Vydūniškos kultūros skleidėjas Bernardas Aleknavičius trilogijoje išaukštino ir palangiškius

Žmogus, kurį pažįstu ir gerbiu jau net 41-erius metus yra seniai Lietuvoje gerbiamas darbštuolis, sąžiningas kūrybinio „žingsnio“ Bičiulis, Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.

Gera niekad nežūva
Rugsėjo 27-ąją jaukiame Antaninos ir Bernardo bute Klaipėdoje iškilusis zanavykas, ilgus dešimtmečius dirbęs ELTOS fotokorespondentu pamalonino mūsų šeimą savo dedikacija, ekslibrisu ir autografu pavyzdingai „Eglės“ leidyklos parengtoje poligrafiškai puošnioje, pasak B.Aleknavičiaus, kraštotyrinių-biografinių apybraižų 300 puslapių trilogijos knygoje „Kelionė. Sugrįžtantys iš praeities“. Ta viena knyga trečdalį kitų mūsų šeimos sekcijoje atstoja.
Net 25 foto vaizdai skirti Palangai ir palangiškiams.
Vėl ir vėl vartant Vydūno tradicijų tęsėjo Bernardo Aleknavičiaus 26-ąją knygą dėsningai į „minčių audinį“ įspindo ir mielojo Pauliaus Širvio eilutė: „Aš didelius lobius valdau...“
Itin smagu, kad Palanga praturtėjo ne tik vasarą, bet ir rudenį, ir šis fotometraštis vėl parsivedė jau regėtąjį „Palangos laiką“, taip pat, – svarbiausia! – šį krantą savo geraisiais darbais išgarsinančius ir tebegarsinančius žmones.
Kas sakė, kad Būtojo laiko nebenupieši? Gera – niekad nežūva.

„Palanga būtinai turi išsaugoti savą veidą“
Brežnevinėje žurnalistikoje egzistavo tokia sąvoka – „Klusnusis maištininkas“.
Arba: „Klausau, bet nevykdau“.
Zanavykijos istorijos metraščių patriarchas, jau šeštą dešimtmetį Klaipėdos, Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Palangos kasdienybės ir švenčių pulsą įdėmiai stebintis Bernardas Aleknavičius irgi neslepia, jog kasdien visada turėjęs ne vieną fotojuostelę. „Viena buvo skirta Vilniui – Maskvai, ELTAI ir TASS‘ui, o kita – tam, kas „negalima“, kas oficialiajai valdžiai tikrai ne „prie dūšios“, tačiau visa tai yra dabar mažne visų išleistų, leidžiamų, skaitomų, net premijuojamų mano knygų, albumų pagrindas, „aukso fondas“, – dabar atvirauja Bernardas Aleknavičius.
Konkretus pavyzdys – 2008 metais „Eglės“ išleista 303 puslapių fotoapybraiža „Žemaičių žemės rūpintojėliai“. Joje pirmasis žurnalistinės Vinco Kudirkos premijos laureatas Bernardas Aleknavičius arba, pasak mūsų kolegės Klaipėdoje, jo talento gerbėjos, paskutiniųjų metų V.Kudirkos premijos laureatės Gražinos Juodytės, „Zanavykas su Klaipėdos vėjų nugairintu veidu“ rašo: „Yra jėgų, kurios žmogui padeda. Tarsi pasako, ką daryti, kaip veikti. Tai jaučiau rengdamas šį leidinį. Tris dešimtmečius dirbau ELTA korespondentu Žemaitijoje. Per tą laiką susikaupė nemažas pluoštas fotografijų. Ir jos kažkieno valia pradėtos dėlioti, skirstyti pagal temas. Taip atsirado šios knygos darbinis maketas. O tema lietuviui amžina ir nesikeičianti – Rūpintojėlio ir žmogaus įvaizdžio sugretinimas. Ryški čia filosofinė mintis. Rūpintojėlis – Kūrėjo įvaizdis. Jis pakelėje ir visados šalia mūsų. Žvelgia į ateinančius ir nueinančius. Mūsų dievdirbių kuriamas Rūpintojėlis sužmogintas. Todėl šis įvaizdis tinka ne tik Kūrėjui, bet ir šviesuoliui, kuris nuolat rūpinasi krašto gyvenimu ir jo ateitimi.
Esame archaiško ir modernaus rūpintojėlio kūrimo kryžkelėje. Ir šiame leidinyje kai kurie rūpintojėliai – iš XIX a. Didžioji dalis – vėlesnio laikotarpio. Keitėsi gyvenimo būdas, keitėsi žmogus, keitėsi mąstymas, tik nesikeitė Rūpintojėlio įvaizdis. Neišrovė Rūpintojėlio iš mūsų širdžių ir sovietinis ateizmas.
Mūsų krašto mediniai stebuklai susiję su žmogaus malda, artimųjų netektimi, skausmu, apraudojimu, pamąstymu. Sakraliniai kūriniai labai artimi poetiniam žodžiui, kuris medinius stebuklus sušildo, ir Rūpintojėlis tampa nedaloma mūsų gyvenimo dalimi.
Stoviu kartą Rainių miškelio aukų minėjime greta iš Belgijos atvykusio rašytojo Eduardo Cinzo. Jis sako: „Čia ir mano brolis Antanas Čiužas nukankintas“.

Ačiū, ačiū...
„Kokia mistinė jungtis! Susirinko žemaičiai, atvažiavo svečiai iš kitų kraštų – ir visi jie sujungti į vieną nedalomą giją. Nesvarbu žmonių įsitikinimai, nesvarbu pažiūros. Ir tai pajunti ne tik Rainiuose, bet ir Ablingoje. Skausmas jungia žmones. Skausmas verčia mąstyti, suprasti, kokį kelią
nuėjo mūsų protėviai ir kokiu keliu privalome eiti mes, XXI amžiaus lietuviai.
Leidinys „Žemaičių žemės rūpintojėliai“ – ne mokslinė studija apie šio krašto rūpintojėlius ir
ne sisteminis medinių stebuklų suregistravimas. Poetiniu žodžiu perpintas leidinys skirtas pamąstymui apie žmogaus santykį su Kūrėju, krašto praeitimi, gamta, protėvių nuveiktų darbų įprasminimu mediniuose stebukluose ir mūsų gyvenime.
Dėkoju Telšių vyskupui Antanui Vaičiui, kuris pirmasis 1990 metais, pamatęs daugybę mano nuotraukų, paragino kurti šią knygą.
Taip pat labai ačiū Lietuvos kultūros rėmimo fondui už šios fotoapybraižos leidimo paskatinimą. Džiugu, kad tokia brangi mūsų tautos kultūros dalis sulaukė pagrįsto dėmesio.
Žemaitijos dievdirbiai šventuosius drožė žmogiškus, gal kiek panašius į savo kaimynus, pažįstamus ir net gimines. Kai kurie jų primena archeologės Rimutės Rimantienės surastąjį Šventosios durpyne žmogiuką, ištašytą akmeniniu
kirvuku iš juodalksnio. Tai mūsų praeities aidas iš glūdumos, tai senolių godų ir svajonių atspindys mediniuose stebukluose. Šimtmečius gyveno žmonės su savo išdrožtais šventaisiais, vieni kitiems padėdami įvairiuose darbuose, dainuodami dainas, giedodami, apraudodami mirusius... O jeigu ištikdavo
nelaimė, bet šv. Florijonas ir šv. Agotos duona nepadėdavo, paremdavo kaimynai. Rąstas prie rąsto, kirvis prie kirvio – ir vėl stiebdavosi žemaitiškas numas, dar gražesnis už suliepsnojusį...
Rūpintojėliai, rūpintojėliai... Ne visi jie rymo pakelės koplytėlėse, ne visi tylėdami žvelgia į mūsų praeitį ir šiandieninį gyvenimą. Daugelis jų vaikščiojo arba dar ir šiandien tebevaikščioja tarp mūsų. Ne visi jie žinomi ir ne visi į tautos kultūros aruodą vienodą indėlį įnešė. Bet dvasiniu taurumu ir savo darbu jie diegė meilę
praeičiai, tėvų kalbai, amžinoms vertybėms: sodžiaus menui, papročiams, tradicijoms. Tai Jie ir Jos dešimtmečius saugojo tautą nuo pražūties beribėje asimiliacijos jūroje...
Veltui šių tautiečių – rūpintojėlių – ieškotume jų dvasiai svetimose enciklopedijose. Ten jų nerasime. Ir tik vienas kitas mūsų tautos saugotojas nepatyrė sunkios Sibiro tremties, išliko gimtajame krašte, tarsi skruzdėlytės dirbdami tą darbą, kuris tautai buvo taip reikalingas. Ir šiandien tos skruzdėlytės, tie vaikščiojantys rūpintojėliai ne kopia į aukštas tribūnas, ne triukšmauja, bet dirba darbą, reikalingą prisikeliančiai tautai ir atgimstančiai valstybei. Ir visi jie puikiai supranta, kad ne triukšmu, ne
tuščiu pasipūtimu, ne ambicijomis, bet darbu ir pasišventimu
gyva tauta. Apie keletą tokių tautos skruzdėlyčių-rūpintojėlių ir noriu priminti šioje knygoje“, –
sakė Bernardas.
Ne veltui šis ir kiti Bernardo Aleknavičiaus etnokultūriniai fotografuotiniai-rašytiniai neginčytinai didžiulės išliekamosios vertės XX amžiaus antrosios – XXI-ojo amžiaus pirmosios pusių paminklai įvertinti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija, darbštus autorius, kaip minėta, yra Šakių rajono ir Klaipėdos miesto Garbės pilietis.
Štai, kaip net sovietizme praktiškai, nebijant rizikos, valdžios reakcijos pasireiškė nemeluoto, nevaidinančio prieš savąją tautą lietuvio intuicija, įžvalgos, kad jau „dabar reikia rūpintis ateitimi“. Nors spaudai, viešumai, Kremliui ar Vilniaus CK to ar kito foto akcento nereikia, netgi „negalimais
laikais“ dėl cenzūros Bernardas Aleknavičius dėjo į fotoaparatus vis naujas „papildomas“ fotojuosteles ir nenuilsdamas, aistringai ėjo, ėjo, ėjo – į Žemaitiją, fotografavo žmones tarp Nidos – Palangos – Šventosios, per kariškių užkardas – į tada Kaliningrado srityje buvusius Lietuvos
valstybingumui svarbius kultūros, mokslo, švietimo paminklus Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, kad įamžinti kultūros paveldo objektus, kad jie bent fotojuostose, albumuose išliktų šiandienai, kaip liudijimas buvus ir priešams net nušlavus juos nuo žemės paviršiaus.

Dar prisiminimų
Tai jau dievų, likimo skirtoji „genetinė misija“. Rezistencija, priartinusi tikrąjį valstybingumą.
Esu nekart rašęs, kaip tampriai bičiuliškasis Žemaitijos fotomenininkų susibėgimuose Tytuvėnuose, Kelmėje 1971 metais „atrastasis“ Bernardas Aleknavičius yra susijęs ir su mums nuo 1985 metų gerovės namelius suteikusia Palanga.
Šio miesto tarybos patvirtintas pirmuoju „Palangos“ laikraščio redaktoriumi 1990 metų gruodį paskambinau gerbiamam
Bernardui Aleknavičiui į ELTOS Klaipėdos skyrių: „Gal laikraščio gimimo po 60 metų Palangoje proga parašytumėte keletą palinkėjimo žodžių?“
„Mielai“, – išgirdau ragelyje.
Ir parašė. Su džiaugsmu 1991 m. sausio 1 d. išspausdinome.
„Esu suvalkietis ir iš visos dūšios džiaugiuosi „Palangos“ atgimimu. Bažnyčia, mokyklos – štai tos nesenkančios dvasinių lobių
versmės, kurių jokiame krašte nebuvo, nėra ir nebus daug. Dvasinis žmonių lygis privalo viršyti piniginį, nes tauta, kaip žinia, gyva tol, kol gyva jos kultūra.
Praeityje – tautos gyvastingumas, mūs ištakos, šaknys, iš kurių išaugome!
Būtų labai gražu, kad „Palangos“ kultūriniame savaitraštyje nuolat nestigtų publikacijų gyvąja palangiškių tarme – „Palonga – svieta pabonga“ ar „Palonga – svieta prabonga“, – kas iš jaunųjų
dabar tai bežino? Labai mėgstu Palangą rudenį ir pavasarį. Tada ji tikra. Vasarą nemėgstu.
Ateityje, be abejonės, į miestą stichiškai brausis užsienis. Reikia, kad laikraštis nutylėtų, jei bus pastebėta, kad poilsinė statoma gražiausioje vietoje.
Palanga būtinai turi išsaugoti veidą“, – 1991 m. sausio 1 d. „Palangoje“ savo mintis išsakė prie stipriųjų Lietuvos vyrų – kultūros tyrėjų, fotokraštotyros lyderių minimas Klaipėdos zanavykas, K.Donelaičio atminimo ugdytojas Bernardas Aleknavičius. Šios mintys po 20 metų tebėra aktualios ir nūdienos „Palangos tiltui“, leidėjams ir skaitytojams.
Palangiškių ir kitų kuriančiųjų gyvenimo bendrakeleivių darbštumui simpatizuojantis pajūrio kultūrinės-tautotyrinės žurnalistikos laivo „šturmanas“ Bernardas Aleknavičius mūsų
susitikime šių metų rugsėjo pabaigoje sakė tikintis jauno, o prasmingai aktyvaus mūsų populiariojo kurorto mero Š.Vaitkaus, miesto tarybos narių, savivaldybės administracijos ir kitų finansinių rėmėjų geranoriškumu, rengiant ateities etnokultūrinius Palangos leidinius, leidžiant knygos „Palangos šeimoje. Tarp jūros ir svečių“ pirmąją dalį.

B.Aleknavičiaus trilogija „Kelionė“ ir Palanga
Į solidžią kūrėjo gyvenimo fotometraščių trilogiją „Kelionė“ pateko trijų dešimtmečių žinomų palangiškių portretų, taip pat čia susitikti ir fotografuotieji iškiliausieji sovietinio laikotarpio meno
– literatūros, muzikos, dailės autoritetai, savaip rūpinęsi ir tautos gyvastingumu, jos kalbos išsaugojimu, etnokultūrinių tradicijų tęstinumu.
Bernardas Aleknavičius savo ranka pažymėjo, kuriuose dabar išleistojo trilogijos fotoalbumo puslapiuose yra „visada gyvi, o daug kas – jauni išliksiantys“ palangiškiai Marija Bugailaitė-Pocevičienė, skulptorius Petras Gintalas (g. 1945), dailininkas Bronius Uogintas (1913-1988), dailininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė (g. 1942) ir jos grafikos pavyzdys, muziejininkas, dailėtyrininkas, Palangos miesto Garbės pilietis Romualdas Budrys (g. 1933), 1972 m. fotografuotas Kretingoje giliai „palangietiškai nacionalus“ tautodailininkas Albertas Žulkus
(g. 1933), architektas Leonas Laimutis Mardosas (g. 1929), ilgametis Palangos vyriausiasis architektas, Lietuvos atstovybės Maskvoje pastato projekto autorius (su Juozapu Šipaliu), gydytojas Romualdas Mikelskas, buvęs ilgametis Šilutės rajono Juknaičių tarybinio ūkio direktorius Zigmantas Dokšas (g. 1933), 1981 m. fotografijoje įamžintas muziejininkas Antanas Tranyzas...
Ir daugybė, įamžintų Palangoje mūsų mielosios Lietuvos labui kūrusių, jos sielą ir šiandien išsaugančiųjų valstybės ir meno
veikėjų. Manykime, kad šis albumas tikrai patrauks palangiškių bibliotekininkų dėmesį ir apie trilogiją, kurią savo širdimi ir talentu sukūrė B.Aleknavičius dar ne kartą diskutuosime.
Beje, apie daugelį aukščiau minėtųjų iškilių palangiškių, laikantis kultūrinio respublikinio
projekto reglamento šiemet spausdintos apybraižos ir „Palangos tilto“ laikraštyje, ir „žmonių sugrįžimas“ į spaudos puslapius juk, irgi rodo, jog, kaip jūros bangos, vėl atgims giminiškas, aktyvus palangiškių bendravimas, nesižvalgant vien egoistinių išskaičiavimų.
Šia proga paminėtinas ir faktas, jog net Šakių rajono Gelgaudiškio seniūnijoje, prie gražuolio Nemuno Zanavykijoje užvakar,
rugsėjo 30-ąją restauruotuose dvaro rūmuose iškilmingai pristatyta unikali dvitomė enciklopedija „Gelgaudiškis“.
Joje irgi aktyviai bendradarbiauja Bernardas Aleknavičius.
Tuo labai džiaugėsi ir šių eilučių autoriui skambinusi nuostabi gelgaudiškietė, gimtojo krašto patriotė, lietuvių kalbos ir
literatūros mokytoja Birutė Kudžmaitė-Zakarevičienė. Sakiau tai Bernardui, o jis: „Sveikinu visus gelgaudiškiečius. Tai labai profesionaliai sudaryta, suredaguota, išleista enciklopedija. Geresnė ir už mano „Lekėčių sakmes“. Smagu, kad šitaip su meile padirbėjo vyriausiasis redaktorius,
gelgaudiškietis Antanas Andrijonas“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".