano santykis su rašytine Tavo forma vaikystėje nebuvo vien tik dorybė. Buvai ir mano nuodėmė – skaitydavau naktimis, dėl ko, mane aptikusi, mama bardavo. Ir vistiek, vos tik uždarydavo kambario duris, kokią minutėlę palaukusi ir vėl įnikdavau į Tave. Skaitydavau ir tada, kai turėdavau ruošti pamokas. Mama užėjusi į kambarį jau žinodavo, ką slepiu po vadovėliu. Užsiskaitydavau ir tada, kai reikėdavo susitvarkyti kambarius...

Tačiau toji mano aistra Tau duodavo ir naudos. Geriausiai klasėje išmaniau Tavo vardu vadinamą pamoką, nors specialiai nesimokiau Tavųjų taisyklių. Suabejojusi dėl nosinės ar ilgosios, ant sugertuko (pameni? kiekvienas sąsiuvinys tada turėdavo tokį lapelį, į kurį sugerdavome rašalo perteklių) užrašydavau abu variantus ir akimirksniu suprasdavau, kaip šioje formoje Tu įpratusi rodytis. Beje, niekada nesuklydau. Štai ką reiškia tas kasdienis bendravimas akis į akį su Tavimi nuo penkerių!

O aiškias Tavo taisykles iš tiesų išmokau tik universitete pradėjusi Tave studijuoti. Sėdėdama autobuse.  Puikiai atsimenu tą maršrutą „Panevėžys-Vilnius“, nes tai buvo bene pirmas kartas, kai skaitydama iš tiesų rimtai mokiausi, o ne vien tik mėgavausi. Nors... nemeluosiu – pasimėgimo tame procese irgi buvo. Pažinti Tave labiau, sužinoti Tavo paslaptis, tuos visus sudėtingiausius skyrybos ir rašybos niuansus, kurie pažįstami ne kiekvienam net Tave lūpose nešiojančiam nuo gimimo, atrodė kažkas ypatingo.

Baigusi studijas beveik du dešimtmečius rašiau. Ir pripratau prie Tavęs. Atleisk man, bet nebepastebėjau Tavo ypatingumo. Užsimaniau dairytis į kitas. Pradėjo vilioti kitokie, svetimi, skambesiai – anglų, italų.

Ir tik nuo šio balandžio pradėjau Tave pažinti naujai. Šį kartą Tave atrandu nuo karo pabėgusių Ukrainos vaikų akimis ir ausimis, prieš mėnesį pradėjusi juos pažindinti su Tavimi. Vėl naujai Tave įsimyliu, lygindama Tave su Tavo sese ukrainiete. Žinau, žinau, kaip nemalonu būti gretinamai su kuo nors kitu! Atleisk dėl to, bet ir prašau pakantumo – tai būdas Tave lengviau prisijaukinti šiems paaugliams Tavo skambesiu pripildytoje mūsų žemėje. Tu jau ir taip juos išgąsdinai savo nevaržoma laisve groti galūnėmis! Juos net raminu ir drąsinu kalbėti pagrindinėmis Tavo formomis, bet daugelis jų labai smalsūs – nori žinoti, o kaip Tu įpratusi! Kai paatvirauju – tik išpūčia akis.

Todėl ir pradėjau nuo to, kas bendra tarp Tavęs ir Tavo dabar šitaip žeminamos sesės (tų pačių, kurie ir Tave keturioms dešimtims buvo užspaudę). Tad žinai, kokį pirmąjį Tavo žodį mano pamokoje išmoko Ukrainos vaikai („ačiū“ ir „labas“ atėjo jau mokėdami)? „Ji“. Nes Tavo sesės abėcėlėje yra raidė, panaši į Tavo „i“, bet su dviem taškeliais, kuri taip ir vadinasi – „ji“. Labai greitai išmoko ir žodį „jūra“. Ot buvo juoko, kai mokantis „patinka“, Aleksandra pasakė: „Man patinka jūra“. Ją išgirdęs vienas jaunuolis net atsisuko į bendraklasę. Mat vėliau pradėjęs lankyti Tavo pamokas dar nežinojo šio žodžio reikšmės Tavaip. Pamatę jo nuostabos pilnas akis kiti pratrūko juoku, paaiškinę, kad „jūra“ lietuviškai – anaiptol ne berniuko vardas.

O kaip visi juokėsi, išgirdę žodį „viskas“! Tu tik neįsižeisk, kad šiems vaikams jis primena užsienio įmonės prekės ženklą, net prasidedantį Tau svetimu rašytiniu ženklu. Šiems paaugliams tikrai trūksta juoko. Ir aš tokia laiminga, kai Tu sugebi juos pralinksminti! Kaip susitarę visi pratrūko prunkščioti ir išgirdę „žmogus“. Kodėl, taip ir neišsiaiškinau, net ir sutikusi vieną suaugusią ukrainietę ir jos užklaususi.

Iki pažinties su Ukrainos vaikais žinojau, kad Tavo mylimiausias garsas – „s“. Ir maniau, kad mes unikaliai tariame tik „ė“. Šį Tavo pasididžiavimą, vienintelę tokią raidę ir garsą pasaulyje savo mokiniams pristačiau jau pirmosiose pamokose. Tačiau vos prieš kelias dienas septyniolikmetis Timotiejus, po pamokų pasilikęs su bendraklasiu, manęs paprašė paaiškinti, kaip lietuviškai taisyklingai tarti „r“. Paaiškinau, kad mes niekaip ypatingai jo netariame. Jaunuolis nepatikėjo ir paprašė manęs ištarti kelis lietuviškus žodžius su šiuo garsu. Pasakiau „labas rytas“ ir dar kažką. Jis net ranką kilstelėjo šūkteldamas:

– Štai, tariate kitaip nei mes!

Tada visi trys paeiliui pakartojome tuos pačius žodžius ir visa trijulė puikiai išgirdome, kad aš, lietuvė, „r“ iš tiesų tariu kitaip nei jie, ukrainiečiai. Tačiau paaiškinti, kaip Tavo „r“ ištarti, kad tai būtų Tavo, negalėjau. Tik priblokšta tokių paauglio garsinių pastebėjimų pasitikslinau, ar jis kartais ne muzikantas. Pasirodo, Timotiejus savo gimtinėje iš tiesų bandė stoti į muzikos mokyklą, bet jo nepriėmė (!?). Tačiau jo šeimoje yra smuikininkų.

Tas pats jaunuolis mane pralinksmino, išreiškęs pastebėjimą, kad mes, lietuviai, labai nukandame Tavo „s“ vardų galūnėse. Nusijuokiau, paaiškinusi apie Tavąją taisyklę, kad vyriškos giminės kreipiniuose keičiama galūnė. Taip, tarkim, „Tomas“ virsta į „Tomai“. Septyniolikmečiai net susižvalgė nuo Tavo sudėtingumo. Tačiau sekė dar vienas klausimas, kodėl taip keistai rašome žodį „mes“. Juk pagal mūsų tarimą, remiantis Timotiejaus logika, šiame žodyje turėtume rašyti kažką panašaus į slavišką „я“. Papasakojau apie Tavo ilguosius ir trumpuosius balsius. Juos labiausiai pribloškė, kad „a“ ir „e“, net lygiai taip pat rašomi – be jokių nosinių ir brūkšnelių, tariami skirtingai. O kai jiems nupiešiau visus tris mūsų kirčio ženklus – riestinį, dešininį ir kairinį, bei paaiškinau, kad ta pačia raide užrašytas Tavo garsas galįs būti ne tik kad trumpasis ar ilgasis, bet ilgasis dar ir tariamas skirtingai, priklausomai nuo to, kur garsinis akcentas koncentruojamas – garso pradžioje ar pabaigoje, jie tik išpūtė akis. Kadangi jaunuoliai nuoširdžiai domėjosi Tavimi ir Tavo įmantriomis gražmenomis, įdomumo dėlei dar pridūriau apie keturias daiktavardžių kirčiuotes su savomis taisyklėmis.   

Tačiau, kaip jau sakiau, negąsdinu Ukrainos paauglių Tavo įnoringumu. Pažindinu palengva, vis parankiodama žavingų Tavo perliukų. Pavyzdžiui, paaiškinau, kad jų nacionalinė gėlė Tavuoju būdu yra tiesiog sulipdyti du žodžiai – „saulė“ ir „grąža“. Jų net akys suspindo! Vienas susižavėjęs net aiktelėjo: „Kaip saulės grąža!“

Nei tūkstančiai perskaitytų knygų, nei studijos universitete, nei šimtai straipsnių apie Tavo ypatingumą man neatskleidė to, ką kasdien vis parodo šie Ukrainos vaikai: Tavo skambesį, Tavo garsų skambėjimo ir kirčių reikšmę, Tavo mėgstamiausias frazes.

Kai krepšininkas Martynas manęs paprašė pasakyti lietuviškai „kairė“, „dešinė“, o išgirdęs patikino treniruočių metu girdįs visai kitaip, teko n-tąjį kartą aiškinti, kaip Tu keitiesi linksniuose. Jau įpratęs prie Tavo formų gausybės, bet sužinojęs, kad veiksmažodžių tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos trečiasis asmuo visuomet vienodas (pavyzdžiui, „yra“), tas pats Martynas uždavė klausimą, šiaip jau adresuotiną Tau prieš kelis tūkstančius metų, kai dar tik formavaisi:

– O kodėl tuomet yra du įvardžiai – „jie“ ir „jos“? Juk pakaktų ir vieno – „jie“.

Martynas davė progą dar sykį priminti, kad Tavyje skirtingos giminės būdvardžiai daugiskaitoje turi skirtingas formas, pavyzdžiui, „gražūs“, „gražios“, todėl mums reikalingi ir gimines skiriantys įvardžiai.

Tačiau turiu kai ką Tau prisipažinti. Mokantis skaičius ir įtvirtinimui kiekvienam vardijant savo, tėvų, senelių amžių, vienam iš jų pasakius, kad mamai – „keturiasdešimt vienas“, nutylėjau. Jiems jau ir taip keblu „įsiminti gimines. Atleisk – apie „vieneri“ paaiškinsiu kitąsyk. Ir gal dar labai neskubėsiu. Tikiuosi, kad Tu neįsižeisi – juk svarbiausia, kad Tavimi susikalbėtų. Pasiteisinimui turiu Tave ir kuo pradžiuginti. Šie Ukrainos vaikai, kurie dar nežino apie „vieneri“, puikiai moka kelis itin poetinius Tavo išsireiškimus: „Sukasi ratu galvoje momentai“, „Ošia jūra nerami“. Nustebai? Taip taip, šios frazės – iš Monikos Liu eurovizinės dainos „Sentimentai“. Tikiuosi, kad ir ant Monikos nepyksti, kad unikalią lietuvišką pavardę taip susitrumpino iki visiškai nebeatpažįstamos. Visa tai – tik tam, kad prieš kelis tūkstančius metų iš Tavęs išėjusioms sesėms, Tave negailestingai pamiršusioms, Tu suskambėtum nors kiek atpažįstamai. Ir atsivėrusiomis širdimis jos išgirstų visą Tavo gryną lietuvišką skambesį Europos scenoje. Galbūt netgi prisiliestų prie medžių vardų koduotės per tą atplaukusią juodą putą. Papasakojau ir savo mokiniams apie Eglę žalčių karalienę. Klausėsi nuščiuvę. Net sutrikau – gal jiems, pabėgusiems nuo karo, per sunku… Tačiau kai kurie pasisakė, jog jau ir bendraamžiai lietuviai supažindinę su šia Tavo liaudies pasaka. Juk palangiškiai!

Beje, šią dainą mokytis Tavęs išsirinko patys. Geras būdas – Tavo skambesį įsiminti su muzika. Tu labai tam tinki.

Šiems vaikams – nuo keturiolikos iki septyniolikos, Tau – apie porą tūkstančių. Ir vistiek, nepaisant tokio didelio amžiaus skirtumo, Tu padedi mums artėti vieniems prie kitų, pažindintis, juoktis, kad ir kaip būtų sunku lietuviškuose linksniuose ir karo fronte…

Ligita Sinušienė

Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja