Puota „Širvio laive“: novelistas-idealistas Viktoras Brazauskas ir kitos Vilniaus žinomybės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-04-03
Peržiūrėta
1699
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Puota „Širvio laive“: novelistas-idealistas Viktoras Brazauskas ir kitos Vilniaus žinomybės

„Gedka, rapūha, Griša Rasputinai, velnie, aš esu dievas, kuriuo niekas netiki. Bet ir tu toks. Ir dauguma žmonių. Dauguma apsirengę Šėtono aistrų kailiniais, bet klijuojamės sau angelų sparnus. Netikėk, bet... nesišalink nė vieno“.

Mirę, vaikai ir moterys man yra atskira, ypatinga kategorija Žemės žmonių, su kuria labai noriai ir nuoširdžiai bendraujame ir labai lengvai susikalbame. Tarp jų – Nr. 1 yra kurso draugas iš lituanistinių studijų Vilniaus universitete, žinomas novelistas, o svarbiausia – geraširdiškas „Havelo stiliaus“ vyras, draugiškumui atsidavęs Viktoras Brazauskas (1941-2005). Likiminis žmogus. Broliškiausias. Visuose jaunuose takuose, visada, kai atmintyje vėl atgyja, prabyla poetiški „Smuikai iš jauno Vilniaus“, kai išnyra Pauliaus Širvio veidas, greta jo pirmučiausiai ir širvasielis, literatūrai, žmogui, meilei atidus Viktoras, Vikcius iš Musninkų, Širvintų rajone, iš „palenkės“, – bet argi svarbi kalba, jei susikalba bendraminčių širdys?

Aš nemirsiu tol, kol nepabuvosiu Musninkuose, kur tebegyvena, nes žmonės pamini geru – rašytojas V. Brazauskas.

„Gedka, dievas žmogum netiki tol, kol žmogus netiki savimi. Nemeluok sau. Na, sveiks, rapūha!“ – užsveikindavo sauso vyno stiklinę Stuokynės, Tauro studentų bendrabučiuose ar „Literatų svetainėje“, o dažnai, patuštėjus studentiškai kišenei, ir Centrinio gastronomo antro aukšto barelyje, kur būdavo pigaus gruziniško pilstomo sausvynio.

Begeriant, žiūrėk, prisiartindavo ir Martynas Vainilaitis, Jonas Šiožinys, Antanas Kalanavičius, Vytautas Skripka, Alvydas Pocevičius, Bronius Kašelionis, Ignas Martinaitis, Rimantas Urbonas, pats dailės profesorius Agustinas Savickas, Jurgis Kunčinas, – tada jau ne nuobodus!

Apie Sartą, Froidą, Nyčę, Kamiu, apie sovietizmo cenzūrą. Kai kada – to maža. Kol „nepatraukdavo ant dainų“: „kur traukias miškai šiapus Nerio“...

Labai patikdavo ir ši:

            „Tu neverk,

            Aš sugrįšiu namo dar,

            Trečią kartą,

            Kai vyšnios žydės,

            Bus naktis, bus rami,

            Ir vienoda,

            Ir spindės Mėlynoji žvaigždė“..

Su juo mes niekad nesigėdijom tikrų savo jausmų, o lietuvių liaudies dainas dainuodavom garsiai prie Vilnelės ir visur...

Aš dar būtinai važiuosiu į Musninkus. Pasitarti su V. Brazausku. Protingu, kaip jo duktė. Paskui važiuosi dar į Varėną, Mergežerį, Nedzingę, pasišnekėt su poetais M. Vainilaičiu, A. Kalanavičiumi. Juk sielos draugai – tikri literatūros broliai, šiame pasaulyje kalbas tik pradeda, o jos tęsiasi, tęsiasi ir Amžinybės dvaruose.

„Gedka, Rasputine, tikėk viskuom – nepasitikėk niekuo, dažniau klausykis ir klausk Gamtoje savęs, ieškok tikrumo, tikrinkis sielos stygas – „o ar dabar teisingai elgiuosi?“ Bėk nuo valdžios pažadų ir bet kokio moralinio purvo, blaivių, visus apvaginėjančių „girtuoklių“. Teisingai sako ir Marcius Martinaitis, ir Strielčius – Jonas Strielkūnas, ir Bložė, Kunčinas Jurgis, Vladas Vaitkevičius: „Geras, skaitomas knygas rašysi, kai giliai išstudijuosi gyvenimą. Pažinsi žmones, nors tai ir yra sunkiausia šioje ašarų pakalnėje. Žmonių kėslai, žmogaus klasta“. Žinok, kad šalia auditorijoje ir aludėje visada mus budriai stebi ir „Komtiesos“ saugumiečiams persako išmintingiausias žemaitis. Jam viskas leidžiama ir atleista. Draugams iš CK draugų nėra. Skandindamas kitus kursiokus, pelnysi „žalią šviesą“ leidyboje, privilegijas. „Nežinomų artistų gyvenimas“ – žinai Gedka, taip ir pavadinsiu savo knygą (už ją V. Brazauskas pelnė Žemaitės premiją). Širvys bėga nuo snobų, Paulius kai kuriems draugų „pardavikams“ savo kareivišku padu pats išspardytų minkštą vietą“, – akcentuodavo V. Brazauskas, prisiminęs, kaip jie būreliu per kelias savaites Vilniaus kultūros mokykloje „pradainavo“ – sėkmingai prauliojo visą iš Maskvos leidyklos gautą P. Širvio honorarą už eilėraščių rinktinę „Šumiat rodnyje beriozi“ („Ošia gimtinės beržai“). Po to Širvį ir paliko Vilniaus namuose Širvienė vieną, nes jis už tuos honorarinius, pasak jo, Maskvos „šūdrublius“, turėjęs, kaip A. Baltakis „nupirkt mašiną ir gyvent poniškai“. „Nesmuklinėdamas“. „Poetas – laisvas ponas rašydamas, sielos krauju, Gedka. Sąžiningo literatūros žmogaus siela yra arpas arfoje, vertingus grūdus atskirdamas nuo pelų, – primindavo Viktoras, per gyvenimo studijas praradęs ir kandidato į TSKP narius bilietą Universiteto partiniame „karosų universitete“, bet dėl to nesikrimto niekada: „Asmenybės laisvė – nevaržoma“. Taip mes ėjom – menininkų „Bohemos universitetą“. Jis idealiai pažinojo Vilniaus gatves ir skersgatvius, bet labiausiai – menininkus: Vladą Vildžiūną, Mečislovą Bulaką, Eduardą Mieželaitį ir daugumą rašytojų. Stasį Kireikį, Konstantiną Bogdaną, Albertą Belevičių, Antaną Masionį, Gediminą Jakubonį, Joną Mikelinską, Juozą Aputį, – o kaip kitaip, juk aš pats 1967-ųjų rudenį pusmetį praktikavausi „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, propagandos skyriuje, kai Viktoriukas Brazauskas su Roma Pauraite dirbo literatūriniu darbuotoju to laikraščio kultūros skyriuje.

Daug kur ėjome sykiu. Daug kuo dalijomės. Rūbais, duona, vynu... širdimi.

Vieną kartą Viktoras vos ne verkdamas papasakojo, kad „beveik aš kaltas esu dėl netikėčiausios talentingo prozininko Broniaus Radzevičiaus žūties. Iš vakaro Lenino prospekte sutikau Bronių prie senojo centrinio univermago. Kvietėsi eiti į kavinę, nors žinojau, kad Bronius tai ne Algis Verbane Šavelis, ne Dirgėla, ne Krapavickas, ir ne Širvys, eina labai retai, tik žeidžiantį akmenį nuo privalomai sielos nusiritint. Atsisakiau, nes skubėjau interviu laikraščiui. „Viktorai, man taip sunku, kad nežinau, ar pasikart ar persigert, – sakęs B. Radzevičius. – Be reikalo nėjau sykiu prie „Alkoholio prūdo“. Kai kada jis atstoja bet kurį psichiatrijos profesorių. Bet... Prisimenu, Gedka, poeto Josifo Utkino eilėraštį „Žodį Jeseninui“. „O juk be teisių būti yra teisė mirt“. Tik „bezbožnai“ (bedieviškai) pagastroliavus, atrandi savyje esant savo dievo Protą. Tebegerbiu, o gal tiksliau – tebemyliu kuklų, švelnų, nuotykingą ir nuotaikingą Lietuvos literatą, visų „mažųjų Širvių“ brolį V. Brazauską, gerbiu jo talentingą dukrą, Viktoro ir kurso draugės Juditos vestuves anuomet angeliškai smagiai atšokome Kartenoje, prie Minijos, sykiu su kursiokais Bronium Kašelioniu, Nijole Bartkute, su Vladu Vaitkevičium, – ir t.t., ir t.t. ... Tada klebono kviest netikėtai dviratį įmyniau net į bažnyčią.

„Tave mylėčiau,

O mano mylimoji,

Tave karštai – karštai – karštai...“

Man visas mūsų kursas – neužmirštama vasara. Bet žmonių gyvenime irgi galioja „Sniego dėsniai“: Čia yra, čia nėra aistros TAM bučiniui. Tada... bučiuok baltą popieriaus lapą. Kurk.

1982-04-08, būdamas mūsų su Vlada rimtuose namuose Kelmėje, Žemaitės premijos laureatas V. Brazauskas (1941-01-30 – 2005-11-11), kartoju, labai prasmingų literatūrinių tekstų kūrėjas, spaudos vyras ties savo biografija knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“ užrašė: „Gyvenk taip, kad nebūtų baisu atsigręžt atgal ir būk visada žmogumi ir poetu. Tai vienintelis šiais laikais išsigelbėjimas, Gedka“.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kasmetinio „Apple“ renginio metu kompanija tradiciškai pristatė savo naujienas – naują „iPhone 13“ flagmanų seriją, „iPad“ ir „iPad mini“ planšetes bei kitus įrenginius. Juos netrukus jau galės įsigyti ir „Tele2“ klientai. Naujienas sekite operatoriaus internetinėje parduotuvėje  www.tele2.lt .


Šiandien, balandžio 1 d., Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą nuo kitos kadencijos seniūnaičiams skirti kasmėnesinę maksimalią 50 eurų išmoką, skirtą kompensuoti kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidas, susijusias su jų kaip seniūnaičių veikla, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka Palangos miesto savivaldybės...


Saulėtą savaitgalio rudens popietę Palangos literatų klubas ,,Takai per kopas“ (vadovas – V.Lukšas) Birutės parke, prie grafų Tiškevičių rūmų, surengė poezijos skaitymus poeto Pauliaus Širvio 100 -osioms gimimo metinėms paminėti.


Mokyklose karaliauja anglų ir rusų kalbos, taip į šešėlį nustumdamos vokiečių ir prancūzų. Bent jau taip galima pagalvoti, pažvelgus, jog mokiniai jau ilgą laiką nebesirenka mokytis šių kalbų kaip pirmųjų užsienio kalbų, o ir egzaminų nelaiko. Tuo tarpu anglų kalbos egzaminą norinčiųjų laikyti skaičius kasmet vis auga. Niekas neabejoja, jog anglų kalba yra tapusi...


„Gedka, rapūha, Griša Rasputinai, velnie, aš esu dievas, kuriuo niekas netiki. Bet ir tu toks. Ir dauguma žmonių. Dauguma apsirengę Šėtono aistrų kailiniais, bet klijuojamės sau angelų sparnus. Netikėk, bet... nesišalink nė vieno“.


„Šventoji Palėpė“ Šventojoje, kur dar gyvos Poezija, Pasaka, Knyga, Paveikslas, Muzika yra Šventosios pagrindinėje mokykloje. Ši palatvijyje esanti, lietuviukus, latviukus, kuršiukus, žemaitukus burianti, Saulėjautai atsidavusi mokyklėlė paskutiniais metais yra labai išgražėjusi, žinoma, ne be ES paramos. Net Estijos mokytojų...


Sveikos gyvensenos propaguotojas, pavyzdingas Vydūno ir rytietiškos jogos žinovas bei pasekėjas, savimi sau ir mums visiems seniai įrodęs sveikatinimosi be cheminių vaistų naudą ir galimybes, be fotoaparato Palangos ir Kretingos apylinkėmis nevaikštantis Augustas Balvočius aną šalto sausio vakarą neapsikentęs tarė: „Vienintelis sunkiausias dalykas gyvenime yra...


Kai praėjusio šeštadienio rytą išgirdau, kad „Costa Cruises“ didžiausias laivas „Costa Concordia“, kuriuo spalio pradžioje plaukiau po Viduržiemio jūrą, užplaukė ant seklumos, pamaniau: „Oho, kokia nelaimė pilnam modernios navigacijos jūrų galiūnui!“ Internete išvydęs tik virš vandens kyšantį ryškiai...


  Vėl važiavau į kruizą. Ne dirbti kruiziniuose laivuose kaip „žalioje“ jaunystėje Nepriklausomybės pradžioje (beje, buvau vienas pirmųjų lietuvių, važiavusių į Ameriką dirbti kruiziniuose laivuose!), o mėgautis teikiamais kruizinio laivo malonumais kaip keleivis.


Kiek ilgai lauksime kitos nelaimės?

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2010 12 12 | Rubrika: Miestas

Prieš savaitę mieste prasidėjusį Kalėdų švenčių laikotarpį jau šį pirmadienį paženklino tragiškas įvykis. Skubant į bažnyčią laikyti vakarinių mišių, Vytauto gatvėje automobilio buvo parblokštas ir mirtinai sužalotas kunigas rezidentas, po 50 kunigystei atiduotų metų garbingą kunigo jubiliato statusą įgijęs 87 metų Liudas Serapinas.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius