Palangiškė Mūza Svetickaitė laimėjo pagrindinę „Lietuvos Maximalistų“ stipendiją

Šiemet – jau 17 metų, kai prekybos tinklas „Maxima“ stipendijomis paskatino talentingus ir pažangius šalies moksleivius. Nacionalinės moksleivių skatinimo programos „Lietuvos Maximalistai“, kurios globėja – Švietimo ir mokslo ministerija, laurai šiemet teko ir Mūzai Svetickaitei, Palangos senosios gimnazijos, IB klasės, moksleivei. Talentinga kaip ateivė iš tolimojo kosmoso mergina sutiko atsakyti į „Palangos tilto“ klausimus.
– Ar tikėjotės tokios sėkmės?
–Norint kandidatuoti į Nacionalinės moksleivių skatinimo programos „Lietuvos Maximalistai“ stipendiją kūrybos ir meno srityje reikia būti laimėjus daug respublikinių ir tarptautinių kūrybinių konkursų, nuolat dalyvauti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, turėti nepalaužiamą motyvaciją ir didžiąją savo gyvenimo dalį skirti būtent šiai sričiai. Per 2018-2019 m. m. laimėjau 14 respublikinių ir tarptautinių literatūrinių konkursų, parengiau 15 publikacijų kultūrinėje spaudoje, o per visą savo kūrybinį kelią esu laimėjusi net 35 konkursus, kūryba spausdinta 41 kartą. Nuolat dalyvauju įvairiuose skaitymuose, projektuose, literatūriniuose festivaliuose, televizijos ir radijo laidose, pagal mano pjesę pastatytas spektaklis, kuriame pati vaidinu. Be to, fotografuoju ir piešiu, šiose srityse irgi turiu pasiekimų, todėl išsiuntusi paraišką stipendijai savęs pernelyg nenuvertinau. Tačiau kūrybos ir meno srityje be literatų varžosi jaunieji dailininkai, aktoriai, šokėjai, fotografai, skaitovai, dizaineriai, architektai... Jaučiau, kad turiu daug pakankamai svarių pasiekimų, tačiau kiek baiminausi dėl kitų sričių atstovų – varžiausi su visais geriausiais Lietuvos jaunaisiais menininkais ir buvau tikra, kad jie turi daug pasiekimų. Mano tikslas buvo gauti stipendiją, nesvarbu, pagrindinę, paskatinamąją ar papildomą, visais atvejais būčiau be galo džiaugusis ne vien dėl piniginio prizo – turėti „Lietuvos Maximalisto“ titulą didžiulė garbė ir atsakomybė. Tad sužinojusi, kad nurungiau visus konkurentus ir tapau pagrindinės stipendijos laimėtoja be galo nudžiugau, jog mano veikla ir apskritai literatūra buvo įvertinta aukščiausiai. Su požiūriu, kad šokis ar dailė yra sudėtingesnės ar vertingesnės sritys nei literatūra susiduriu dažnai, todėl man ypač svarbu, kad tokį manymą šiųmetė Nacionalinės moksleivių skatinimo programos komisija paneigė.
– Kiek buvo konkurentų?
–Dėl „Lietuvos Maximalisto“ stipendijos įvairiose srityse (jų yra aštuonios) šiemet rungėsi daugiau nei 500 gabiausių Lietuvos moksleivių. Kūryba ir menas – viena gausiausių kategorijų, nes joje varžosi visų amžiaus grupių ir visų meno šakų (nuo dailės iki šokio, nuo literatūros iki vaidybos) atstovai. Paprastai skiriama viena pagrindinė ir trys paskatinamosios, tačiau šiemet dėl didelės konkurencijos pridėtos dar trys papildomos stipendijos. Konkurentų buvo daugiau nei pusšimtis, o apdovanoti tik septyni jaunieji kūrėjai. Pagrindinė stipendija, kurią laimėjau, skirta tik viena, tad tai, jog komisija (menininkus vertino Lietuvos kultūros instituto specialistai, jo direktorė Aušrinė Žilinskienė, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, prekybos tinklo „Maxima“ atstovai) skyrė man aukščiausią apdovanojimą iš aukščiausių, yra išties didelis įvertinimas.
– Kam panaudosite savo 150 eurų stipendiją?
–Per metus savo poeziją, esė, pranešimus ar mintis pristatau daugybėje respublikinių ar tarptautinių konferencijų, skaitymų, festivalių, konkursų, televizijos ar radijo laidų. Dauguma renginių vyksta Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose, tad tenka sukarti nemažus atstumus, o kartais ir pernakvoti renginio vietoje. Tai kainuoja. Gautos pagrindinės „Maximos“ stipendijos dėka galėsiu laisvai vykti į visus norimus konkursus, projektus ir savarankiškai padengti lėšas. Todėl šis laimėjimas – ne vien įvertinimas už tai, ką pasiekiau, bet apčiuopiama galimybė užtikrintai judėti pirmyn.
–Esate Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finalo II vietos laimėtoja. Nacionalinio konkurso „Lietuvos istorijos žinovas“ finalo Lietuvos Respublikos Seime I vietos laimėtoja. 51-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso II vietos laimėtoja, 2-ojo respublikinio poezijos konkurso „Haiku Palangai 2019“ I vietos laimėtoja. Iš kur jūsų meilė lietuvių kalbai ir literatūrai?
–Be jūsų išvardytų, šiemet dar laimėjau respublikinį esė konkursą „Kaip supranti žodžius: „Taikos vėliava kviečia kurti grožį?“, 15-ąjį Lietuvos mokinių vieno kūrinio konkursą „Labas“, respublikinį pranešimų konkursą „Lietuvos vaikų balsas“, kūrybos konkursą „Miniatiūra Kaunui“, jaunojo kūrėjo konkurse „Sapnuojančio medžio pavėsy“ buvau apdovanota pagrindine premija, o Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“ gavau apdovanojimą už nuoseklų kūrybinio profesionalumo siekimą ir Panevėžio miesto mero prizą. Dabar rašymas yra viena pagrindinių gyvenimo dalių, o skaitymas ir domėjimasis literatūra – svarbiausias pomėgis. Manau, ta meilė kalbai ir apskritai kultūrai man buvo įskiepyta nuo pačių mažiausių dienų. Vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų yra didžiulė, visą sieną užimanti knygų spinta. Kai bendraamžiai žaisdavo su lėlėmis ar mašinėlėmis, aš prašydavau mamą paduoti tas knygas, galėdavau jas vartyti kad ir visą dieną, man tai buvo be galo įdomu. Namuose visada skambėdavo klasika, džiazas arba rokas, mama labai dažnai mane, vos keliametę, vesdavosi į suaugusiems skirtus spektaklius, klasikos ar alternatyvos koncertus, parodas, kino seansus, knygų pristatymus. Nemažai žmonių į mažą vaiką rimtuose renginiuose žiūrėdavo kreivai, tačiau man patiko kiekviena kultūrinėje terpėje praleista minutė.
Tą patį galima pasakyti ir apie visus laisvės kovų minėjimus, lietuvybės renginius, skirtus svarbiems įvykiams ar datoms atminti. Kiekvienas toks renginys, nesvarbu, lyja, sninga ar kepina nepakeliamas karštis, mūsų namuose būdavo šventas dalykas, kuriame trūks plyš privalu dalyvauti. Ir stovėdavau baloje su didžiuliu trispalviu šaliku arba šokdavau pavėsyje su vėliava rankose. Buvau visai maža, bet jau tada žinojau, kas yra laisvė, lietuvybė, kokios datos ar įvykiai Lietuvai svarbiausi, džiaugsmingiausi ar skaudžiausi.
Pamenu, skaityti išmokau savarankiškai dar nelankydama mokyklos. Nuo to laiko pradėjau labai daug skaityti, tai tapo pagrindiniu mano pomėgiu, o galiausiai, pirmoje klasėje, pradėjau rašyti pirmuosius savo ketureilius. Sulaukusi vienuolikos pradėjau savarankiškai iš esmės domėtis rimtąja literatūra, kultūros lauku, šiuolaikine poezija, tada kardinaliai pasikeitė ir mano kūryba. Įvyko tam tikras lūžis, kuris paskatino mane ieškoti naujų, netradicinių temų, eksperimentuoti su kalba, jos niuansais, forma, tiek poetiniuose, tiek publicistiniuose tekstuose kalbėti apie asmenines ar kolektyvines, globalines problemas (susvetimėjimą, vertybių nykimą, įsitraukimą į technologijas, poreikio ir gebėjimo bendrauti gyvai nebuvimą, karą, kultūrininkų ir vaikų teises ir pan.). Todėl negalima sakyti, kad meilė lietuvių kalbai, kultūrai, literatūrai trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Gan aiškiai įžvelgiu jos šaknis, kurios po truputį, bėgant laikui, gilėjo ir gilėja.
–Kaip viską spėjate?
–Laiko išties dažnai pritrūksta. Be kūrybos, skaitymo, domėjimosi kultūra, konkursinių darbų ruošimo daug laiko skiriu mokslui (mokausi dešimtukais), domėjimuisi įvairiomis sritimis (istorija, geografija, technologijomis, politika, filosofija, gamtos mokslais, astronomija), savo akiračio plėtimui. Menininkas negali būti vien tik menininku, o matematikas tik matematiku. Tokie žmonės paprastai būna labai vienpusiški. Čia puikiai tinka posakis „vienas galas dega, kitas rūksta“ – įsivaizduokime, pavyzdžiui, profesionalų menininką, kuris nesugeba logiškai išspręsti buitinės problemos, nes nemoka matematikos, o paprašytas parašyti savo nuomonę politikos, istorinio įvykio sukakties ar populiarėjančios technologijų naujovės tema atsisako, nes visiškai nieko apie tai nenutuokia. Tokie žmonės turi labai siaurą matymą, o užėmę svarbius postus dėl savo trumparegiškumo sėja nesantaiką, totalitarizmą arba prieš visą šalį apsijuokia intelektualų humorą ar užuominą supratę tiesiogiai. Mano požiūriu, įvairiapusis išsilavinimas kiekvienam save gerbiančiam žmogui būtinas, be to, man patinka skaityti enciklopedijas, žiūrėti dokumentiką, dalyvauti protmūšiuose, mokytis. Esu pasiekusi puikių rezultatų projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, Nacionaliniame konkurse „Lietuvos istorijos žinovas“, biologijos, gamtos mokslų olimpiadose. O šiemet mano pomėgių sąrašas pasipildė dar viena veikla: pradėjau dalyvauti kassavaitiniuose gyvuose „Auksinio proto“ žaidimuose, kur sužinau daug naujų dalykų ir labai smagiai bei įdomiai praleidžiu laiką.
Žinoma, para – ne guminė, be to, nugvelbusi laisvą valandėlę mėgstu eiti prie jūros ar į pušyną. Todėl dažniausiai mano dienotvarkė būna labai intensyvi, nuo pat ryto iki nakties sukuosi veiklos sūkuryje. Kartais pavargstu, tačiau kai degu tuo, ką darau ir nuolat trokštu kurti ir sužinoti naujų dalykų, nuovargis sumažėja, o po to kaip reikiant atsiperka.
– Ar visada esate rimtuolė? Kas jus labiausiai pralinksmina?
Galima sakyti, kad niekada nesu visiškai rimta. Mano galva, neverta į pasaulį žvelgti pro rūpesčių, susireikšminimo ir įtampos akinius. Pasaulis, kiekvieno mūsų gyvenimas ir kiekviena diena yra pernelyg graži, egzistuoja per daug smagių ir kasdien mus džiuginančių dalykų, kad vaikščiotume nukabinę nosis. Džiaugsmas ir pozityvus nusiteikimas leidžia tikėti savimi ir atsipalaiduoti net rimtuose konkursuose. O geras nusiteikimas ir sveikas savęs nenuvertinimas – jau kelio į pergalę pradžia. Be to, kūryboje, net rimtuose tekstuose yra būtinas atsipalaidavimas, vidinė laisvė, tam tikras šmaikštumas, išprovokuojantis kūrybingumą ir sveikas žaismingumas. Mano galva, surimtėjimas verčia mus bristi į tą pačią temą ir kasdien nesėkmingai bei sekinančiai ieškoti to, ko surūgusiu veidu nerasi. Tik iš išankstinių pančių ir tikėjimo neabejotinu savo teisumu išsilaisvinęs žmogus gali į situaciją pažvelgti kūrybiškai, naujai ir savitai ir sukurti kažką išties originalaus ir tikro.
Tačiau net ir olimpiadose ar intelektiniuose žaidimuose sveika ramybė ir džiaugimasis šia akimirka padeda pasiekti geriausių rezultatų, nes taip smegenys gali dirbti laisvai, nespaudžiamos, bet ir neužmigdytos. Ne kartą esu tai patyrusi projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Todėl visur, kur įmanoma, stengiuosi rasti džiaugsmą, vidinę laisvę ir kovoti su abejingumu.
Žinoma, būna momentų, kai viskas nusibosta, susidaro jausmas, kad visa, ką turi, slysta iš rankų, ir viskas, ko norisi, yra miegas. Jei kažkokios užduoties nespėju atlikti fiziškai, atidedu arba atsisakau jos, nes neapžiojamo kąsnio neįkąsi. Tačiau tai – retenybė. Kai labai pavargstu ir norisi viską mesti, prisimenu, kiek savo darbo dėka esu pasiekusi, pagalvoju apie tą džiaugsmą sunkiai pasiekus pergalę ir einu toliau, džiaugdamasi, jog, jei toliau daug dirbsiu, savo rezultatus pakartosiu ar pranoksiu. Be to, kai pagalvoju apie savo nuostabią ir visada besąlygiškai palaikančią šeimą ir artimus žmones, kurie visuomet manimi tiki, suprantu, jog turiu viską ir geriausia, ką galiu padaryti, yra savo nuoširdumu ir darbu jiems atsidėkoti. Na, o dalykai, kurie visada pradžiugina, yra geros knygos ir filmai, šeimos ir bičiulių draugija, jūra, kūryba ir intelektiniai žaidimai.
– Kai gimsta jūsų eilės? Ar tam reikia įkvėpimo?
–Poezija – sudėtingas dalykas. Prozai, dramai ar publicistikai rašyti ilgalaikio įkvėpimo nereikia – pakanka turėti tvirtą mintį, siužetinę ar psichologinę liniją, tvirtą argumentaciją, tikėjimą ir džiaugsmą savo darbu, kurio reikia ilgo ir kartais sunkaus. Poetinių tekstų dirbant ir tikint savo mintimi nesukursi. Kaip sako Antanas A. Jonynas, tam, kad parašytum eilėraštį, reikia labai daug patirti, o tada – viską užmiršti. Emocijos ir patirtys eilėraščiu virsti gali tik tada, kai nusėda į giliausius pasąmonės sluoksnius ir staiga vėl išnyra simboliais, vaizdiniais, paveikslais, frazėmis. Man tai atsitinka visiškoje ramybėje, kai nieko nei per daug, nei per mažai, kai įsigali šiokia tokia rutina ir ima justis kasdienybės, gyvenimo ir viso pasaulio nepakeičiamumas. Tada iškyla tie įvykiai, patirtys, kurios kažkada sukėlė viesulą, o paskui visai pasimiršo, nurimo. Jos išnyra suvirškintos laiko, ramių apmąstymų, kultūrinės patirties ir ant viršaus storu sluoksniu nugulusio to, ką vadiname gyvenimu. Žinoma, visa tai išnyra netiesiogiai, tam tikrais vaizdiniais, simboliais, metaforomis. Tai yra labai neapibrėžta, neapčiuopiama, net man, autorei, dažnai būna sunk išnarplioti, iš kokių klodų išniro toks įvaizdis ar apibūdinimas.
Tačiau kas kita yra tekstų redagavimas. Visi tekstai, eilėraščiai ypač, turi būti sukalti tvirtai tvirtai, turėti nepalaužiamą, tačiau paprastam skaitytojui neįžvelgiamą struktūrą. Negali būti jokio šlako, jokių liekanų ar nuosėdų, nes eilėraštis – kaip cheminė lygtis: ten medžiagos reaguoja griežtai apibrėžtais masių santykiais, o poezijoje negali būti nei pertekliaus, nei trūkumo. Teksto uždarymas į tik autoriui suvokiamą simboliką skaitytojui uždaro duris, o daugžodžiavimas ir paaiškinimai duris atveria iki galo, tiek, kad viskas matosi iš tolo ir gilintis nebelieka prasmės. Reikia atrasti būdą tas duris praverti tiek, kad skaitytojas susidomėtų ir užsuktų, o jį prisiviliojus griebti jo ranką ir nuvesti į asociatyvius, bendražmogiškus labirintus, kurių gale matosi šviesa. Toks teksto sutvarkymas – sudėtingas darbas, reikia labai gerai jausti tiek kalbą, tiek kūrinio, apskritai poezijos ritmą, suvokti, ką ir kodėl nori pasakyti, kas tekste yra pagrindas, o kas – nereikalingas perteklius. Redagavimo įgūdžių gaunu skaitydama, bendraudama su rašytojais, literatūros mokslininkais. Jaučiu ir matematikos, vieno mėgstamiausių mano dalykų, išmanymo naudą, nes ji tekstus padeda sutvarkyti logiškai. Poezija tikrai nėra palaida sritis be taisyklių, patirčiai perteikti reikalingas taupus tikslumas, aiškumas ir sveikas protas.
– Ar SMS žinutes rašote nelietuviškais rašmenimis? Gal lietuvių kalba yra pernelyg sudėtinga ir ją reikia „supaprastinti“?
–Lietuvių kalbos unikalumas ir grožis slypi būtent jos sudėtingume. Trivialūs dalykai paprastai būna lengvai suprantami, tačiau nuobodūs ir niekuo neišsiskiriantys bendrame kontekste. Manau, šiuolaikinė visuomenė kalbą (pa)prastina dėl to, jog nebeturi laiko ir gebėjimų gilintis į gramatines subtilybes, viską reikia gauti čia ir dabar, žaibo greitumu, o kalba yra sudėtingas ir daug laiko bei darbo reikalaujantis dalykas. Be to, visi siekia susiniveliuoti, o įmantriai kalbėdamas ne tik neplauksi pilkoje masėje, bet ir kaip reikiant išsiskirsi iš minios. Kita bėda – dažnai nepatogi išmaniųjų klaviatūra (dabar jau yra naujai sukurtų patogesnių kombinacijų, tačiau senesniuose telefonuose norint įvesti lietuvišką raidę reikia sustoti ir kiek luktelėti). Aš žinutes dažniausiai rašau lietuviškais rašmenimis, nes gerbiu kalbą ir pagal savo išgales stengiuosi ją tausoti ir puoselėti. Tačiau kartais laiko tikrai trūksta, o žmogų trūks plyš reikia pasiekti greitai, todėl retkarčiais nelietuviškais rašmenimis rašau dėl laiko stokos. Nesmerkiu ir kuo puikiausiai suprantu tokią situaciją, tačiau jei nelietuviškai rašoma dėl užsispyrimo, įgūdžių nebuvimo ar mados, niekaip negaliu to pateisinti.
– Kokie yra penki jūsų mėgstamiausi keistesni lietuviški žodžiai?
–Patinka „medėjas“ (medžiotojas), „narakinis“ (lankstus, nenustygstantis vietoje, šmaikštus, netelpantis savame kailyje), „kurdupelis“ (smulkus, skurdus, žemas, susitraukęs), „pajodžarga“ (nenuorama, įkyruolis, dėmesio stokojantis hiperaktyvus žmogus), „varijotas“ (kvailys, išdykėlis, pramuštgalvis).
– Sutikite, kad jūsų bendraamžių kalba yra atmiešta anglicizmais. Jums dėl to skauda?
–Ypač liūdina tai, jog nemaža dalis anglų kalbą moka geriau nei lietuvių. Šnekėdami angliškai jie jaučiasi laisvai, o lietuvių kalba jiems sukelia tam tikrą diskomfortą, nepatogumo jausmą. Žodynas dažnai būna labai skurdus, jo pakanka išreikšti tik pačias elementariausias ir buitiškiausias būsenas. Skaudžiausia, kai bendraamžiai savo minčių nebemoka išreikšti gimtąja kalba, ji tampa nebepakankama, o anglicizmai vartojami tam, kad lietuviško tokios reikšmės žodžio nepavyksta atsiminti, jis miręs, jaunimo kalboje nebevartojamas. Taip po truputėlį lietuvių kalba ir nyktų, jei neatsirastų jos mylėtojų ir puoselėtojų. Anglų kalbos atžvilgiu jokiu būdu nesu nusiteikusi blogai, puikus jos mokėjimas yra didžiulis privalumas, tai tarsi vartai į pasaulį ir visas jo galimybes, o negebėjimas laisvai šnekėti angliškai – rimta problema. Apskritai, mano galva, kuo daugiau kalbų žmogus moka, tuo geriau geba pažinti ir suprasti įvairius kraštus, kultūras, žmones. Tačiau gimtoji kalba – svarbiausia. Visiems ji turi būti numeris vienas. Net jei esi garantuotas, jog gyvensi užsienyje, privalai tobulai mokėti lietuvių kalbą, nes būtent ji yra pagrindinė sąsaja su mūsų praeitimi ir su vienas kitu.
– Kur matote save po 10 metų?
–Bet kokiu atveju savo ateitį sieju su kultūra, humanitariniais mokslais, ne tik šiuolaikine, bet ir senąja literatūra. Svajoju studijuoti klasikinę graikų ir romėnų filologiją arba egiptologiją, nes šiais mokslais susiečiau visus pagrindinius savo pomėgius: literatūrą, antropologiją, lingvistiką, istoriją, kultūrologiją, archeologiją, geografiją ir praktinį praeities, senųjų tekstų bei kultūrinių paminklų tyrinėjimą. Mane tikrai labai žavi istorija, senosios civilizacijos, mirusių kultūrų palikimo paslaptys ir senosios kalbos. Viliuosi ir toliau rašyti poeziją, publikuoti spaudoje eseistinius, publicistinius, literatūros kritikos tekstus, fotografuoti. Turiu minčių ir apie didesnės apimties kūrinį, galbūt istorinį ar filosofinį romaną (esu rašiusi novelių ar apsakymų). Svajonių darbo vieta – televizija (joje filmavausi daug kartų, filmavimų specifika mane ypač žavi), norėčiau ten kurti literatūrinę laidą, kurioje būtų pristatomos šiuolaikinės literatūros naujienos, nagrinėjamos kultūros lauko problemos, nenustojama kalbėti apie (ne)žinomus Lietuvos ir pasaulio klasikos kūrinius. Norėčiau, kad tokia laida būtų tiek vertinga ir aktuali Lietuvos kultūros laukui, tiek populiarinanti literatūrą ir kultūrą plačiojoje, popkultūrą dievinančioje visuomenėje.
– Prašau, spontaniškai sukurkite ketureilį, skirtą "Palangos tilto" skaitytojams...
–Jeigu vėjas per stiprus,
Lenkia žmones ir medžius,
Tu ant tilto tik nelipk,
O geriau jį paskaityk!
–Miela!