Moterų laimės paieškos: Palangos „Grubiojo“ teatro aktorės dovana sau ir žiūrovams

Kaip moterys supranta laimę, kas jas džiugina, o kas pravirkdo – tokie ir panašūs klausimai dažnai analizuojami, daug pateikiama ir atsakymų. Galbūt kitaip ir negalėtų būti. Juk žmonės, ypač silpnosios lyties atstovės, yra įvairiapusiai, emocionalūs, žodžiu, sudėtingi. Tai pabandė spektaklyje „Moterų laimė“ (režisierius Virginijus Milinis) perteikti Palangos „Grubiojo“ teatro aktorė Rita Milinienė. Šis spektaklis Palangos, ir ne tik, bendruomenei rodytas jau keletą kartų, dar kartą jo nemačiusius palangiškiai pakvies Tarptautinės moters dienos proga. O artėjant Tarptautinei teatro dienai visus ketina nustebinti dar viena premjera.

Išskirtinis keletu aspektų
Nepailstantys Palangos „Grubiojo“ teatro aktoriai nuolat stebina savo spektakliais. Su „Palangos tiltu“ bendravę Rita ir Virginijus Miliniai pripažino, jog patys džiaugiasi, kad nepristinga noro, ryžto ir kantrybės statyti vieną po kito naujus spektaklius. Bet tikriausiai kitaip ir negalėtų būti, kai žmonės tuo mėgaujasi, tam jaučia didžiulį malonumą. Tuomet ir vargai išnyksta kaip dūmas.
Kasmet Tarptautinės teatro dienos proga palangiškiai mėgėjai aktoriai tradiciškai padovanoja naują premjerą, šie metai – ne išimtis, premjeros sulauks visi jos laukiantys. O pastaruoju metu dar džiugina kitas visai neseniai pristatytas spektaklis „Moterų laimė“, kuriame vadina R. Milinienė. Ji viena. Tiesa, spektaklių metu svarbų vaidmenį atlieka ir už pertvaros besislepiantis V. Milinis.
Išskirtinis šis spektaklis keletu aspektų – jis sukurtas kaip dovana. Mat Rita prisipažino, jog ieškojo sau tinkamo scenarijaus savo gimtadienio proga. Tad pasidovanojo ne tik sau, bet ir žiūrovams dovaną. O taip pat tai buvo pirmasis spektaklis, atliekamas Kurhauze įkurtoje „Grubiajam“ teatrui skirtoje erdvėje.
Nors čia netelpa labai daug žiūrovų, tačiau kadangi aktoriai jau kvietė ne kartą ir dar pakvies, tai žiūrovai anksčiau ar vėliau turi galimybę pamatyti. Svarbiausia, kad salė – labai jauki ir tinkama spektakliams, kuriuose vaidina nedaug aktorių, atlikti.

Pjesės autorei patiko
Kiek per teatro gyvavimo metų sukurta spektaklių, jo įkūrėjai net neskaičiuoja – daugmaž po vieną spektaklį nuo teatro pradžios, vadinasi, gal jau kokie 23 sukurti, nes teatras įkurtas 1994 metais.
„Skaičiams neteikiame reikšmės. Nešvenčiame jubiliejų. Tačiau kaskart pasidžiaugiame, kad praėjo dar vieni metai“, – tikino pašnekovai.
Ir nors ypatingų datų nesureikšmina, visgi Rita pripažino, jog norėjosi specialios dovanos sau ir žiūrovams savo jubiliejaus proga. „Tad pasinėriau į paieškas. Labai norėjau rasti monopjesę, bet su jom nėra taip paprasta. Vienam žmogui kur kas sunkiau sudominti publiką. Atradusi vieną monopjesę, kuri buvo parašyta angliškai, ėmiau ją versti. Tačiau paskui supratau, kad mūsų žmonėms galbūt gali būti šiek tiek nepažįstama gyvensena. Ne, pagalvojau, nieko čia nebus. Laimei, pavyko paskui rasti tinkamą“, – apie paieškas pasakojo Rita, sukūrusi spektaklyje pagrindinį vaidmenį.
Beje, Virginijus pridūrė, jog šios pjesės autorė A. Kotliar pati buvo atvykusi pasižiūrėti pagal jos pjesę sukurtą spektaklį ir buvo labai patenkinta. Ji yra Ukrainos žydė, tačiau šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Jos pjesės rodomos visame pasaulyje.
„Kadangi pjesė buvo parašyta rusų kalba, mes ją išsivertėme ir viską pakeitėme. Šiek tiek buvo nejauku, nes pjesės autorės neatsiklausėme prieš keisdami. Pasikeitė vardai, sudėjome visai kitokias dainas, viską, kad būtų lietuviška. Laimei, pjesės autorė labai džiaugėsi šia adaptacija. Labai šilta, pritarianti moteris“, – patikino Rita.

Sužadina emocijas
Ne vieną vaidmenį atlikusi Rita pripažino, jog jai tai buvo kiek kitoks iššūkis, nes teko bendrauti su žiūrovais. „Dėl šio dalyko nežinojau kaip bus. Mes repetuojame pjesę, bet niekada nėra žiūrovo, tad sunku numanyti, o kaip bus, kai reikės kreiptis į jį. Dalyvauju renginiuose kaip skaitovė, tai panaši situacija, tai taip pat nėra lengva, nes bet kas gali išmušti iš vėžių. Bet man šis spektaklis labai dėkingas tuo, kad matau, kaip atidžiai manęs žiūrovas klauso, seka ir labai šiltai priima. Per visą istoriją einame kartu. Pjesės siužetas – labai tinkamas, nėra kada žiūrovui nuobodžiauti, jis kartu su manim seka istorijos vingius neatitraukdamas dėmesio“, – pastebėjo aktorė.
„Žiūrovas yra paguldytas ant menčių, kaip sako vienas žymus teatro žmogus“, – papildė Virginijus.
Atsiliepimų aktoriai jau girdėjo nemažai. Daugelis prisipažino, jog pasakota moters istorija labai priminė jau išgyventas savo gyvenimo akimirkas, tai sužadino emocijas. Pjesės autorė prisipažino, jog būtent ir rašo tai, ką pati yra išgyvenusi, galbūt todėl tos emocijos tokios pažįstamos ir daugeliui artimos.
„Tai, su kuo mes kasdien susiduriame, tai yra vaikų, tėvų, draugų santykiai yra mums pažįstami, artimi, būtent tai ir vaizduojama spektaklyje. Gal atrodo, kad tai labai primityvu, bet pasirodo, kad visai ne – kalbos apie emocinius dalykus, nuoskaudas, problemas žmonėms yra labai artima ir jie nori tai išgirsti, iš naujo pamatyti, pergalvoti. Matau, jog kai kurios moterys ir ašaras braukia, matyt tai sužadina tam tikras emocijas, bet tai nieko neįžeidžia, neskaudina, tiesiog leidžia pamatyti iš šalies savo išgyventas emocijas“, – kalbėjo Rita.
Rita pripažino matanti žiūrovų emocijas, tarp kurių būna ir drovumo. Virginijus pasvarstė, jog taip galbūt parodoma, kaip sunku yra matyti moters ašaras. Kiek žmonių, tiek ir emocijų.

Žiūrovai nenuspėjami
Pašnekovai pripažino, jog spektaklius kuria savo malonumui, bet be žiūrovų malonumo tiesiog nebūtų. O žmonės „Grubiojo“ teatro spektaklius yra pamėgę, jie nuolat juose lankosi, kartais net netelpa salėse, kiek yra norinčių juos pamatyti. Tai – kūrybos varomasis variklis.
Nuo žiūrovų daug kas priklauso, patikino Rita ir Virginijus. Pavyzdžiui, kad ir spektaklyje „Moterų laimė“, kuriame Rita kreipiasi į žiūrovus. Kai kada žiūrovai taip įsijaučia, jog mielai bendrauja, atsako į užduotus klausimus, o būna taip, jog nelauktai ima ploti tam tikrose vietose. Visko pasitaiko.
O aktoriai jaučia atsakomybę prieš juos atlikti spektaklį kuo geriau, be jokių trikdžių ir nesileisti išmušamam iš vėžių. Paklausus, ar po tiek vaidybos metų dar tebėra išlikusi scenos baimė, aktoriai pripažino, jog ji niekada nedingsta dėl minėtos priežasties – atsakomybės.
R. Milinienei spektaklyje teko atlikti moters, kurios laimė netikėtai sudužo, vaidmenį. Teiravomės, ar lengva įsijausti, perteikti įvairias, staiga besikeičiančias emocijas. „Tai yra aktoriaus darbas, tavo kūnas yra tavo instrumentas. Pažiūrėkite, kiek daug vyresnio amžiaus aktorių skundžiasi širdies ligomis. Tai dėl nuolat išgyvenamų teatro scenoje emocijų. Tiek gyvenime jie neišgyvena emocijų, kiek scenoje“, – pastebėjo Virginijus. Rita papildė, jog aktorius turi būti labai geras psichologas, jis turi perprasti įvairius žmones. Ir nebūtinai tau reikia pačiam būti išgyvenusiam tokią situaciją, kurią tenka pavaizduoti. „Seniau buvo laikomasi nuomonės, jog kažkurio vaidmens negalima duoti aktoriui, kuris neturi gyvenimiškos patirties. Dabar tokios nuostatos nebėra. Pavyzdžiui, J. Miltinio dramos teatre vaidino mėgėjai, kurie įrodė, jog gali perteikti įvairius vaidmenis. Priklauso nuo aktorinio sugebėjimo. Jeigu vienas gali pavaizduoti labai aukšto intelekto žmogų, pats nebūdamas labai protingas, neaišku, ar tas protingas mokės perteikti, tarkim, „bomželį“, – palygino Virginijus.

Vienas nuo kito priklauso
Nelengvas darbas tenka ir „Grubiojo“ teatro vadovams, tačiau nepristinga meilės teatrui, ryžto, kantrybės. „Patys dėl to kartais stebimės“, – šypsosi pašnekovai. Kaip papasakojo režisierius V. Milinis, mėgėjų teatro specifika kiek skiriasi, mat repetuoti galima tik aktorių laisvu metu, jie darbo valandomis užsiėmę, turi savo darbų, reikalų.
„Dar kol žmogus atvykęs į repeticiją įsijaučia į vaidmenį. Nėra taip paprasta. Juk atbėga apie kažką galvojęs, su kažkokiom problemom susidūręs. Čia ne choras, kai prisijungi ir pavėlavęs padainuoji. Aktorius pavėlavęs sunkiai prisijungs. Vienas negali ateiti, viskas griūna. Juk susirenka neprofesionalai, jiems dar tenka paskirti tokius vaidmenis, kuriuos jie tikrai galės atlikti pagal savo galimybes, tai taip pat atskiras sunkus darbas“, – tikino Rita ir Virginijus.
O kur dar aktorių jaudulys, su kuriuo tenka kaskart kovoti. Ypač nedidelėje salėje niekur aktorius negali pasislėpti, jis tarsi nuogas stovi prieš žiūrovą. „Bet tai, kad spektakliai yra mėgstami, patvirtina žiūrovai. Jų susirenka labai gausiai, kartais net ir sienas ramsto“, – džiaugėsi Palangos „Grubiojo“ teatro vedliai, pasidžiaugę, jog teatras užima vis svarbesnę vietą žmonių širdyse.