Tarybinė rutina bruko ne tik taurę vyno – dar meną, sielai duoną...

Gal ne vienas iš mano bendraamžių, kurių jaunystė – 22x3 metelių – esame „velnio nešti ir pamesti“, tačiau ir 1970–1990 metais idealiai žinojome ne tik takus į knygynus, bet ir į Šiluvos atlaidus, net į Tėvo Stanislovo Paberžę, atradome Jaltą ir Talino senamiestį, o su žmona Vlada net ir Vladimiro Visockio kapą Maskvoje, Leningrado fontanus ir rūmus, ir taip pat kuo ramiausiai skaitinėjome A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir B. Brazdžionio lyriką (ir visus, širdim poetiškai iš savo „Laiko keselio“ rašančius). Visko matėm ir girdėjom „Socializme“. Tačiau „Kaitalizme“ 2003–2004 metais Palangoje, vienoje iš miesto šviesiausių įstaigų, o būtent redakcijoje išgirdau dar ir 20-mečio nesulaukusios gal nuo brenduko apdujusios rūkančios septyniolikmetės „raštininkės“ frazę „virš visko“: „Nu, blyn, babkių „ni figa“, – prapjausiu šiandien kažkam širdį, primyšiu plaučius“... Begėdystė su kokybės ženklu. Fantazija, pralenkianti „Boingo“ skrydį. Tarybinis žvirblis nutyli, iš netikėtumo vos „vaško“ į kelnes neleidi, nesuprasdamas, iš kur taip greit atsirado tiek daug gyvo... „komposto“. Tarsi žvilga sintetiniai rūbeliai, o sielos nėra. Suanglėjusios smegenėlės. Beje, gal ir gerai, kad tos redakcijos vietoje dabar „Pigūs rūbai“. Ten tik jiems ir būti. Ne redakcijai. Nes redakciją bandė sutverti ne to „lizdo paukščiai“, o tie, kurie pasinaudodami „žodžių ir tekstų magija, viešumu, siekė spekuliatyviai sudoroti, nušluoti politinius konkurentus miesto taryboje ir naudos tik sau ir „blatnaminčiams“.
Panašių būta visais laikais ir visur, ne tik Palangoje po 1991-ųjų – „visi šunes juk su blusom“. Mus tikrai sunku kuo nors nustebinti – „ne to matėm“. Lietuviai yra visokie. Žmonės apskritai yra šaunūs ir visapusiškai idealūs gal tik sapnuose, svajose, literatūriniuose kūriniuose, mene... Žmonės, taip pat ir mano – mūsų lietuviai net šunybėmis yra už genius margesni. Gali būti ir kuriantis a‘la Zigmantas Dokšas ar sielos balto gyvumo vyno baseinuose nepragėręs Paulius Širvys, ir gali... gali... taip pasileisti nuo „lenciūgų“, kad begėdiška pažvelgti „žmonijai į akis“. Baisiausia – save „nusimarinęs“ gyvasis „kiemšikys“. Arba „klounas savo malonumui“. Provincijos rutina sovietmečiu? Gal nebuvo menkystų, melagių, skundikų, kailiamainių, vagių? Tiek ir tiek. Pilna Kelmė 1969–1985 metais buvo „rutinierių“ – naujovių ir progreso priešininkų. Visur girdėjosi genetinis despotizmas: „Iš rajono nekritikuoti, kvit, Mašiuk“. Tada dauguma (ir mūsų Šefas) trilinki pataikavo „visų visų buvusiam draugui Leinartui. Bet nusibosdavo ir baliavot, gert „kolūkinį konjaką“, nors negeriančiam korespondentui kolūkių pirmininkai ar tarybinių ūkių direktoriai rėždavo klaustukais į akis: „Klausyk, Gedimin, („Raini, Algi, Antanai“ ir t.t.) ar inkstai nesveiki, ar bobos bijai? Būk vyrs su vyrais!“ „Laimei – nelaimei tave sutikau, mergaite iš tėviškės sodžiaus“, – rašė Paulius Širvys. Mano „atvejis“ – pavydėtinai laimingas, nes pateisino principą – su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi“. Kol „rujojau“ Vilniuje su „literatais“ – ir pats alkoholinės „abėcėlės“ pramokau, bet Kelmėje mano etikos, logikos ir nepartinio sąžiningumo mokytoja tapo žmona Vlada.
Protingų moterų reikia klausyti, nes... „arba paklusi, arba nususi“.
„Laisvalaikiu imkis kitų prasmingų veiklų, – patarė ji. – Mažiau reaguok į draugelių kvietimus ir pamokymus, kaip gyventi. Jie tyčia taip daro“... Laikas įrodė – ji, mano draugas ir draugė buvo teisi jau prieš 43-ejus metus. Namų archyve suradau mažą bukletėlį iš 1985 metais liepos 6 dieną Kelmėje vykusios rajoninės kaimo kapelų šventės „Grok armonika“. Jai scenarijų veiklaus tuometinio rajono Kultūros skyriaus vedėjo Huberto Smilgio prašymu rašėme Kultūros propagavimo taryboje, kuriai tuomet vadovavo narė, bendramintė Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje, įtikinančio kaip jūra talento poetė, knygai atsidavusi Regina Biržinytė (ten „įsitempėme“ ir Kazimierą Alekną). Taip pat su kultūra gyvenimą Kelmėje pašventusia V. Krutkevičiene. Tikėjome tuo, ką darome. Užtat daugybės žmonių akys ir širdis džiaugsmo, dėkingumo neslėpė, nors gal ir ne visai „raudonajai ponijai“ tai patiko.
Štai ką liudija šventei skirtas bukletas: „Mes su dideliu džiaugsmu skubame į rajono kultūros skyriaus iniciatyva gimusias tradicines liaudies meno šventes. Čia ne tik susipažįstame su senaisiais liaudies verslais, bet ir su vis naujomis kaimo kapelomis. Išgirsti tyrą, nemeluotą, iš širdies gelmių besiliejančią melodiją – didelė laimė. Tai tarytum atgaiva po sunkių dienos darbų. Tad nenuostabu, kad su ilgesiu vis atsigręžiame į nekintančias gėrio ir grožio versmes. Juk jeigu liaudies meną lyginsime su plačiašakiu ąžuolu, tai viena iš šio ąžuolo šakų, gražiai deranti su akmens skulptūra, medžio drožyba, tapyba, puodų žiedimu, būtų kaimo kapelų muzika.
Muzikantų skaičius rajone sparčiai auga. 1979 m. jungtinėje kaimo kapeloje grojo tik 27 muzikantai, o dabar jungia net 204 (!) žmones, puikiai valdančius liaudies muzikos instrumentus. 1985 m. Respubikinėje dainų šventėje Vilniuje gros net keturios kelmiškių tipinės kaimo kapelos. Tai – Kelmės linų fabriko, Užvenčio, Šaukėnų, Janaučių kultūros namų kolektyvai, kurių vadovai V. Miklovas, J. Juozapavičius, A. Skirmantas ir D. Genienė parodė daug sumanumo buriant liaudiškos muzikos entuziastus.
Į sostinę palydime tik pačius geriausius savo muzikantus. Džiugu, kad į juos jau lygiuosis ir daugelis kitų kaimo kapelų. Įdomia ir turininga koncertine veikla garsėja Paverpenio, Šedbarų, Vidsodžio kapelų muzikantai (vad. R. Musneckienė, J. Bandžiukas, B. Mušauskienė). Saviti ir nepakartojami yra Pašilės liaudies muzikantai K. Martinkus, K. Žalpys, S. Jurevičius, Stulgių – V. Tilvikas, Kražių – P. Vaigauskas, Užvenčio – A. Šilinskas, Liolių – P. Grigalius, Janaučių – J. Kybartas, kiti, kurių autentiški pasirodymai yra pelnę ne tik kelmiškių, bet ir Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei kitų Respublikos miestų, rajonų gyventojų dėmesį ir pripažinimą. O kiek dvasinio džiaugsmo į visų širdis įlieja Stankų šeimos kapela – močiūtė Z. Legančikienė, jos dukros ir anūkai!
Vaikus ir gyvenimo raukšlių išvagotais veidais senelius, žemdirbius, darbininkus, mūsų inteligentijos atstovus – medikus, pedagogus, inžinierius – jungia kaimo kapela, viena tvirta, muziką pamilusių žmonių šeima. Malonu konstatuoti faktą, kad ir jaunimas vis mieliau renkasi kaimo kapelos instrumentus.
Išlydėdami geriausius mūsų kaimo kapelų muzikantus į iškilmes sostinėje sakome: „Muzikantai, į būrį!“ Grokite, būkite jaunatviškai žvalūs ir perduokite išmintį jauniesiems“.
Malonu „Palangos tilto“ skaitytojams priminti, kad neeilinius anuomet Kultūros rūmus Kelmės rajono centre suprojektavo talentingasis Palangos kurorto vyriausiasis architektas, šiemet, spalio 19-ąją 85-ąjį jubiliejų atšventęs inteligentas Leonas Laimutis Mardosas. Jo gabumų vaisiai – ir Lietuvos ambasada Maskvoje, ir bažnyčios projektas Kretingos rajone, Kulūpėnuose, ir... ir... ir...
Mums smagu buvo su jautriasiele R. Biržinyte tuose rūmuose anuomet palikti ir savo kuklias pėdeles, panašiai, kaip giminiškuose rajono ir Šiaulių zonos literatų sambūriuose, spaudiniuose, o ne „spjaudiniuose“.
Tačiau po dešimtmečio gyvenimo su šeima Palangoje aš „Literatūroje ir mene“ netikėtai perskaičiau štai kokias poetės R. Biržinytės, kurios vardo Poezijos premija puikuojasi ne vienas literatas (ir niekas nediskutuoja, ar tos premijos vertas, nusipelnęs!) „Liūdesio nuožvalgas“: „Pavargusios ir išsekusios kaip tūkstantis vėsių pavasarių mes vėlei sėdime priešais ir kalbame... Yra tokia vertybė, vis dar tebešvytinti – nukainuotų, nupigintų vertybių mugėje, tai žmogaus ryšis su žmogumi.
Keičiantis visuomeninei informacijai, atsiskyrus ir atsižegnojus nuo Rusijos (politika ir kultūra kaip visada suplakanti į nedalomą visumą), rusų kalbos ir literatūros mokytojai tapo tarsi kalti už tautos rusizmą, o ypač už tai, kad ir dabar neišvertė kailio ir liko tuo, kuo buvę. Ir kurgi tau dabar dėtis, jeigu tau ir toliau saldi rusų literatūra, jų dainos, kupinos dvasingumo, jų beatodairiška panieka daiktams? Laisvas žmogus yra tas, kuris atviras visoms kultūroms, kuris stengiasi sulieti tai, kas jose geriausio, bendrybėje, tarnaujančioje žmogaus dvasingumo tobulėjimui. Tavo teisė yra siūlyti, o rinksis tie, kurie apsispręs, kas jiems geriau, artimiau, natūraliau: ar amerikietiškai angliškas tąsus ir erzinantis „r“, ar slavų dvasia, ar natūrali kultūrų integracija.
Susipažinome mes su Egle Tutiniene, mokytoja eksperte, per jos vadovėlius. Būdavo ateina ji į biblioteką – jai reikia tam tikros intriguojančios smulkmenos iš Puškino biografijos arba teiginio, grindžiančio sąšauką tarp Šimonio ir Savarasovo, arba vidinio, istoriškai motyvuoto ryšio tarp Kulikovo ir Žalgirio mūšių. Taip, tai būsianti rusų kalbos gramatika, bet mokiniai privalo plėsti savo akiratį net mokydamiesi kalbos kategorijų.
Taip aš, bibliografė, įėjau į Eglės vadovėlių pasaulį. „Ak, mes – paprastoji karta“ – dejuoja daugelis vidutinės kartos atstovų. Bet ką gi mes praradome? Audringą jaunystę, kai už kiekvieną drąsesnį žodį ar darbą grėsė nemalonumai, kalėjimas, beprotnamis, ir dėl to tik dar labiau norėjosi daryti tai, kas draudžiama? Beatodairišką meilę, kaip gali mylėti tik jauni, be kompromisų tikintys savo žvaigždės šviesa? Grožio ir prasmingos būties dvasinį alkį? To niekas iš mūsų negalėjo atimti, ir ne veltui ryškiausi talentai iškyla, kai, rodos, jiems tarpti nėra nė mažiausios prielaidos. Toks buvo ir Eglės kelias. Studijos pusiau alkstant Vilniuje, paskui darbas Marijampolėje, vidurinėje mokykloje, kuriai vadovavo vėliau tapęs švietimo ministru Spurga (iki šiol išlikęs Eglei didžiausiu autoritetu). Draugų intelektualų būrys, su kuriais daug ginčytasi ir šviesiai svajota, nukeliauta tūkstančiai kilometrų vasaromis srauniomis kalnų upėmis, bekraštėmis Europos ir Azijos platybėmis su kuprine ant pečių ir autostopu. Visa tai dabar tapo skaudžia nostalgija, bet ne juodu liūdesiu, nes Eglės dvasia neleidžia jai nsiraminti, užsisklęsti, atitolti nuo to, kas vyksta šalia, verčia veržtis į prasmingesnes dvasines sferas, nors tai darosi kas kartą sunkiau ir dėl laikmečio sąlygų, ir dėl sveikatos. Bet kaip ir anksčiau, kūrybinio darbo reikalais beveik kas mėnesį vykdama į Vilnių, ji suspėja pamatyti naujausius spektaklius, aplankyti parodas. O ir čia, Kelmėje, nėra renginio, kurio ji nepraskaidrintų savo aktyviu dalyvavimu, mąstyti provokuojančiomis mintimis.
Tokia Eglė Tutinienė, penkių išėjusių ir tapusių mokytojų duona rusų kalbos vadovėlių autorė, šiemet atidavusi šeštojo rankraštį. Tokius tad žmones užaugino „prarastoji karta“, kurioje dvasingumas ir poreikis daryti kai ką prasmingo dar nebuvo tapęs deficitu“ (Regina Biržinytė. Ištrauka iš straipsnio „Idėjos gimsta provincijoje“. 1995 m. rugpjūčio 19. „Literatūra ir menas”).