Pokštininkas B. Dvarionas: „Einam pas mergų, kaimyne”

Irena VALUŽĖ, 2014-01-13
Peržiūrėta
1157
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Pokštininkas B. Dvarionas: „Einam pas mergų, kaimyne”

Baigiantis metams  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai: kompozitoriai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje. Kalbu apie J. Bendorių ir B. Dvarioną.

Atmintis
Apie savo kaimyną B. Dvarioną ir jo šeimą esu rašiusi tada,  kada Dvarionų šeimos panteonas priglaudė  Aldonos ir Balio dukterį Aldoną Dvarionaitę. Skulptoriaus R. Midvikio suprojektuotame  paminkliniame akmenyje – šių iškilių žmonių gyvenimo kūrybinį palikimą ženklinanti atmintis. Kuo bus įprasmintas žymios pianistės, pedagogės, profesorės Aldonos Dvarionaitės amžino poilsio vieta – tada dar nežinojau. Šiandieną man į pagalbą atskubėjo, kaip ir prieš 13 metų, ilgametė Dvarionų šeimos draugė Kostancija Strikienė: „Iš to paties paminklo, su penkline žyminčioj plokštėj, tarp tėvų, pačiam vidury“, – vardijo ponia Kostancija.
Ant B. Dvariono namo sienos, (Birutės al. 6) to paties skulptoriaus R. Midvikio granitinėje steloje su iškaltu B. Dvariono bareljefu užrašyta, jog 1958-1972 m. čia gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius B. Dvarionas. Lietuvos kultūros ir vertybių registre namui suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Sodyba priklauso dirigentui, pianistui, pedagogui B. Dvarionui (1904-06-19 – 1972-08-23). Po B. Dvariono mirties namas priklauso jo šeimai. Šią informaciją gali sužinoti kiekvienas, sustojęs namo fasadinėje pusėje.

Kaukės
Kai Dvarionų kieme klestėjo „renesansas“, buvau dar vaikas. Šiandieną mano atmintyje pasiliko tik patys gražiausi ir tauriausi prisiminimai, kurie užsifiksavo mano atmintyje ir aš juos saugau kaip brangiausią savo vaikystės bei jaunystės prisiminimą (gyvenimas už tvoros buvo gerokai įdomesnis nei šiapus). Prabėgus virtinei metų galvoju, jog mano tėvai (tėvas – žvejys, mama – namų šeimininkė) visada tarp šių žymių žmonių gerai jautėsi. Žmonių santykiai turėjo labai gražų statusą: esi kaimynas. Kiekvienas gyvenome savo gyvenimus, netrukdydami vienas kitam, o tarpusavio santykiai buvo paprasti ir nuoširdūs. Šiandieną, žvelgdama į fasadinę Dvarionų namo pusę svarstau, kodėl taip greitai visi užmiršo kitą namo pusę. Kodėl mes bijome parodyti tikrą Balio Dvariono, legendinio Lietuvos muzikos mecenato buveinę, kurioje (lyg peiliu supjaustyta)  matosi mūsų gyvenimo realybė. Užsidėjus kaukes patogiau gyventi?

Sodas
Pamenu, vieną rudenį mūsų kiemo bernai įsisuko į Dvarionų obelis (kitame kieme –vaisiai skanesni). Matomai, neblogai obelis pakratė, kad sugebėjo dar ir medžio šaką nulaužti. Labai gerai atsimenu ponios Aldonos skundą (galėję obuoliauti į valias, bet kuo kaltas medis?). Ir kompozitorius mėgo vaikštinėti po sodą, žiūrėti į obelis (retai kokį vaisių nusiskindavo). Vėliau tame sode visiškai nuogi peteliškes vaikydamiesi lakstė Jurgio Dvariono vaikai. Šiandieną išpjautų obelų vietoje stovi „nemenkas“ namelis, aplink jį vaikšto nepažįstami žmonės, o visų kaimynų pastangos (Uogintų, Dvarionų, Gudaičių) neleisti, kad būtų suniokotas tautos paveldas nuėjo šuniui ant uodegos (ministerijose sėdi galingesni dėdės).

Lakinis rankinukas
Mano viešnagės Lietuvoje metu mano vyriausioji sesuo Laima Mikuckienė, prisiminusi Dvarionus sakė, kad šie buvę labai geri mums, vaikams. Iš sesers atsiminimų išplaukė atsitikimas, kada ji  su tėvu, genėdama rąstus Uogintų kieme,  įsikirto į koją. Mama ją įsisodino į vaikišką vežimėlį ir nuvežė į polikliniką.
„Buvo baisu. Vežimas mažas, kojos velkasi, bet viskas gerai baigėsi. Kirtį kojoj susiuvo. Sužinojusi apie nelaimę, Dvarionienė atnešė man ir padovanojo rudą lakinį rankinuką (su zuikelio sagtim), prikrautą pilną saldainių. Praėjo daugiau nei 50 metų, o, atrodo, kaip šiandien“, – braukdama ašarą kalbėjo sesuo. Pasak L. Mikuckienės, B. Dvarionas buvo didelis pokštininkas. Ji gerai atsimena, kaip pamatęs mano tėvą per tvorą šaukdavęs: „Einam pas mergų, kaimyne“.
Aplankiusi savo tėvų namų kiemą, nusijuokiau (taip juokiasi pajacai). Nei mokykloje, nei studijų metais nesimokiau A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ (nepatiko, nors ir dvejetus gaudavau). Dabar teks išmokti. Buvusiame menininkų Mekos gyventojų miške dygsta dar vienas „bildingas“, ir tik viena pušelė „nuplikusi likus...” Ji – pagrindinė liudininkė.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Artėjančių savivaldybių tarybų ir merų rinkimų politinės kampanijos dalyvių registracija įgauna pagreitį.


Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) jau šešioliktus metus rengiamų apdovanojimų ceremonijoje, antradienio vakarą vykusioje Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, tradiciškai visų 14 šalies ministerijų, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bei Lietuvos verslo konfederacijos vadovai įteikė „Auksinės krivūlės“ statulėles konkrečiose srityse nusipelniusioms savivaldybėms. Palanga...


Pranešame, kad bendrovės direktoriaus sprendimu (2020 m. birželio 10 d. įsakymas Nr.V-87) 2020 m. liepos 7 d. 15 00 val. šaukiamas UAB „Palangos vandenys“ neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas.


Kada Palanga nustebins bent Europą?  2

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2018 06 07 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Sulaukėme išskirtinės vasaros pradžios: saulėta, jau kelintą savaitę – beveik nė lašo lietaus, oro temperatūra – virš 20 laipsnių, o neretai perkopia ir 25 laipsnių padalą. Žmonės į Palangą plūsta nuo gegužės vidurio. Savaitgaliais jau darosi sausakimša – užpildyti viešbučiai, klientų nestokoja kavinės.


Palangos senąją gimnaziją antrą kartą aplankė „Mobilioji bioklasė“ – pirmoji šalyje mobili laboratorija. Vilniaus universiteto studentai II-III gimnazijos klasių moksleiviams vedė keturias valandas trukusį užsiėmimą, kurio metu jie galėjo dirbti su tikra moksline įranga, pamatyti, kaip atrodo DNR, sužinoti, kaip ji funkcionuoja bei patys atlikti mokslinį eksperimentą....


Viešai, miesto laikraštyje reiškiama kiekvieno Palangos gyventojo nuomonė yra svarbi savivaldybės administracijai. Miesto gyvenimu besirūpinančius valstybės tarnautojus taip pasiekia palangiškių keliamos problemos, siūlomi jų sprendimų būdai. Toks žmonių visuomeninis aktyvumas džiugina, nes viešos žmonių mintys miesto bendruomenę skatina diskutuoti visiems...


Baigiantis metams  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai: kompozitoriai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje. Kalbu apie J. Bendorių ir B. Dvarioną.


Dalis šios dienos „Palangos tilto“ trečiojo puslapio yra tuščias. Tokiu būdu „Palangos tiltas“ prisijungia prie kitų šalies leidinių, kurie pirmadienį – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – išeis ir su baltu puslapiu arba jo dalimi.


Svarbiausia – įkvėpti gyvybę

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 08 25 | Rubrika: Kultūra

Galbūt vasara jau ima „kelti sparnus“, tačiau vasaros sostinėje to dar niekas nejaučia. Ypač gausiai ūžia nuo žmonių minios J.Basanavičiaus gatvė. Saulės suvilioti visi dar skuba ja pasimėgauti. Kartą per metus atvykstantys poilsiautojai dar pageidauja parsivežti ypatingą prisiminimą. Žibančias akis ir laimingą šypseną, be kurių būtų vasara neįsivaizduojama, gali padovanoti dailininkas...


Nijolės Mačiulaitienės jubiliejui

Palangos m. savivaldybės informacija, 2009 02 13 | Rubrika: Miestas

Mes atsparios likimui. Ir einam tik širdies teklausydamos balso – Per grumstus ir per gruodą – be skundo, o kartais – ir į ugnį, Užmerkę akis... Ir svarstom, ar laimė neaplenkė mūsų slenksčio, Ar ji nesumaišė daugiaaukščių vienodų namų... Ir gyvenimą priimam visą – nuo saulėto birželio ligi graudžiai Boluojančio gruodžio, su žiedais ir žaizdom, ir viską nuplaunančiu Kovo lietum... Mes...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius