„Žmogaus gyvenime reikia visko: ir praeities, ir dabarties, ir ateities“

Šįmet sukako 22 metai, kai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau dar ir šiandien dažno lietuvio galvoje sukasi mintis: „Ar dėl tokios Lietuvos kovojome?“.  Didelė jaunų žmonių emigracija, nedarbas, didėjantis savižudybių skaičius pasako kur kas daugiau nei žodžiai. Tačiau galbūt dabar pats metas atsigręžti į mūsų senolius, kurie užuot koneveikę valdžią, krapštydami paskutinius centus siekdami apmokėti dideles sąskaitas už šildymą, gyvenimo pilnatvę randa paprasčiausiuose dalykuose. „Niekada nereikia galvoti apie blogus dalykus. Niūras mintis pakeisk kitomis – žymiai šviesesnėmis. Judėk, keliauk, bendrauk, skaityk“, - sako palangiškė, geros nuotaikos nestokojanti pedagogė Elena Songailienė.     Neteisybė švietimo sistemoje Garbaus amžiaus sulaukusi Elena įsitikinusi, kad žmogaus gyvenimas yra jo paties rankose: „Žinote, pripažįstu, jog mūsų valdžia pridarė nemažai klaidų. Netvarkos gausu ir mūsų švietimo sistemoje, ir privačiame sektoriuje, ir versle. Vadovai pernelyg išaukština save, to pasekoje – nemato šalia esančio paprasto darbuotojo. Jam rūpi viena – kaip atsiriekti storesnę duonos riekę sau. O kiti... Geras vadovas tas, kuris visuomet žiūri į savo darbuotoją. Aš daugelį metų dirbau „Baltijos“ mokykloje, jaunystėje septynmetėje mokykloje ir direktoriavau. Mano vyras buvo švietimo skyriaus direktorius. Esame ir buvome sąžiningi, dori Lietuvos piliečiai. Turtų nesusikrovėme, pilių nepasistatėme. Todėl mane šiandien ypač skaudina pedagogų situacija. Universitetuose baigę pedagogikos mokslus mokytojai neranda darbo. „Su aukštuoju“ nė valytojos darbo negausi. Mūsų namo laiptinėje gyvenančios kaimynės sūnus, baigęs politologiją, šiaip ne taip gavo dviračių remontininko darbą. Argi ne juokinga. Kitos pažįstamos dukra Klaipėdoje studijuoja dizainą ir per mėnesį studijoms turi skirti 1 tūkst. 200 Lt. Jos mama uždirba tik 1 tūkst. Lt. Tai kaip išgyventi? Kaip savo vaikus į mokslus „išleisti“? Turi apsikrauti paskolomis. Baisu ir neteisinga. Mūsų laikais buvo kitaip. Po mokslų gaudavom darbo paskyrimus, butą. O dabar – siaubas. Mano vyras dažnai sako: „Jeigu būčiau švietimo skyriaus vedėjas, pakeisčiau tvarką. Į mokyklas priimčiau tiek mokytojų, kiek reikia. Mokytojas turi jaustis garbingai, gerai atrodyti. Juk jį mato mokiniai. Susivėlusio, prastai aspirėdžiusio mokytojo moksleiviai negerbia“. Pamenu, kuomet „Baltijos“ vidurinė mokykla „perdavė” 11-tokus ir 12-tokus į Senąją gimnaziją, moksleivius mokančių mokytojų „neperdavė”. O reikėjo! Kiek atidavei klasių, tiek atiduok ir mokytojų. Dabar mokytojai liko „Baltijoje“. Klasių sumažėjo, gauna po 12-13 pamokų. Dirba už etatą, pusantro – ne daugiau. O jų atlyginimai – gėda net sakyti. Paprastas darbininkas uždirba daugiau nei mokytojas. Universitetai turėtų priruošti tiek specialistų, kad jie turėtų darbo“.    Gyvenimą planuoti pačiam Gyventi čia ir dabar, neabejotinai – svarbus gebėjimas. Ne mažiau svarbu ir sugebėti žvelgti į atskiras gyvenimiškas situacijas, įsisavinti gyvenimo vertybes ir prioritetus. „Žmogaus gyvenime reikia visko: ir praeities, ir dabarties, ir ateities. Svarbiausia – žinoti savo privalumus bei trūkumus. Sugebėti prisitaikyti bet kokioje aplinkoje. Aš galvoju, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Tik jis pats planuoja savo gyvenimą. Mokykitės iš aplinkos. Su vyru esame viešėję Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čikagoje darbavosi vienas iš dviejų sūnų. Jam ta patirtis davė daug. Užsienyje žmonės dirba daug bei sunkiai. Sūnus į maisto prekių parduotuvę pristatinėdavo produktus. Keldavosi 5 ryto, namo grįždavo 14-15 valandą, susitvarkydavo reikalus  ir 19 valandą vakaro vėl vykdavo į darbą. Jo atlyginimas priklausydavo ne nuo laiku atvežtų maisto produktų kiekio, o nuo to, kiek tų produktų parduotuvė parduodavo. Gyvenimo ritmas, lėkimas – siaubingas. Sūnaus aplankyti vykome prieš Vėlykas. Aplankėme ne tik Niujorką, bet ir Vašingtoną. Niujorkas dabar man asocijuojasi su įspūdingu savo naktiniu gyvenimu. Vašingtonas – su prie kelio augančiomis palmėmis. Ten aplankėmė ir bažnyčią. Kokį nepakartojamą žmogaus pagarbos jausmą ten pajutau! Verbų sekmadienį, prie kiekvieno išėjimo, Velykų atributą – palmės šakeles dalijo kunigai. Buvo nuostabu“, - prisiminimais dalijosi pašnekovė.  Elena tiki, jog žmogui gyvenime daug nereikia. Pardavusi savo trijų kamarių butą, ji su vyru persikraustė į vieno kambario butuką.  „Gyvenant vieno kambario bute, nepatogumas tik vienas – lovą kasryt tenka kloti. Toliau – vien pliusai. Mažesnės sąskaitos už šildymą. O ir ką tuose likusiuose kambariuose veikti, kuomet gyveni dviese? Aš dažnai klausiu savo vaikų, kiek tau kambarių reikia, kad jaustumeisi patogiai? Ir sūnūs pradeda vardinti: „Miegamojo, svetainės, virtuvės,vaikų kambario“. „Juk tai prilygsta vieno aukšto namui“, - sakau – „Atvyks draugai ir ims girtis turintys dviejų aukštų, ir tu tokio užsinorėsi“. Juk mes, lietuviai, pasigirti, pasipuikuoti prieš kitą norime. O jeigu kas ir „prasigyvena“, daugiau turi, tuoj pat pajunta pavydą: „O iš kur tu gavai? Kaip?“ Taigi, aš manau, kad gyventi reikia pagal poreikius“, - atviravo E. Songailienė.     Graži senatvė Apie 20 proc. mūsų visuomenės narių – pensinio amžiaus žmonės. Dažnas jų jaučiasi nereikalingas, nebeįdomus. Pagyvenusius žmones dažnai įsivaizduojame nepajėgius pasirūpinti savimi, ligotus, vos suduriančius galą su galu. Tačiau pašnekovė įsitikinusi, kad gyvenimas yra gražus bei pilnas įvairios veiklos net sulaukus pensinio amžiaus: „Kuomet dar gyvenome Tauragėje, dainavau Tauragės miesto ansamblyje, giedodavau bažnyčios chore. Atvykę į Palangą pradėjome šokti, tačiau pašokome tik mėnesį. Galvojam, kad tai jau ne mūsų amžiui. Ne dėl jėgos, bet dėl vaizdelio. Taigi, beliko bažnyčios choras. Kasdieninis gyvenimas tikrai nenuobodus: skaitome laikraščius, einame pasivaikščioti, bendraujame su „Baltijos“ mokyklos bendruomene. Nuvykstam ir į senjorų susitikimus. Judam. Klaipėdoj gyvena du sūnūs, dažnai aplankom ir juos, ir Tauragėje likusius draugus. Taip, kad pasakyti, jog gyvenimas blogas, neįdomus, niūrus – negaliu. Diena mums per trumpa. Atsiguli 11 vakaro, nubundi 8-9 ryto. Papusryčiauji, paskaitinėji – žiūrėk ir pietūs“, - kasdienybe džiaugiasi Elena.  Net niūriausieji pesimistai iš pašnekovės galėtų pasimokyti neišsenkančio optimizmo: „Aš dažnai visiems sakau: „Nereikia galvoti blogai. Niekada. Galvok, kad aš gyvenu, man reikia nueiti, man reikia aplankyti, reikia kažką nuveikti, su kažkuo sutikti“. Nemėgstu nuolat besiskundžiančiųjų: „Oi, viskas jau blogai, blogai“. Aš tuomet sakau: „Nė vieno nelaidojom badu“. Vargą matantiems ne pinigus nešti reikia, o maisto, drabužių, ar pasikvietus sriubyte pavaišinti. Mano amžiną atilsį mama, kuomet vargšas ateidavo prašyti duonos, jos duodavo. Žmonės su ašaromis akyse dėkodavo, dar papoteriaudavo. Dabar – tu paduok duonos gabalą, arba bulvę – dar atgal iš to maisto gausi. Man pikta, kuomet parama duodama pinigais. O vargšai juos išleidžia ne tam, kam reikia: rūkalams, gėrimui ir t.t. Tikiu, užklupus bėdai jums padės ir valstybė, ir kaimynai ar vaikai. Šiandien dienai žmonės yra tikrai geri bei dosnūs. Man sunku gyventi dėl vieno – aš visame kame ieškau teisybės. Jeigu krepšininkas neįmeta į krepšį – aš negaliu žiūrėt. Aš galiu neįmesti, o krepšininkas ne“.