Reda Rimkutė-Ščerbakovienė: „Triušiuku man nelemta būti“

Palangos tiltas, 2018-07-26
Peržiūrėta
2006
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Reda Rimkutė-Ščerbakovienė: „Triušiuku man nelemta būti“

Dailininkė Reda Rimkutė-Ščerbakovienė, ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkų plenero „Auksinio elnio dvare“ (vyko Luokės seniūnijoje), teigė esanti truputį pavargusi, nes plenerai – itin intensyvus kūrybinis darbas, reikalaujantis ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Pora dienų poilsio, ir liepos penktą dieną ji, kartu su 18 palangiškių menininkų, pristatė savo darbus Palangos menininkų darbų parodoje „Balta drobulė“ Kurorto muziejuje. Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje. O kai turi laisvo laiko, mėgsta su savo senu dviratuku pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti. Juk vasara ir menininkui yra vasara.

„Mūsų šeima“
R. Rimkutė-Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške. „Palangiškė ta, kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus“, – sako ji, nors mieste prie jūros jau gyvena 28 metus. Dalindamasi įspūdžiais apie šių metų plenerą, džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „Auksinio elnio dvaro“ šeimininko surinkta senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis.
„Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų, seniausias motociklas pagamintas 1848 metais. Kai atidaviau duoklę peizažams, piešiau motociklus“, – pasakojo dailininkė.
Reda rodė nuotraukas, kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys, „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ (nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas). „Čia mūsų „mostytė“, nes ji gimė per vieną „Mosto“ parodą (mažos mergaitės nuotrauka), čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lipinskaitė, ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme ir prie vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų pasimaivėme“, – rodydama nuotraukas juokėsi ponia Reda.
Anot dailininkės, „Mosto“ pleneras – tai šeimos susirinkimas, kur išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. „Dirbdavome iki pat sutemų. Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti, nuo to karto save vadiname „mūsų šeima“, – pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko. Jos manymu, menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji – profesionali piešime, todėl save įvardija dailininke. Ji yra grafikė, piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose pleneruose, kur susirenka meno žmonės iš daugelio šalių.

„Esu pedagogė “
R. Rimkutė-Ščerbakovienė tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja. Pedagogė džiaugiasi dirbanti puikiame pedagogų kolektyve. „Mano kolektyvas yra tobulas. Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis“, – sakė ji.
– Reda, kokie jie, šiuolaikiniai, menu besidomintys vaikai. Ar skiriasi jie nuo ankstesniųjų, prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių?
– Be abejo, skiriasi, gyvenimas eina į priekį. Aš dirbu ne dailės mokykloje. Aš dailę dėstau visiems vaikams. Manau, tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.
Jai, kaip ir kiekvienam pedagogui, yra malonu, kai jos mokiniai, pasirinkę dailės studijas, yra laimingi.
Namų aplinka taurina
Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „kūrybinio paukščio“ įvaizdžio (apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė), kai kalbama apie jos darbą. „Užsidarai ir ateina įkvėpimas“, – sako ji, o grįžtant mintimis prie „Mosto“ kūrybinės grupės, savaitę laiko trukusio plenero, mananti, kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga. Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti.
„Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos, aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai, tačiau mano mama puikiai rašo, tėtis kūrybingas techninėje sferoje, jie abu labai šviesūs žmonės. Močiutė taip pat visada domėjosi pasauliu. Užaugau drąsi, šį bruožą paveldėjau iš tėvelio. Tėveliams buvo natūralu, kad vaikai piešia. Šeimoje gerai piešė sesuo, ji lankė dailės mokyklą. Sesuo tapo architekte. Man iš tiesų pasisekė, namų aplinka žmogų taurina“, – įsitikinusi R. Rimkutė-Ščerbakovienė.

Palanga – unikalus miestas
– Gerbiama Reda, žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose ekspresiją, jie energetiškai labai stiprūs. Moters įvaizdis – teatrališkas, jame daug skausmo.
– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris. Man atrodo, jog laimingas, išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas. Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai, emocingai, tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu. Man kažkas yra sakęs, gal tavo sunkus gyvenimas buvo? (juokiasi).
Dailininkei patinka gyventi Palangoje. Jūros motyvai Redos kūryboje, anot jos, itin reti. Jūra dailininkę „išvalo“, jai patinka pasivaikščioti, ypač po audrų.
– Palanga vasarą – kultūros sostinė, ar lankotės kurorto renginiuose?
– Turiu savo nišą. Man patinka kinas, spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda buvo prieš porą metų – mano darbai buvo eksponuoti Klaipėdoje.
Dailininkė negalinti suprasti, kodėl palangiškiai liūdi, jog Palangoje nėra ką veikti. „Jei negalima ko nors surasti šiame mieste, tai šalia yra Klaipėda, – stebisi dailininkė. – Palanga yra unikalus miestas. Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane, o žiemą aš juos aplankau“.
Dailininkė turi draugų Vilniuje (studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus, dailininkė mano, jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai, kiek jis dirba (ji pati nepakankamai daug tapanti).
Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su mintimi, kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos, žmogus (tiek vyras, tiek moteris) negali būti laimingas, jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi.

„Reaguoju į gyvenimą“
– Ponia Reda, ar mylit gyvenimą?
– Argi aš panaši į tą, kuri jo nemyli?
– Ar esate optimistė?
– Esu realistė.
– Ar esate romantikė ?
– Mes visos norėtumėme būti romantikėmis, tik gyvenimas sudėlioja taip, kad tos romantikos lieka mažai, taip jau išeina.
– Filosofė?
– Manau, ne. Aš reaguoju į gyvenimą, aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų, ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu, o jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti. Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar, paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius. Gal kas ir tikėjosi, jog būsiu gulbe, bet, deja, esu erelis, ir nieko čia nepakeisi. Neduota man triušiuku gimti nei vienam horoskope (juokiasi), vis kažkaip aštriai, ugningai išeina... Mano draugai, žinodami mano reakcijas, man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti negaliu, tada aš pati blogai jaučiuosi. O šiaip, žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis (nesikeičia tik idiotai).
Nors kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas, atsisveikinant vis dėlto man norėjosi Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti, kad ji nepaleistų jos iš savo rankų. Tegul ši paukštė sklando ir džiugina žmones dar ne vieną dešimtį metų.
O Reda Rimkutė-Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens. Tada, kai mieste nebesimatys svetimų veidų, tegul palangiškiai vienas kitą susitikę nusišypso... Juk šypsenos deficitas Lietuvoje – ypatingai didelis.

Irena VALUŽĖ

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Antrojo jūros vėjo parko konkursas galėtų būti paskelbtas gruodžio 5 d., tačiau jį būtų galima nukelti ir į kitus metus, teigia energetikos viceministrė Daiva Garbaliauskaitė.


Pamestas auskaras. Gali būti, kad prie turgaus. Radusiam/-iai atsilyginsiu. Tel.8 603 28779


Po audrų pajūrio gyventojai skuba ieškoti gintaro, tačiau aplinkosaugininkai ragina būti budriems – vietoje gintaro galite rasti baltojo fosforo gabalėlių.


Dailininkė Reda Rimkutė-Ščerbakovienė, ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkų plenero „Auksinio elnio dvare“ (vyko Luokės seniūnijoje), teigė esanti truputį pavargusi, nes plenerai – itin intensyvus kūrybinis darbas, reikalaujantis ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Pora dienų poilsio, ir liepos penktą dieną ji, kartu su...


Nėra Palangos miesto savivaldybėje nesvarbių pareigų, bet mero Šarūno Vaitkaus sekretorės Živilės Mačenskienės darbas, ko gero, vienas labiausiai stebimų. Ne juokas būti didžiausio šalies kurorto mero sekretore. Tenka ne tik arbatą ar kavą papilstyti, merui ryte pranešti, kokia krūva „popierių“ jo tądien laukia, bet net ir pūkelį nuo mero švarko atlapo...


Vasario 13 dieną Šiaulių universiteto gimnazijoje įvyko Apskritojo stalo diskusija „Ar gera būti lietuviu?“ Diskusijos metu padėkomis apdovanoti visi respublikinio rašinių konkurso „Ar gera būti lietuviu?“ dalyviai ir paskelbti nugalėtojai.  


Praėjusį savaitgalį Palangoje nuskambėjęs Tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind 2017“ dar kartą įrodė, kad Palanga verta būti Europos pučiamųjų muzikos žemėlapyje.


Dėmesio: gali būti padidėjęs oro užterštumas

„Palangos tilto” informacija, 2013 01 28 | Rubrika: Sveikata

Visuomenės sveikatos centras informuoja, kad pagal gautus gyventojų pranešimus Palangos miesto centrinėje ir rytinėje dalyse gali būti padidėjęs aplinkos oro užterštumas kietosiomis dalelėmis, cheminiais junginiais.


„Ar geras šokis turi būti panašus į jūros šėlsmą? Labai jau poetiškai pasakyta. Šokis turi būti visoks“, – nusišypsojo sužinojęs pagrindinę mūsų pokalbio temą tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas, Palangos moksleivių klubo sportinių šokių kolektyvo vadovas Paulius...


„ Palanga niekada nesvetima. Man čia yra gerai. Žiemą čia gyveni, o vasarą aš Palangos išvengiu...“ Tai aštuonių autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje autorės, Šiaulių universiteto Dailės fakulteto auklėtinės, Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjos ir aktyvios narės Redos Rimkutės-Ščerbakovienės mintys....


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius