Šventvietės: ten, kur dvasinis kūnas susilieja su protėvių dvasių pasauliu

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013-04-04
Peržiūrėta
2185
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Prie akmens,  į kurį, regis, šaknis įleidęs medis (dešinėje) suplazdėjo Žemaitijos vėliava.
Prie akmens, į kurį, regis, šaknis įleidęs medis (dešinėje) suplazdėjo Žemaitijos vėliava.

Ne vienas mūsų, vaikštinėdamas po miškus ir ypač lankydamas piliakalnius bei kitas šventas mūsų protėviams vietas, yra pajutęs: čia esama stiprios energijos, nuo kurios, kaip sakoma, per kūną šiurpuliai eina. Palangiškis Vaidas Želvys, besigilinantis į mūsų protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėvoką ir pasaulėdarą, teigia, jog senosiose šventvietėse esama jėgos taškų, kuriuose pabuvojęs žmogus gali atstatyti savąjį ryšį ne tik su gamta, bet ir su kosmosu, vietų, kur mūsų dvasinis kūnas gali susilieti su protėvių dvasių pasauliu. Tik reikia mokėti skaityti ženklus.

Po Žemaitijos vėliava
Trečiąjį kovo sekmadienį keliu iš Palangos į Kretingą važiavę žmonės stebėjosi, išvydę pakelėj prie miškelio plevėsuojančią vėliavą su Žemaitijos simboliu – meška bei pačiame miškelyje triūsiančius žmones. Čia susirinkę apie dvidešimt įvairaus amžiaus žmonių rinko šiukšles, o po darbų, prisiminę senuosius mūsų protėvių ritualus, lenkėsi ugniai, vandeniui, žemei ir orui bei prie keturių susiglaudusių į skirtingas pasaulio šalis atsisukusių akmenų laužė ir aukojo patį švenčiausią mūsų maistą – duoną.
Prieš kibdami į darbą susirinkusieji apėjo kelių kvadratinių kilometrų plotą. Patikėkite, pasivaikščioti po mišką buvo išties verta, nors jo prieigos nuo plento pusės vietomis buvo taip šiukšlėmis apverstos, lyg čia juos atvežusieji ir iškračiusieji niekada nebūtų matę tokio civilizacijos stebuklo, kaip šiukšlių dėžė, nors sprendžiant iš išmestųjų atliekų, su kitais civilizacijos stebuklais: plastikinėmis pakuotėmis, įvairiausia stikline bei kartonine tara, – jie buvo labai gerai susipažinę. Ir kyla natūralus klausimas: negi nėra kas pasirūpina, kad visos šios miškan suverstos atliekos būtų surinktos ir išvežtos ten, kur joms ir vieta?

Šventi ąžuolai ir akmenys
Tačiau žiūrėta ne į šiukšles buvo, nors vėliau iš vieno prišiukšlinto ploto jos surinktos. O žiūrėta į tiesiog neįtikėtinai išsidėsčiusius riedulius bei čia augančius medžius, tarp kurių daugybė mūsų protėvių garbintų šventųjų ąžuolų.
Žvelgiant į akmenis bei jų grupes, susidarė įspūdis, jog kažkieno galinga ranka juos būtų čia specialiai dėliojusi. Antai viena riedulių eilė aiškiai rodė kryptį iš rytų į vakarus – ar priešingai, kaip kam priimtiniau žiūrėti. Kitur akmenys išsidėstę tobulu apskritimu ar ovalu. Trečioje vietoje jie lyg brėžia rodyklę. Dar kitoje – keturi samanom apaugę rieduliai, sugulę vienas šalia kito, žvelgia į visas keturias pasaulio šalis, ir žvelgiant į juos gali įsivaizduoti šalia jų stovinčius ir prie aukuro senąsias apeigas atliekančius žynius.
Ne mažiau įstabus vaizdas – ant didžiulio riedulio augantis medis. Jis taip susiliejęs su akmeniu, kad, regis, šaknis į visiškai negyvą riedulį tvirtai įleidęs.

Protėvių tikėjimo puoselėtojai
Kas gi buriasi po Žemaitijos vėliava, kas gi sukvietė į tikrą senąją šventvietę primenantį mišką žmones? Kaip sako tikras žemaitis V. Želvys, po vėliava buriasi tikri žemaičiai, mūsų protėvių gilios senovės puoselėtojai ir jų tikėjimo žinovai, gamtatikiai, per šio tikėjimo prizmę suvokiantys pasaulėžiūrą, pasaulėvoką ir pasaulėdarą. Tačiau netapatinantys savęs tiesiogiai su pagonimis.
„Žinoma, šiandien čia susirinko dauguma žmonių tiesiog smalsumo vedini. Vieni – norintys tiesiog pasivaikščioti po šią vietą, kurią, manau, esant senąja šventviete, pajusti jos skleidžiamas jėgas. O jos, pasiekiančios mus iš kosmoso, yra labai stiprios, ir jautresniam ilgai čia vaikštinėti nederėtų: gali pradėti svaigti ir skaudėti galvą, gali prasidėti kraujospūdžio sutrikimai ar širdies ritmo permušimai. Kiti – norintys pabusti savo dvasioje, išsilaisvinti, nebebūti kokios nors religinės sistemos vergais“, – sakė V. Želvys.
Beje, apie šventvietes: arčiausiai mūsų esanti, kurioje labiausiai galima pajusti „Či“ energiją – lietuviškai gyvatą – Birutės kalnas ir jos apylinkės, kur labai ryškiai matyti, kuriose vietose mūsų protėviai lenkdavosi ugniai, orui, vandeniui ir žemei.

Reikia mokėti skaityti ženklus
„Prie Birutės kalno esančiose atitinkamose vadinamosiose jėgos vietose jauti per kūną šiurpuliukus einant. Taip ir čia. Tiesiog ne pirmą kartą važiuodamas prošal jusdavau, kaip pati galva pasisuka į šią pusę. Ir viena kartą nusprendžiau išlipti pasidairyti. Dabar ir jūs pamatėte, kad čia išties ne paprastas miškelis: apie tai kalba ir pasikartojančios medžių anomalijos, o šalia tų neįprastų medžių būtinai išvysi akmenį ar net visas jų grupes. Be to, atkreipkite dėmesį: kai kur akmenys susidėlioja į runas. Vienoje vietoje mes radome akmenį, iš kurio tarsi iškirstas trikampis gabalas, o šalia sudėti kiti du tiesiog aiškiai atkartoja runą. O ką jau kalbėti apie tą neįprastą anomaliją, kur susiglaudęs didžiulis riedulys ir medis, į kuriuos žvelgiant kyla klausimai: ar čia medis ant akmens užaugo, ar akmuo po medžiu „palindo“? Esama žmonių, kuriuos galima pavadinti šviesavedžiais ar šviesolaidžiais, kurie labai jaučia visas šia anomalijas bei jėgos laukus, kur susikerta fizinė ir dvasinė materija, kur esama tako į protėvių dvasių pasaulį. Esu įsitikinęs, kad šioje šventvietėje tikrai yra keletas taškų, kur šviesavedžiai šį taką rastų“, – pasakojo V. Želvys, pridūręs, jog vienoje vietoje pajutęs esant kosminę observatoriją, kur senieji žyniai galėję bendrauti su protėvių dievais bei dvasiomis.
Pasak pašnekovo, čia, tarp Palangos ir Kretingos, visai šalia sodų bendrijos „Ąžuolynas“ esančiame kelių kvadratinių kilometrų plote, išties esama jėgos taškų, kuriuose pabuvojęs žmogus gali atstatyti savąjį ryšį ne tik su gamta, bet ir su kosmosu, vietų, kur mūsų dvasinis kūnas gali susilieti su protėvių dvasių pasauliu. Tik reikia mokėti skaityti ženklus. O perėjus šventvietę tave tarsi išrenka visą, išnarplioja, ir vėl sudeda atgal, tačiau jau kupiną naujos, šviesios ir teisingos energijos.
Todėl ir stebina tiek V. Želvį, tiek kartu su juo po šventvietę vaikštinėjusiuosius: ar gali vadintis tikru žemaičiu, jeigu taip šiukšlini savo protėvių šventas vietas? Kaip gali pakilti ranka ištampyti gamtos jėgų per amžius sudėliotus akmenis ir susivilkti juos kad ir į savo daržą? Kaip galima kirsti čia augančius ąžuolus? Negi svetimųjų skiepytos „vertybės“ taip pakeitė šioje žemėje gyvenančių senbuvių sąmonę? Gal jau laikas žemaičiams pabusti ir prisiminti savo ištakas bei susivokti, jog vis dar tebesame didi tauta ir laisvi Dievo vaikai?

Jūsų komentaras:

Karolis 2013-12-14 12:25 (IP: 86.100.11.98)
Gyvenu nuo tos vietos gal už 1km. ir gal tik perskaitęs šį straipsnį supratau, kad ten tikriausiai ir yra šventvietė. Skeptikams pasakysiu - pirmąkart užėjus į šį miškelį, pirma šovusi mintis į galvą - kas tuos akmenis čia taip išdėliojo. Pabandykit pasižvalgyt. Aišku mato ne visi, kurie turi akis - labiau reikia jaust širdimi. Visokeriopos sėkmės linkiu p. Želviui.Žemaitija suklestės, kai darbais, o ne vien žodžiais imsim Tėvynę mylėt.

a nee 2013-04-05 12:52 (IP: 78.61.224.151)
rodytis pradejo?

Žemaitis 2013-04-05 06:01 (IP: 78.61.225.163)
Pagaliau Žemaite paboda...Garbie mūsa Pruotievem. Veinybes,Steprybes,Išminteis ir Galybes. Deiva so momes. Esam laisve Deiva vaka...

Taip pat skaitykite

Mieli palangiškiai ir šventojiškiai,  jau visai netrukus į kiekvienus namus pasibels viena iš gražiausių pavasario švenčių – šv. Velykos. Tebūna jos džiugios ir giedros, kupinos pavasariškos šilumos ir pakilios atgimimo nuotaikos.  Tegul atbundanti gamta pažadina mūsų širdyse naujas viltis, o šv. Velykų varpų gausmas tesustiprina Prisikėlimo džiaugsmą bei kiekvienus namus pripildo...


Kasdien kantriai ir nuoširdžiai vedate mūsų jaunąją kartą mokslo bei žinių keliu, mokote nebijoti iššūkių bei sunkumų, neišsigąsti mažų nesėkmių, o – priešingai – su dar didesniu užsidegimu siekti išsikelto tikslo bei ryžtingai ir užtikrintai eiti link savo svajonės. Žinios, moralinės vertybės, kurias diegiate savo mokiniams, meilė bei rūpestis, kuriais kasdien apgaubiate savo auklėtinius, yra...


Įsivaizduokite, kad einate gatve, stabdote atsitiktinį žmogų ir klausiate, ką jis mano apie Europą. 1950 m. televizijos komanda būtent taip ir padarė, o pagyvenusi ūkininkė atsakė: „Na, jei ji taikai, tai gerai.“ Po šešiasdešimties metų tas pats klausimas buvo užduotas pagyvenusiai ukrainietei. Tai  yra 2014 m., „orumo revoliucijos“ savaitėmis. Moteris išdidžiai rodo didžiulį kviečių...


Balandžio mėnesiui einant į pabaigą nemaža dalis šalies gyventojų jau suplanavę, kaip leis savo vasaros atostogas.


Žinomų Palangos sveikintojų šimtmečio proga gretose šiandien, kovo 30-ąją, kuomet Palanga minėjo savo šimtąsias grąžinimo Lietuvai metines, buvo ir buvęs šalies premjeras, dabar – Seimo narys, Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis. Jis paliko tokį įrašą savo Facebook paskyroje.


„Palangos tilto“ žiniomis, savaitgalį kurorto konservatoriai prie arbatėlės gamtoje ieškos sprendimo iš aklavietės – kokį kandidatą į Seimo rinkimus pasiūlyti Mėguvos vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje beveik pusė rinkėjų – palangiškiai?


Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...


Įsibėgėjant Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui bei šiai sukakčiai skirtiems renginiams, išpažįstantieji senąjį mūsų protėvių žemaičių tikėjimą bei besilaikantys senosios pasaulėžiūros žemaičiai teigia nesuprantantys: negi būtina minint mums prieš šešis šimtmečius atneštos religijos sukaktį, tai švęsti būtinai...


Ne vienas mūsų, vaikštinėdamas po miškus ir ypač lankydamas piliakalnius bei kitas šventas mūsų protėviams vietas, yra pajutęs: čia esama stiprios energijos, nuo kurios, kaip sakoma, per kūną šiurpuliai eina. Palangiškis Vaidas Želvys, besigilinantis į mūsų protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėvoką ir pasaulėdarą, teigia, jog senosiose šventvietėse esama...


Lietuvos širdies asociacija tradiciškai lapkričio 21-27 dienomis mini „Miokardo infarkto savaitę“. Lietuvoje kasmet miokardo infarktą patiria daugiau nei 7000 žmonių. Kone kasdien mūsų šalyje infarktas ištinka daugiau kaip 20 žmonių. Nemaža dalis nuo šios ligos miršta. „Miokardo infarktas bei kitos širdies ligos užklumpa vis...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius