Už Ukrainos ir Baltarusijos laisvę kovojantis Dzmitrijus: „Sunkiausia, kai vieną minutę kalbiesi ir net pokštauji su kovų draugu, o kitą jau turi į karutį pakrauti jo sudraskytą kūną. Atostogos Palangoje man – iš fantastikos srities"

Linas JEGELEVIČIUS, 2022-08-16
Peržiūrėta
1764
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Dzmitrijus Lisičikas yra baltarusis, Ukrainos kariuomenės samdinys
Dzmitrijus Lisičikas yra baltarusis, Ukrainos kariuomenės samdinys

Kai vienoje susirašinėjimo programėlėje mano mobiliajame telefone ilgiau nei dieną nesublykčioja 20 metų baltarusio, Ukrainos kariuomenės samdinio Dzmitrijaus Lisičiko vardas, sunerimstu. „Ar esi gyvas?“ – neapleidžia mintis. Kai paskutinį kartą kalbėjomės liepos viduryje, Dzmitrijus didelių naujienų man neturėjo. Skaitykite visą straipsnį laikraštyje „Palangos tiltas.“

 „Linai, vis kariauju. Dabar esame žymiai geriau aprūpinti – turime daug modernios vakarietiškos karinės amunicijos. Dabar esu prie Nikolajevo. Mano alga „pašoko“ nuo 350 eurų iki beveik 3 500 eurų, bet man pinigai nėra svarbiausia. O sunkiausia čia, kai vieną minutę kalbiesi ir net pokštauji su kovų draugu, o kitą jau turi į karutį pakrauti jo sudraskytą kūną. Ypač nuplėštą galvą sunku tokiais atvejais į jį įdėti,“ – sakė Dzmitrijus.

Kaunasi prie Nikolajevo

 Karas jį pasitiko prie Krymo, Chersono rajone, o liepą jis jau buvo prie Nikolajevo, taip pat Chersono rajone.

„Svarbiausia, kad esu gyvas, nors mano gyvybei pavojus buvo iškilęs keliskart. Vienąkart – itin rimtas. Okupantai (rusų kariai) mus jau pačioje karo pradžioje taip „užspaudė“, teko atsitraukti, tiesiog bėgti – vienas tankas tiesiog man „lipo“ ant kulnų. O tiltas buvo susprogdintas. Laimei, pakely pasitaikė kažkoks pastatas – su dar keliais Ukrainos armijos kariais susmukau už jo pirmojo kampo. Kai kurie mano draugai, kurie toliau bėgo, žuvo, vienam galvą nuplėšė, kitam plaučius peršovė – jis baisiai duso,“ – prisiminė Ukrainos armijos samdinys iš Baltarusijos.

„Linai, man taikus gyvenimas nemielas“

Į Ukrainą jis iš Vilniaus atvyko pernai vasaros pabaigoje ir jau spėjo joje karo „paragauti“ dar iki Rusijos globalaus karo šalyje – kovojo prie Krymo.

„Linai, man toks taikus gyvenimas čia, Vilniuje, tiesiog nepriimtinas. Aš toks – revoliucionierius. Kai Lukašenka po sufabrikuotų prezidento rinkimų 2020-aisiais susidorojo su savo oponentais, aš buvau su tūkstančiais kitų baltarusių, ištroškusių laisvės, barikadose. Klijavau atsišaukimus, raginimus nepaklusti „batjkai“. Pabėgau nuo „omonininkų“ gal tuziną kartų, bet kai pajutau, kad ilgiau nepavyks man slapstytis, susikroviau sportinį krepšį, slapčia atsisveikinau su tėvais ir nelegaliai perėjau sieną, pakliuvau į Lietuvą. Prie pat pasienio teko šliaužti pakelės žolėje. Laimei, baltarusių pasieniečių automobilių žibintų šviesos manęs „neužkabino.“ O tai būtų liūdnai man viskas pasibaigę,“ – praėjusių metų vasarą Dzmitrijus man pasakojo Vilniuje.

Pradžioje karo buvo daug sumaišties

Anot jo, itin intensyvios ir baisios buvo trys pirmosios karo dienos.

„Na, ir visas pirmasis jo mėnuo. Buvo daug sumaišties. O paskui kažkaip įėjau į ritmą. O dabar mano kaip kario gyvenimas tapo net geresnis – tapau profesionalesnis, racionalesnis, sukaupiau patirties. Mūsų karinė technika dėka amerikiečių pagalbos tapo gerokai modernesnė. Turime daug vakarietiškos technikos – ne tik amerikiečių, bet ir britų, vokiečių, net ispanų. O mūsų, samdinių, alga padidėjo iki beveik pusketvirto tūkstančio eurų,“ – atskleidė vaikinas.

„Mums čia tikrai reikia dronų. Jų čia irgi turime, bet vis dar per mažai. Niekas čia negali pasakyti, kad turi per daug dronų. Dalis artilerijos, kaip ir tankai, prieš karą buvo sovietiniai, dalis – pačios Ukrainos,“– sakė baltarusis.

Ukrainiečių kariuomenės greitosios medicinos pagalbos automobiliai taip pat yra gana nauji, teigė jis.

Lukašenka dar neseniai rėmė Ukrainą

Įdomu tai, kad kovos lauke galima pamatyti ir baltarusiškų MAZ sunkvežimių bei kai kurios kitos baltarusiškos karinės technikos. 

„Juos Lukašenka Ukrainai padovanojo vos prieš dvejus metus, 2019-aisiais. Na, o dabar – jis grasina Ukrainai karu! Tai daug ką pasako,“ – šypteli karys.

Paklaustas, ar verta dėl pinigų rizikuoti gyvybe, Dzmitrijus atsakė: „Pinigai man – ne svarbiausia. Jų į kapą nepasiimsi. Pinigai pervedami į mano banko sąskaitą. Aš čia beveik jų neišleidžiu. Man svarbiausia – kovoti už laisvę: ne tik ukrainiečių, bet ir baltarusių. Jeigu mes nesustabdysime okupantų čia, Ukrainoje, jie šliauš nesustodami toliau.“

Anot jo, dauguma jo bendražygių karo lauke – ukrainiečiai. Taip pat yra azerbaidžaniečių, čečėnų, gruzinų, net sirų, kai kurių kitų tautybių kovotojų.

„Laimei, kad palyginus ne itin daug mūsų karių žuvo. Girdėjau ir apie lietuvių karių dalinį, bet man jų sutikti neteko,“ – sakė Dzmitrijus.

Pasak jį, dauguma rusų karių – azijatai. „Ypač daug buriatų,“ – sakė vaikinas.

Ginklas – visuomet užtaisytas

Vaikino sutartis su Ukrainos gynybos ministerija galioja trejus metus. Ukrainos kariuomenė jį pasirašo su tais, kurie neturi Ukrainos pilietybės. 

„Tačiau aš turiu tokias pačias teises kaip ir Ukrainos kariai. Aš tiesiog priklausau šiek tiek kitokiai jurisdikcijai,“ – sakė jaunas karys.

 „Mano ginklas visada užtaisytas. Anksčiau saugojau ginklų sandėlius. Buvo reali galimybė, kad priešas bandys juos susprogdinti. Prieš karą kartu su bendražygiais taip pat patruliavome teritorijoje, kurioje buvo tam tikri kariniai objektai. Jei reikia, galiu būti pažadintas vidury nakties ir per mažiau nei minutę jau turiu būti pasirengęs, su ginklu rankose,“ – pasakojo Dzmitrijus Lisičikas.

Net kai naktį kariniai veiksmai trumpam nutyla, vaikinas kelias valandas gali sudėti bluostą, bet tarsi pelėda – juk priešas gali bet kada pulti.

Mėsos tiek daug niekada nevalgė

„Patiekalams dažniausiai turime avižinių dribsnių košės, jūros kopūstų su grybais, dešrelių, arbatos. Maistas dažniausiai gaminamas lauko virtuvėje. Maisto kokybė gera, ne prastesnė nei kitų garnizonų. Žinoma, virėjas yra kariškis. Apskritai kalbant, maisto kokybė dabar žymiai pagerėjo, o mėsos tiek gyvenime nevalgiau, kiek čia, karo lauke,“ – juokėsi Dzmitrijus.

„Aš čia priaugau svorio, daugiausia raumenų. Bet fiziškai čia sustiprėjau – dabar galiu atlikti 16 prisitraukimų, penkiais daugiau nei Vilniuje,“ – pridūrė.

Mama prašo būti atsargiu ir budriu

Vaikinas dažniausiai miega palapinėse, kartais – pastatuose. Ant savo daiktų turi demokratinės Baltarusijos vėliavą. Stengiasi nors kartą per savaitę paskambinti tėvams Baltarusijoje.

„Jie – ypač mano mama – prašo manęs būti atsargiu ir budriu. Mano tėtis yra mažiau emocionalus nei mano mama. Abiem tenka daug iškentėti, kad jų sūnus – Ukrainos kariuomenės samdinys,“ – prisipažino Dzmitrijus.

Ką šis Ukrainos kariuomenės samdinys pasakytų Lukašenkai ir Putinui tiesiai į akis, jeigu būtų tokia galimybės?

„(Juokiasi) Nieko jiems nesakyčiau, bet ką nors jiems būtinai padaryčiau. Už tai, ką jie padarė, jie abu turi būti surakinti antrankiais ir atvesti į tarptautinę tribunolą, – sakė D. Lisičikas. – Priėmiau teisingą sprendimą – kautis už Ukrainos laisvę. Tiesą sakant, vis dar jaučiuosi pakylėtas ir pasiryžęs ik galo kovoti su imperinės Rusijos agresija, nors dabar esu labiau patyręs.“

Būtinai atvyks į Palangą

„Jei man pavyks išgyventi, mano didžiausias troškimas – grįžti į laisvą, demokratinę Baltarusiją ir dirbti vietos policijoje, – atskleidė Dzmitrijus, prisipažinęs, kad savaitę atostogų, jau vykstant karui, buvo gavęs. –Viename Ukrainos mieste pasimačiau su savo mergina.“

Truputį susigraudinau: „Dzmitrijau, būtinai abu aplankykite mane Palangoje, kai karas pasibaigs,“ – pasiūliau jam dar vieno mūsų interviu pabaigoje.

„O, Linai, tai skamba kaip iš fantastikos srities, bet labai norėčiau, kad tai įvyktų,“ – sakė Dzmitrijus Lisičikas.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kai vienoje susirašinėjimo programėlėje mano mobiliajame telefone ilgiau nei dieną nesublykčioja 20 metų baltarusio, Ukrainos kariuomenės samdinio Dzmitrijaus Lisičiko vardas, sunerimstu. „Ar esi gyvas?“ – neapleidžia mintis. Kai paskutinį kartą kalbėjomės liepos viduryje, Dzmitrijus didelių naujienų man neturėjo. Skaitykite visą straipsnį laikraštyje „Palangos tiltas.“


Palaikydamas Ukrainos kovą už laisvę, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kartu su partneriais – Ukrainiečių kultūros ir švietimo centru „Rodyna“ bei Labdaros ir paramos fondu „Baltijos impresijos“ – kovo 30 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose rengia paramos Ukrainai koncertą „Už taiką ir laisvę!“. Jame KVMT bendruomenė ir prie jos prisijungę žinomi šalies menininkai kviečia muzikos ir...


„Vienas mano draugo draugas niekaip neišsirenka kurį butą pirkti: ar 32 kv. m. ploto Palangoje, ar 100 kv. m. ploto Jūrmaloje. Kaina praktiškai tokia pati, tad reikia įvertinti kitus privalumus ir trūkumus“, – feisbuko paskyroje rašė „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas. 


Prieš 24 metus su draugu dvi jaunas merginas Palangoje šaltakraujiškai nužudęs ir dėl to mirties bausme (ji vėliau pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos) nuteistas panevėžietis Virgilijus Šidagis jau gali ruoštis išėjimui į laisvę – Lietuvos apeliacinis teismas šią savaitę paskelbė, kad 46 metų žudikui įkalinimo įstaigos vartai atsivers...


Sausio 13-ąją minėsime apgintos Lietuvos laisvės trisdešimtmetį. Šia proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras kartu su interneto dienraščiu Bernardinai.lt ir leidykla „Vaga“ kvietė moksleivius dalyvauti eseistikos konkurse „Laisvės vaikai apie laisvę“. Jam savo esė sukūrė ir Palangos senosios gimnazijos IIB...


Palangos mokiniai bėgo už laisvę Mažeikiuose

"Palangos tilto" informacija, 2019 02 26 | Rubrika: Sportas

Jau antrus metus iš eilės Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos mokiniai originaliai pamini Vasario 16-osios dieną. Vienas iš renginių – dalyvavimas bėgimo šventėje Mažeikiuose „Bėgame už laisvę“.


Net 14 kurorto daugiabučių namų keičia savo veidą – Palanga vadinama viena „dėžučių“ renovacijos lydere šalyje. Bet renovacijai šalyje – ir Palangoje – įgauti didesnį pagreitį koją kiša   netikslumai daugiabučių namų modernizavimo investiciniuose projektuose (DNMIP). Kai kuriuos jų reikės patikslinti, o tai reiškia, kad I-ojo...


„Mes, bendruomenės, dar naujas darinys po Palangos saule. Tad gal todėl mums kol kas sunku prasibrauti pro Savivaldybės valdininkų biurokratines raizgalynes ir pasiekti, kad mūsų balsas būtų išgirstas, kad su mumis būtų skaitomasi taip, kaip derėtų“, – antradienį susirinkę į „Palangos tilto“ redakciją prie tradicinio puodelio kavos kalbėjo miesto...


Jaunimas iš visuomenės išsiskiria ne tik savo beribe drąsa, noru imtis pačių netikėčiausių idėjų ar šokiruojančiu aprangos stiliumi, bet ir kalba, kuri dažnai susilaukia aplinkinių nepasitenkinimo. Tačiau, labai sunku paaiškinti, kodėl jauni žmonės net nesistengia kalbėti taisyklinga kalba ir į jų kalbą toliau veržiasi įvairūs posakiai, žodžiai, vadinami...


Jūra yra tapusi daugelio jos gerbėjų nuodėmklausė, padedanti kurti ateities planus, pamėtėjanti unikalias idėjas. Pajutę ryšį su šia gamtos stichija, dažnai jo ir nebepaleidžia. Taip nutiko ir ištikimam Palangos žvejui Algirdui Didžgalviui, jau bemaž 70 metų užsiimančiu šia senąja profesija, kaip pats patikino, tai jo didžiausia aistra ir atsipalaidavimo šaltinis po dienos darbų. Būtent...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius