Mišios senosiose šventvietėse – nepagarba protėvių tikėjimui?

„Palangos tilto” informacija, 2013-07-22
Peržiūrėta
1828
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Mišios senosiose šventvietėse – nepagarba protėvių tikėjimui?

Įsibėgėjant Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui bei šiai sukakčiai skirtiems renginiams, išpažįstantieji senąjį mūsų protėvių žemaičių tikėjimą bei besilaikantys senosios pasaulėžiūros žemaičiai teigia nesuprantantys: negi būtina minint mums prieš šešis šimtmečius atneštos religijos sukaktį, tai švęsti būtinai lendant į tas vietas, kurios dar tebealsuoja iki krikščionybės čia plevenusia dvasia?
Toks klausimas kilo žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“, Žemaičių kultūros draugijos bei kitų organizacijų nariams, kurie gegužės 17-ąją stebėjo istorinėje Žemaitijos vietovėje ant Šatrijos kalno, esančio netoli Luokės miestelio, Telšių rajone giedotas gegužines pamaldas.
Kaip skelbta Telšių vyskupijos interneto tinklapyje, šis maldingas susibūrimas Telšių vyskupo J. Borutos SJ iniciatyva ir kvietimu buvo skirtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui. Pamaldų pradžioje, ant kalno užlipus su giesme procesijos būdu, visus susirinkusius pasveikino Telšių ganytojas J. Boruta SJ. Jis susirinkusiesiems kalbėjo apie Šatrijos kalną kaip vieną iš svarbiausių vietovių, nuo kur buvo vykdoma LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos iniciatyva ir pastangomis žemaičių kristianizacija. Vyskupas priminė žemaičių krikšto aplinkybes, jų laisvą apsisprendimą tapti krikščionimis ir troškimą, kad būtų įsteigta Žemaičių vyskupija.
Kiek kitokios mintys apie šias apeigas kilo aukščiau minėtųjų žemaičius vienijančių organizacijų atstovams. Palangiškiai Vaidas Želvys bei Vaidas Lekstutis sako, jog, visų pirma, niekas negali atsakyti į klausimą, kiek gi tų krikštijamųjų buvo čia neva susirinkę – jau nebekalbant apie tai, kokiomis aplinkybėmis Vytautas su savo armada juos krikštijo. O antra – glumina ne tiek pats Mišių ant Šatrijos kalno faktas bei tai, kad dabar katalikai atkakliai „eina“ per visas senąsias žemaičių šventvietes ir būtent ten rengia protėviams atneštojo tikėjimo jubiliejaus minėjimus.
Palangiškiai priminė, jog Kryžiaus karai, kurie neva nešė krikščionybę, prasidėjo nuo VIII a., ir iki XIV a. užpuolikai po kryžiaus ženklu žemaičių niekaip negalėjo nugalėti. Nors atrodė, žemaičiai tokie vargšai – tik nedideles pilaites teturėjo...
„Ir dabartiniai, pavadinkim, veiksmai, kurie vyksta ant piliakalnių – tai mūsų protėvių, atsilaikiusių prieš kryžiuočių bei kalavijuočių – prieš viso Livonijos ordino – ekspansiją, menkinimas, – sako V. Želvys ir V. Lekstutis. – Juk piliakalniai buvo skirti ne tam, kad ant jų būtų dainos dainuojamos ar alus geriamas. Jeigu piliakalnis – tai buvo vieta, skirta gintis nuo užpuolikų, jeigu alkakalnis – tai buvo šventa vieta, skirta apeigoms. Ir kodėl reikia ten veržtis Mišių laikyti? Į ką būtų panašu, jeigu išpažįstantieji kitus, ne krikščionių ar katalikų tikėjimus – pagonys, budistai ar krišnaistai – ateitų į katalikų bažnyčią, pradėtų ten savo giesmes giedoti, o šventoriuje bendrą pasivalgymą surengtų? Juk tikrai būtų išvaryti lauk. Tuo tarpu katalikai, surengę Mišias ant Šatrijos kalno bei bendras vaišes, rodo nepagarbą senajam žemaičių tikėjimui, jų pasaulėžiūrai“.
Pasak palangiškių, keistos kalbos yra kalbamos ant tų piliakalnių: pasakojamos pasakos – ar legendos – kad štai ant to kalno kažkada stovėjusi bažnyčia. Tačiau raganos, kurios anksčiau čia suskrisdavo į savo raganiškas puotas, labai supykusios, ir vienąkart susibūrė ir užpylė tą bažnyčią smėliu ir žemėmis. Bažnyčios stogas įlinko, ir todėl Šatrijos kalnas yra viršūnėje įlinkęs. „Tai kokia pasaulėžiūra brukama vaikams, kurie tokiomis pasakomis tiki?“ – retoriškai teiraujasi žemaičiai.
Beje, apie pačias katalikiškąsias apeigas buvo sužinota kelios dienos prieš joms vykstant.
„Viskas įvyko labai staigiai: sužinojome prieš kelias dienas, – pasakojo V. Želvys. – Nustebino, kad pamaldoms pasirinktas labai keistas laikas: penktadienio popietė, kai dirbantys žmonės negali renginyje dalyvauti. O autobusais prie Šatrijos buvo suvežti pensininkai. Per tas kelias dienas mūsų iniciatyvinė grupė, apimanti visos Žemaitijos miestus ir miestelius, sukvietė galinčius atvykti savo narius, prie mūsų prisijungė ir Žemaitijos baikerių klubai, ir viena iš pagonių organizacijų, Žemaičių kultūros draugijos skyriai parėmė. Kas mus, atvažiavusius, labiausiai papiktino: stovi ant Šatrijos kalno žmonės, dengia stalus, maistai sunešti, kibirai kažkokie, rakandai. Pasiteiravom: kas čia bus? Sako, nešim ant kalno, ten yra laužavietė ir gaminsime maistą. Tada teiraujuos – o ar jūs žinote, kad ant kalno yra šventa vieta? Ar jūs eitumėte į šventorių šašlykų kepti? Ne, sako, tai būtų negerai. Tai sakau, juk yra kalno papėdėje aikštelė, kaip tik palapinė ten stovi – ir tieskit stalus, kepkit, virkit, valgykit ten, o ne ant kalno“.
Senosios pasaulėžiūros besilaikantieji prie Šatrijos atvyko nešini tikrom Žemaitijos vėliavom. Būta  ir suaugusiųjų, ir vaikų iš Šiaulių progimnazijos, palaikančių senąsias tradicijas. Ir visi jie, o ne katalikų tikėjimą išpažįstantieji – bent jau taip teigia palangiškiai, – surinko po sueigos paliktus vienkartinius indus, kitas šiukšles. Net alaus „bambalius“.
„Be to, kai katalikai aukojo savo Mišias, mes taip pat surengėme savąsias protėvių apeigas, – pasakojo V. Želvys. – Jie šneka – mes duoną tarpusavyje dalijamės. Beje, pamatėme ir policijos ekipažą atvažiavusį, nes davatkėlės šnekėjosi, kad ketiname vos ne riaušes kelti. Tarp kitko, vienas vyrukas bandė man iš rankų vėliavą išplėšti: neva jam maišo. Pasakiau: vietos yra, paeikite toliau nuo mūsų vėliavų“.
Tiesa, kas buvo gražu – tai, kad vyskupas pakvietė visus tikinčius ir netikinčius – išpažįstančiu kitus tikėjimus – į Šatrijos papėdę prie bendro stalo.
„Protėviai leidžia rinktis mums brangiose vietose bei šventvietėse, bet reikia turėti labai gražią taikos pusiausvyrą. Ant Šatrijos – ir ne tik ant jos – puikiai galime visi išsitekti, tik gerbkime vieni kitus“, – akcentavo V. Želvys ir V. Lekstutis, dar kartą priminę, jog senąjį tikėjimą bei pasaulėžiūrą išlaikantieji taip pat ateina į bažnyčią, dalyvauja apeigose – ar krikštynos būtų, ar vestuvės, tačiau nelenda su savo pagoniškom ar gamtatikių apeigomis prie altorių.
„Mes vadovaujamės krikščionių nustatyta tvarka, tradicijomis, nepradedame pakylėjimo metu nederamai elgtis. To prašome ir iš jų. Mes nesakome – nelipkite ant mūsų kalnų. Būkit, tik pagarbos daugiau reikia“, – pabrėžė žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“ nariai V. Želvys ir V. Lekstutis.

Jūsų komentaras:

Sakals 2013-08-01 09:54 ([email protected] / IP: 78.58.251.121)
Mon tik gaila pušų, kur auga vargdamas pagairie unt šlaitų Šatrijas. Nušmulina pagal eurostandarta Šatrijeli, jei vajei. Vo religijas senas a naujas, ras del kuo pasimošt.

Zebedenas 2013-07-31 20:18 (IP: 78.62.53.94)
Lietuvos kryziuociu religija baigia paskutines dienas

Algimantas Končius 2013-07-31 19:35 ([email protected] / IP: 188.69.227.79)
Mūsų protėviai krują liejo, galvas guldė kad krikščionys ant to kalno neužliptu, dabar matyt krikščionys kaip kokie rusų okupantai matyt jaučia malonumą nugalėtą priešą patrypti. Lietuviai katalikai, protėvių išdavikai. Pamažėl prisikels protėvių Lietuva vėl, kai lietuviai susivoks ką garbina ir nustos niekinti protėvius.

Algimantas Končius 2013-07-31 19:28 ([email protected] / IP: 188.69.227.79)
Jeigu Boruta toleruoja pederastus kunigų tarpe, nėra konorėti kad neliptu antprotėvių šventų vietų. Krikščionybės saulėlydis nebe už kalnų, musulmonų džiaugsmui.

Ars 2013-07-31 11:54 (IP: 88.118.171.249)
Pakartosiu kaip pamoką : " Žemaitijos krikštas. Vieštovėnų Mingėlos ąžuolas Kai suvaryti į Miniją aplinkinių kaimų žemaičiai buvo pakrikštyti, lenkų kunigai, vyskupo įsakyti, nusprendė nuvainikuoti šventąjį ąžuolą. Kiek šūkavo ir barėsi kunigai, kiek naujo dievo bausmėmis grasino atvykęs vyskupas, nė vienas iš suvarytųjų žemaičių nedrįso nukirsti šventajam ąžuolui viršūnės. Dvasininkai naujakrikštams už šį darbą, kurį pastarieji laikė šventvagyste, siūlė dešimtis metrų audeklo. Paskui pridėjo porą geležinių kirvių, kardą. Neatsirado nė vieno savanorio. Tik kai prie bendros atlyginimo sumos buvo pridėta muškieta, tuomet iš minios išėjo MIngėla. Nunėręs galvą, nežiūrėdamas į susirinkusiųjų smerkiančias akis, nukirto milžino viršūnę. Šventenybių niekintojui kaimynai neatleido. Tamsią naktį, kai kunigai ir bajorai linksminosi, aptardami sėkmingai įvykdytą užduotį, į Mingėlos namus įsiveržė žemaičiai. Apsiginklavę sunkiomis lazdomis, jie išvertė iš guolio MIngėlą, išnešę laukan, surišo, lazdomis atskaitė iki šimto ir, pririšę ant kaklo akmenį, nuleido šventvagį į patį giliausią Minijos duburį. Šimtamečiai senoliai pasakoja, kad net ir šiandien tokiomis tamsiomis naktimis, kai nors pirštu į akį durk, iš duburio išlipa baltas Mingėlos vaiduoklis, apeina dvylika kartų apie ąžuolą nukirsta viršūne ir visą naktį apkabinęs jį, verkia iki aušros ir prašo atleidimo. Nuo tos dienos, kai žemaitis Mingėla pasikėsinęs į šventą Perkūnui skirtą ąžuolą, šį milžiną be viršūnės, stovintį kairiajame Minijos krante, žmonės vadina MIngėlos ąžuolu."

Minėjimams , Mišioms - visiems užteks vietos... 2013-07-23 06:34 (IP: 86.100.60.112)
Puikių, gražiai suorganizuotų apeigų, kur susirenka šitiek žmonių, - niekada nebus per daug!...( beje, belieka pederastams ir visokiems šikniams,- kad turim trauktis iš kelio?)...

jone 2013-07-23 03:59 ([email protected] / IP: 78.61.46.36)
Zemaicai patys sako, kad Satrijos kalnas buvo piliakalnis o ne alkakalnis, tai nieko ten ir nepaniekino, atlikdami katalikiskas apeigas.

Taip pat skaitykite

Įsivaizduokite, kad einate gatve, stabdote atsitiktinį žmogų ir klausiate, ką jis mano apie Europą. 1950 m. televizijos komanda būtent taip ir padarė, o pagyvenusi ūkininkė atsakė: „Na, jei ji taikai, tai gerai.“ Po šešiasdešimties metų tas pats klausimas buvo užduotas pagyvenusiai ukrainietei. Tai  yra 2014 m., „orumo revoliucijos“ savaitėmis. Moteris išdidžiai rodo didžiulį kviečių...


Sekmadienį Palangos švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bus aukojamos išskirtinės šv. Mišios – maldos namai mini 110 metų sukaktį. Ta proga palangiškiams ir kurorto svečiams bus atvertas ir bažnyčios bokštas, kuriame jau įrengta apžvalgos aikštelė.


Praėjusią savaitę Palangos lopšelis-darželis „Gintarėlis“ šventė 35-ių metų sukaktį. Su gražia švente darželio kolektyvą ir vadovę Iloną Milkontę sveikino Palangos miesto savivaldybės mero patarėja Jurgita Vanagė, kuri perdavė mero Šarūno Vaitkaus padėkas ilgametę patirtį turinčioms pedagogėms, jų padėjėjoms ir kitiems kolektyvo nariams.


Dar šiemet, kiekvienam egzistencinių pamąstymų pilną lapkričio pirmąją pasidovanojau įsimintiną žygį Palangos krašto apylinkėmis. Čia visur – poezijos žemė ir jūra, visaip žadinanti fantaziją ir geismą visa tai regėti, suvokiant kaip žemiškąjį rojų, ir... kuo ilgiau, sveikiau, žaismingiau.


Būtingės bažnyčia kviečia į190 metų jubiliejaus minėjimą

"Palangos tilto" informacija, 2014 09 04 | Rubrika: Miestas

  Šeštadienį, rugsėjo 6 dieną, 11 valandą prasidės Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios 190 metų jubiliejaus minėjimo iškilmė.


Įsibėgėjant Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui bei šiai sukakčiai skirtiems renginiams, išpažįstantieji senąjį mūsų protėvių žemaičių tikėjimą bei besilaikantys senosios pasaulėžiūros žemaičiai teigia nesuprantantys: negi būtina minint mums prieš šešis šimtmečius atneštos religijos sukaktį, tai švęsti būtinai...


Ne vienas mūsų, vaikštinėdamas po miškus ir ypač lankydamas piliakalnius bei kitas šventas mūsų protėviams vietas, yra pajutęs: čia esama stiprios energijos, nuo kurios, kaip sakoma, per kūną šiurpuliai eina. Palangiškis Vaidas Želvys, besigilinantis į mūsų protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėvoką ir pasaulėdarą, teigia, jog senosiose šventvietėse esama...


Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus proga nukeliauti į Romą ir susitikti su popiežiumi Benediktu XVI planavo daugiau kaip 600 žemaičių, tarp kurių – per 30 palangiškių. Tačiau tam nelemta išsipildyti: krikščioniškasis pasaulis tuo metu gyvens be popiežiaus, nes netikėtai apie savo atsistatydinimą pranešęs pontifikas vasario 27 dieną...


Ar žemaičiai turi švęsti šešių šimtų metų Žemaitijos krikšto jubiliejų? „Ne“, – atsako žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“ nariai Vaidas Želvys, Vaidas Lekstutis ir Olegas Titorenko. Paminėti jį reikia – tai istorinis faktas. Tačiau tikrai nesą ko švęsti bei džiūgauti.


„Žemaičių žemės krikščionys šiais 2013 metais mini mūsų protėvių krikštijimo pradžios – 1413-aisiais – 600 metų sukaktį“, – savo ganytojiškame žodyje skelbia Telšių vyskupas Jonas Boruta. Mini jubiliejų ir Palangos krikščionys – paantrina vyskupui Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Marius...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius