Palangai nurodymus 1991-ųjų sausio 13-ąją davė ir Vytautas Landsbergis

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016-01-14
Peržiūrėta
1901
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

"Palangos tilto" antradienio kavarytyje susitiko sausio 13-osios įvykių Palangoje dalyviai
"Palangos tilto" antradienio kavarytyje susitiko sausio 13-osios įvykių Palangoje dalyviai

Į „Palangos tilto“ redakcijos kavarytį praėjusį antradienį sugužėjo gražus būrelis palangiškių, kurie ne tik prisiminė kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius, bet kai kuriems jų – Rimantui Mikalkėnui, 1991-ųjų Palangos merui, ir jau savivaldos rūpesčius palikusiam Broniui Martinkui, 1991-aisiais vadovavusiam Palangos miesto deputatų Tarybai, teko tragišką tautai naktį rūpintis Palangos ir jos gyventojų gynyba, o sovietinės agresijos atveju būtų tekę trauktis į pogrindį.

Ryškiausi atsiminimai ir nerimas dėl vyro
Palangos miesto aktyvistė, bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkė Daina Eimanavičienė prisiminė, kad 1991-aisiais augino du mažamečius vaikus ir pasakojo, kaip su nerimu išleido savo vyrą prie miesto savivaldybės, tuo metu vadinamos tarybos, pastato, kur buvo pagrindinė žmonių susibūrimo vieta ir informacijos centras: „Rinkosi žmonės ir prie centrinio pašto, ir prie savivaldybės. Aš su dideliu nerimu sekiau visus įvykius likusi namie, nes būti abejingam tuo metu nebuvo įmanoma. To meto įvykiai neabejotinai paveikė visus“.
Kitas redakcijos kavaryčio svečias, Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas Adolfas Sendrauskas 1991 m. sausio 11 d. pats vyko į karščiausią įvykių tašką – Vilnių.
„Mes budėjome jau sausio 11-os naktį. Vilniuje jau buvo minios žmonių, daug kur buvo deginami laužai, susirinkusieji vieni kitus vaišino arbata, bet svarbiausias ir ryškiausias dalykas, kas man asmeniškai labiausiai įstrigę – tai emocinės tuo metu tvyrojusios nuotaikos. Daugelį buvo apėmęs nežinios, kankinimosi dėl įtempto laukimo jausmas. Asmeniškai aš, kaip turbūt ir visi aplinkiniai, išgyvenau nenusakomai sunkius dvasinius sunkumus. Visi laukėme, kol kažkas bus, laukėme didelio įvykio, kuris būtent mūsų budėjimo naktį ir neįvyko, tad nusprendėme vykti namo ir vos spėję grįžti per televiziją išgirdome – jau“.
Vyras sausio 12 d. jau buvo prie Girulių bokšto. Jo lange buvo didelis televizorius ir nuolat transliuojama informacija, o paskui – vėl į Vilnių.
„Atsimenu, kaip visi šildėmės prie laužų. Vykome iš Palangos ir į laidotuves Vilniuje. Stovėjome ilgiausioje eilėje – nuo Petro ir Povilo bažnyčios iki Sporto rūmų. Mes į vidų įėjome tik gerokai paryčiais, paskui grįžome atgal į aikštę. Ryte nuvažiavome iki televizijos bokšto – tankai stovėjo kaip stovėję. Lietuvos radijo ir televizijos teritorija aptverta spygliuota viela, o kitoje pusėje gatvės – jūra degančių žvakių“, – prisiminimais dalijosi A. Sendrauskas.

Jaunimas tuomet buvo aktyvesnis
1991 m. 2-ajai vidurinei mokyklai (dabar „Baltijos“ pagrindinė mokykla) dar vadovavo Jonas Brazdžionis, kuris geriau nei bet kas kitas žinojo, kokiomis nuotaikomis gyvena jaunimas. Vyras tuo metu dėl sveikatos bėdų mokykloje nedirbo, tačiau, kaip pats sako, nuo įvykių neatsitraukė nė minutei ir palaikė ryšį tiek su mokyklos bendruomene, tiek su mokiniais. „Domėjausi, kaip elgiasi mokiniai, ar ketina važiuoti į Vilnių. Tuometinis mokyklos pavaduotojas Antanas Raudys mane informavo, kad sujudimas mokykloje – didelis. Svarbiausia, kad bendraujant su jaunimu, nepastebėjome nė vieno abejingo, kuris būtų norėjęs užsibarikaduoti ir nieko nedaryti. Anaiptol, jie visi buvo pasiryžę ginti savo šalį net nedvejodami. Mokiniai ir apskritai jų suvokimas buvo kur kas kitoks nei dabar. Tuo metu buvo laikomasi tokio patvirtinto nutarimo, kad jei kas pageidaus iš mokinių vykti į sostinę, išvykimas galimas tik kartu su tėvais. Nebuvo rekomenduojama sudaryti atskiras mokinių grupes, kad nebūtų kokių netikėtų išsišokimų ar dar baisiau – aukų, – pasakojo pedagogas. – O pats šiuos įvykius taip jautriai išgyvenau, kad net tą naktį sukūriau eilėraštį“.
Poetas pasakojo, kad lietuvybės, laisvės temomis rašyti labai lengva, bet tai priklauso ir nuo paties rašančiojo nusiteikimo bei dvasios: „Man šia tema rašyti buvo lengva dėl to, kad nereikėjo ieškoti žodžių. Aš gyvenau tuo. Tačiau labai svarbu kuriant tokiomis temomis išlikti atsargiam – neįžeisti nė vienos pusės, kad žmonės nesijaustų nuskriausti. Mano tokios tematikos eilėraščių tikslas ne tik užfiksuoti esamą padėtį, bet būtinai pakylėti žmones“.

Priimtas sprendimas neatšauktas ir šiandien
1990–1997 m. Palangos miesto tarybos narys Pranciškus Samauskas labai gerai atsimena, kad istorinių įvykių naktį turėjo budėti miesto savivaldybėje.
„Pasklidus žiniai apie įvykius Vilniuje, Palangos miesto gyventojai be jokio raginimo ar kvietimo patys išėjo į gatves. Gatvės buvo pilnos žmonių. Buvo paleistos perspėjamosios sirenos, bet panika nebuvo jaučiama. Greičiau tai susikaupimas ir laukimas, kas bus toliau“, – prisiminė palangiškis.
To meto Palangos miesto tarybos pirmininkas Bronius Martinkus, sausio 13-osios naktį ne kartą pats skambinęs į Seimą ir kalbėjęs su pačiu Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Vytautu Landsbergiu, pasakojo, kad derėtų prisiminti ir šių įvykių priešistorę: „Neramumai prasidėjo jau gerokai anksčiau. Sunerimę budėjome ir sekėme informaciją jau savaitę prieš. Neramios nuotaikos jautėsi jau nuo sausio 8 d. Buvo toks laikas, kad visi aplink žinojo, jog kažkas bus ir taip ramiai viskas tikrai nepraeis. Mes tą savaitę kaip tik buvome susirinkę į neeilinį tarybos posėdį, tada dar vadinamąją sesiją, kuriame buvo priimtas sprendimas, kad blogiausiu atveju, jei būtų sužlugdyta Aukščiausios Tarybos parlamento veikla ir Lietuva praras savo valdžią, mes taip pat trauksimės ir dirbsime pogrindyje, dirbsime grupėmis ir pan. Susirūpinimas ir sujudimas buvo didelis. Šiandien sunku spręsti, kaip visa tai būtų buvę vykdoma, tačiau sprendimas buvo priimtas, kuris nėra atšauktas ir šiandien“.

Maskvos taktika – nuraminti žmones
B. Martinkus nostalgiškai prisiminė, kad žmonės tuomet buvo labai vieningi ir veikė be jokio pašalinio raginimo: „Tarybos narių tais laikais buvo 34, visi buvo tikrai susirūpinę, bet veikė išvien. Sudarėme budėjimo grafiką. Prisimenant pačią priešistorę, Maskva buvo sugalvojusi lyg ir savotišką naują strategiją. Jie siekė apraminti žmones ir sukurti tokį įspūdį, kad jokie įvykiai nevyks, nebus puolama. Aukščiausioje Taryboje sudarė trijų narių komisiją, kuri atvažiuos į Lietuvą. Visi galvojo, kad jau tikrai jokių sukrečiančių įvykių nebereikia tikėtis ir galima šiek tiek ramiau gyventi. Tačiau kaip šiandien jau aišku, tai buvo tik viena iš puolimo strategijų, taktinis sovietų ėjimas, skirtas numalšinti budrumui. Tą naktį man teko kalbėti su pačiu Aukščiausios Tarybos pirmininku V. Landsbergiu. Skambinau į Vilnių išsiaiškinti, kokia padėtis ten, nes jau ėmė sklisti žinia ne tik apie sužeistuosius, bet ir apie aukas. Tuo metu kažkaip labai netikėtai man atsiliepė pats V. Landsbergis, kalbėjęs tikrai labai susirūpinusiu balsu, jis davė kai kurių naudingų patarimų“.
B. Martinkus prisimena ir šiandien jau galbūt naiviai skambančių istorijų, tačiau tuo metu buvo reaguojama į bet kokią smulkmeną ir menkiausias pranešimas nebuvo panašus į juoką: „Žmonės skambino ir sakė, kad neva prie sanatorijos „Linas“ jau važiuoja tankai. Gyventojai buvo sunerimę, sekė įvykius ne tik per televiziją ar radiją, bet ir savame mieste. Kiekvienas jaudinosi dėl savo ir artimųjų saugumo“.

Apie baimę nebuvo kada galvoti
1991 m. Palangai vadovavo dabartinis vicemeras Rimantas Mikalkėnas. Kaip pats teigia, šiandien jau galima iš kai kurių situacijų ir pasijuokti, tačiau „Palangos tilto“ redaktoriui paklausus, ar to meto meras jautė grėsmę dėl savęs ar savo šeimos, vicemeras nedvejodamas atsakė: „Tada nebuvo kada galvoti apie tokius dalykus. Kai esi tokioje įtampoje, kaip tada, nėra kada baimintis. Tačiau reikia suprasti, kad Palangoje buvo visai kitokia situacija nei Vilniuje. Aplink mus stovėjo penki visokio tipo kariniai daliniai. O kur dar oro uostas, kai bet kurią akimirką gali atskristi desantas. Mes puikiai suvokėme, kad būtų užimtas paštas, savivaldybė, policija, oro uostas. Visos šios vietos būtų buvusios užblokuotos, tad ten turėjome budinčius žmones. Šiandien jau visi gudrūs, kai kiekvienas esame pasiekiamas bet kurią sekundę ir bet kurioje pasaulio vietoje, o tuo metu buvo įstaigoje tik vienas laidinis telefonas, kurio linijos tąnakt buvo kaip niekada užimtos, tad palaikyti ryšius buvo savotiškas iššūkis. Sėdi į kokią pagautą mašiną ir leki kviesti pagalbos, o ne taip kaip šiandien. Kiekviena Palangos sanatorija turėjo savo nuosavus autobusus, tad transportą skolinomės iš jų. Visos įstaigos transportą davė nemokamai, nebuvo jokių prašymų kompensuoti kuro išlaidas, buvo gražiai bendradarbiaujama. Sudarinėjome važiuojančių sąrašus, kurie buvo sąžiningai tikrinami. O sanatorijos vadovai važiuojantiems į Vilnių įdėdavo net maisto paketus. Nieko nereikėjo raginti ar prašyti“.
Vicemeras priminė ir viešą paslaptį, kad Palangos sanatorija, šiandien – poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“, tuo metu buvo gerai žinomas kaip „raudonųjų“ štabas: „Tai buvo „tų žmonių“ lizdas. Tad viską dar labiau stebėjom ir gaudėm informaciją. Bet svarbiausiai buvo stebėti oro uostą, pastatėme ginkluotą policiją. O ryškiausiai, kas man įsiminė kaip ir daugeliui, kad niekas nieko nekvietė, o žmonės patys ėjo į gatves. Prie savivaldybės buvo minios, ką jau kalbėti apie visą Vytauto g. Pagrindinis štabas buvo mano kabinetas – atidarėme langus, pastatėme garsiakalbius, transliavome Lietuvos nacionalinę televiziją, skelbėme naujausią informaciją, kad žmonės nebūtų nežinioje. Savivaldybė buvo apsupta – tokia pat gynybinė taktika, kaip ir Vilniuje Seimo rūmų. Reikia atsiminti, kad Palangoje dar gana aktyviai tebeveikė ir sovietinis KGB, tad budrumas buvo reikalingas kaip niekada“.

Geriausia slaptavietė – bažnyčia
Ir R. Mikalkėnas, ir B. Martinkus puikiai atsimena, kaip važinėjo pas karininkų vadus: „Kalbėjomės, kas būtų, jeigu išsipildytų blogiausias scenarijus. Klausėme, kaip būtų veikiama iš jų pusės, jei būtų įsakymai pulti. Nemirsetoje mums pasakė, kad beginklių žmonių tikrai nepuls“. Reikėjo rūpintis ne tik savo ir palangiškių, bet ir svarbių dokumentų saugumu: „Buvo išneštos ir paslėptos visos asmens bylos. Tais laikais apie kiekvieną savivaldybės darbuotoją buvo vedamos atskiros bylos, kurias atsivertęs galėjai sužinoti viską. Geriausia vieta visų dokumentų saugojimui – bažnyčia, nes jų tokiais atvejais nelabai krėsdavo ar niokodavo, tad bylas nunešėme pas to meto kleboną Juozapą Miklovą. Tokių dalykų negalėjome laikyti nei savivaldybėje, nei namie. O jau kur klebonas konkrečiai tas bylas paslėpė, šiandien negaliu atsakyti. Mes jam davėme, o paslėpti buvo klebono reikalas“.
Kuomet Palangą pasiekė informacija apie žuvusius Vilniuje, prie savivaldybės buvo suorganizuotas aukų pagerbimas ir savotiškas mitingas. „Jau buvo aiškus aukų skaičius Vilniuje, tad mes čia prie savavaldybės sukūrėme laužą, surengėme mitingėlį pagerbti žuvusiems. Kaip dabar atsimenu palangiškį Romą Medelį, kuris sudegino savo sovietinį pasą. Žmonių jau nebebuvo daug, gal apie 100, tačiau visi vėl buvo kaip vienas. Atsimenu ir vieną rusų tautybės pilietį, kuris buvo aršiai nusiteikęsprieš savo tautą ir buvo mūsų pusėje“, – pasakojo B. Martinkus.

Kiekvienoje epochoje yra ir bus savų
„Palangos tilto“ redaktorius susirinkusiųjų teiravosi, ar visi žmonės tuomet buvo lojalūs atsikuriančiai Lietuvos valstybei ir retoriškai klausė – ar būtų buvusi galimybė okupantams formuoti savo savivaldą? Vicemeras R. Mikalkėnas nedvejodamas atsakė, kad be jokios abejonės toks faktas galėjo nutikti: „Visada visur yra savų. Visais laikais taip buvo. Palangoje juk buvo susikūrusi komunistų grupė. Daugumos, žinoma, nebūtų, tačiau vėl prisiminkime „Pušyną“ – visi rinkosi ten, tame „lizde“, tad be jokių problemų ten būtų susiorganizavę sau naują valdžią. Manau, kad ir patys saugumiečiai Palangoje buvo gana stiprus padalinys, ir savo planų turėjo, kaip veikti vienu ar kitu atveju. Ir jei jau būtų reikėję, jie tikrai būtų statę savo žmones į tam tikras pozicijas. Nors tokių stiprių, kaip Vilniuje, čia nebuvo, kurie būtų valdomi tiesiogiai iš Maskvos“.

D. Eimanavičienė, itin dažnai bendraujanti su palangiškiais, mano, jog jei šalį ištiktų panašus įvykis, žmonės vėl taip pat susivienytų: „Girdžiu visokių nuomonių – vieni sako, kad eitų, o kiti – ne, bet, manau, kad jei panašūs įvykiai pasikartotų, būtų vis dėlto veikiama. Tiesiog tuo momentu nebelabai gal ir galvoji, o eini ir darai. Patriotizmo jausmas, viliuosi, pas visus dar tikrai gyvas. Žinoma, geriau, kad tai būtų tik istorija ir tokių įvykių daugiau nepatirtume“.
J. Brazdžionis mano, kad jaunimas tokiu atveju nebūtų vangus ir šiandien. „Dabartinis jaunimas yra labai pasaulietiškas. Šiandieninės galimybės leidžia žinoti, kas vyksta visame pasaulyje, tad jaunimo požiūris tokiu atveju, manau, skirtųsi. Vieni eitų lengvesniu, kiti – sunkesniu keliu. Vieni aukotųsi, o kiti ieškotų būdų, kaip pabėgti ar pasislėpti. Bet didžioji dauguma, noriu tikėti, eitų vis dėlto patriotiniu keliu, nes aš tą jutau ne tik dirbdamas, bet jaučiu ir šiandien. Vis dar sulaukiu savo mokinių skambučių, kurie dėkoja už mokykloje skiepytą patriotizmą ir istorijos pamokas, kurių susidomėjimas po šių įvykių nepaprastai išaugo. Puikiai visi žinome, kad Lietuvos istorija tuo metu mokykloje buvo uždrausta, mokiniai mokėsi tik rusų istoriją, o apie Lietuvą buvo parašyta vos kelios eilutės. O kuomet atgavome laisvę, mokiniai ėmė domėtis, kiek kartų Lietuva kentėjo nuo priespaudos ir kilo didžiulis nepasitenkinimas Sovietų Rusija. Ir labai svarbu sugebėti pasakyti tiesą tiems, kurie apie šiuos įvykius drabstosi purvais. Kad sugebėtų ne nutylėti, o tiesiai į akis pasakyti, kur tu klysti. O ypač tokios kalbos naudingos jaunimui“, – įsitikinęs poetas.
B. Martinkus ateinančioms kartoms linki, kad tokie įvykiai niekada nepasikartotų, „ir nei mūsų vaikams, nei anūkams nereikėtų patirti to jausmo, kurį išgyvenome mes“. O vicemeras R. Mikalkėnas išreiškė norą, kad būtų anų laikų vienybė: „Linkėčiau visiems būti tokiems vieningiems, kokie buvome tada. Pasiektume daug daugiau, jei eitume ne kas sau ir tuščiai laidytume pažadus, o veiktume visi kartu“.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nuo trečiadienio, sausio 3 d., mieste bus įrengti specialūs konteineriai, skirti po žiemos švenčių nupuoštoms eglutėms palikti. Kviečiame visus būti atsakingus bei po švenčių likusias eglutes atvežti į šiam tikslui skirtus konteinerius.


Sveikatos apsaugos ministerija informuoja apie svarbiausius pakeitimus, kurie įsigalioja nuo 2024 m. sausio 1 d. 


Ukrainos miestas Buča žodžiais užjaučiamas ir remiamas žymiai daugiau, negu realiais darbais, tačiau pamažu grįžta į gyvenimą. 


Pirmasis laikraščio „Palangos tiltas“ numeris 2023 metais išeis sausio 13 dieną. Laimingų, taikingų, sveikų ir kūrybingų Naujųjų metų jums ir jūsų artimiesiems. Jūsų „Palangos tiltas


Palangos mobilusis punktas ilgina darbo laiką – nuo sausio 25 d., antradienio, mobilusis punktas dirbs dviem pamainomis.


Sinoptikai prognozuoja, kad ketvirtadienį, sausio 20 d., ryte sustiprės vakarų, šiaurės-vakarų vėjas. Vėjo gūsiai 9 val. ryto sieks iki 20-22 m/s, o vakare ir naktį sustiprės iki 26 m/s.


Karantino laikotarpiu sumažėjus autobusų keleivių srautui, nuo 2021 m. sausio 1 d. iki karantino pabaigos laikinai sumažinamas viešojo transporto maršrutų skaičius. Nuo sausio 1 d. laikinai nutraukiamas autobusų judėjimas maršrutais 1A (autobusų stotis – p/n „Gintaras“ – Sodų g. – autobusų stotis) ir 2A (autobusų stotis – centras –...


Į „Palangos tilto“ redakcijos kavarytį praėjusį antradienį sugužėjo gražus būrelis palangiškių, kurie ne tik prisiminė kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius, bet kai kuriems jų – Rimantui Mikalkėnui, 1991-ųjų Palangos merui, ir jau savivaldos rūpesčius palikusiam Broniui Martinkui, 1991-aisiais vadovavusiam Palangos miesto deputatų Tarybai, teko tragišką tautai...


Minėdami sausio 13-ąją, mokinukai virto sniego angelais

Pradinių klasių mokytoja metodininkė Dalia ŠIUPINIENĖ, 2013 01 14 | Rubrika: Miestas

Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos pradinukai sausio 11 d. ne tik dalyvavo akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“ 1991 m. sausio 13 d. įvykiams paminėti, bet ir kartu su savo mokytojomis kūrė sniego angelus.


Jau dvidešimt du metai praėjo nuo 1991-ųjų sausio 13-osios. Nuo įvykių, sukrėtusių visą pasaulį. Nuo nakties, kai mažytė tauta, vieninga ir susitelkusi, parodė ir įrodė, kokia mums brangi Lietuva, jos laisvė ir nepriklausomybė. Artėjant Laisvės gynėjų dienai „Palangos tiltas“ klausė savo pašnekovų: ką jiems reiškia Sausio 13-oji? Ir – ar...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius