Zooinžinierė, sulipdžiusi HBH‘ašo imperiją – Rada Matulevičienė

Linas JEGELEVIČIUS, 2013-07-18
Peržiūrėta
3132
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

HBH savininkė Rada Matulevičienė.
HBH savininkė Rada Matulevičienė.

Ilsėjotės Palangoje ir nebuvote užsukę į vos už šiek tiek daugiau kaip dešimties kilometrų, Žibininkų kaime įsikūrusį HBH’ašą? Chm, negali būti. Jame stebuklingai gerai – kiekvieno jame apsilankiusiojo dvasiai ir, žinoma, skrandžiui. HBH’ašo įkūrėjos Rados Matulevičienės, net jos nepažįstant, sunku nepastebėti didžiausiame Vakarų Lietuvos pramogų ir laisvalaikio komplekse. Jos tvirta eisena, akylas žvilgsnis, plati šypsena ir betarpiškas, šiltas bendravimas, akį patraukiantis stilius jai nepalieka abejingų. Bet prieš pokalbį su ja sutarėme, kad šįkart rimtų klausimų bus nedaug...
– Lažinuosi, kad dauguma nė nežino, ką reiškia trys raidės HBH, kurios daugeliui tapo puikaus maisto, poilsio ir pramogų simboliu.
– Mūsų alus pradžių pradžioje buvo vokiškas, iš Miuncheno, kildinamas iš vieno Bavarijos hercogo kiemo, žinomas kaip HB. O jo technologija pasiekė mus per Vengriją, kurios pavadinimo anglų kalba pirmoji raidė yra H. Taigi, turime derinį – HBH.
– Oho. Prisipažinsiu, kad ir aš nežinojau, nors esu dažnas svečias čia.
– Daug kas nežino.
– Jūs sukūrėte HBH‘ašo imperiją. Ar įdomu būtų jums sužinoti, ką jūs veikėte praėjusiame gyvenime?
– Aš buvau mokytoja.
– Iš kur žinote?
– Žinau. Man viena astrologė, kuria pasitikiu, tai pasakė, sudariusi mano astrologinį žemėlapį.
– Tikite astrologija?
– Žinoma, tikiu, kad dangaus kūnai kažkaip turi įtakos žmonių gyvenimams.
– Kaip save apibūdintumėte keliais žodžiais?
– Nenurimstanti, ieškanti, kantri... (juokiasi). Mylinti gyvenimą ir mokanti džiaugtis. Esu laiminga šiame gyvenime.
– Ką jums reiškia HBH‘aš?
– Tai mano kūdikis. O kūdikis kiekvienam – viskas. Gyvenimo prasmė, meilė, pasiaukojimas jam. Esu labai laiminga dėl to, ką darau.
– Kokia HBH‘ašo sėkmės formulė?
– Chm. Kitaip tariant, kodėl HBH‘ašas plėtėsi taip staigiai? Todėl, kad viską darėme su malonumu, didele meile ir – patikėkite – pradžioje negalvojome apie pinigus. Iš pradžių galvoje sukosi tik viena mintis: kad žmogus, atvažiavęs čia, būtų skaniai pamaitintas, sulauktų gero aptarnavimo, ir dėl to vėl grįžtų.
– Ar dabar esate milijonierė?
–  (Juokiasi) „Popierinė“. Nes pinigai yra kažkur investuoti.
– Ar konkurentų nebijote? Pavyzdžiui, tų, kurie atidarys didelį SPA jūsų pašonėje.
– Tikrai ne. Visiems sakau: būkime vieni už kitus geresni, ir tuomet nebus baisūs konkurentai.
Jie mus privers pasitempti. Tai labai gerai.
– Ar teisybė, kad jūs maitinsite SPA svečius?
– Taip, HBH‘aš maitins. Ir SPA savininkai taip nori. Bet ten bus labiau europietiška virtuvė, orientuota į sveikai besimaitinančius.
– Ar Lietuvoje jus tenkina aptarnavimo kokybė?
– Tikrai ne visur. Visokių dalykų pasitaiko.
– Bet jūsų pramogų komplekse aptarnavimas dažniausiai yra labai geras. Jūs pati renkatės padavėjus? Administratorius? Virėjus?
– Ne, padavėjus pasirenka administratoriai. Pas mus jie – labai patyrę, kaip matote, „pataiko“.
– Daug susilaukiate prašymų pas jus dirbti?
– Išties labai daug. Tiek daug, kad galime iš dešimties kandidatų pasirinkti, pavyzdžiui, vieną.
Tačiau visi žino, kad pas mus dirbti labai sunku, bet arbatpinigiai gali būti įspūdingi.
– Jūs, beje, savo darbuotojams esate sudariusi galimybes ir gyventi HBH‘aše.
– Taip. Jiems tai labai patogu. Mūsų kolektyvas – išties labai stiprus, viena didelė komanda.
– Kokių savybių ieškote tuose, kurie siekia dirbti HBH‘aše?
– Svarbiausia, kad mylėtų darbą. Jei jo nemylėsi, tai bus visiems „parašyta“ ant veido.
Ir vėl – HBH‘ašui labai pasisekė: kai kurie žmonės dirba čia nuo pat HBH‘ašo įkūrimo. Jie tikrai myli savo darbą.
– Kaip dažnai pasakote: „Ne, čia tu nebedirbsi...“
– Oi, tikrai pasakau neretai. Vienam tai pasakiau visai neseniai. Pastebėjau, kad žmogus ne į savo vietą pataikė.
– Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas HBH‘aše?
– Chm. Aš valgau juos visus...(juokiasi). Nesu didelė mėsos mėgėja, todėl gal mėsos patiekalus mažiau valgau. Bet ragauju visus. Ko gero, labiausia mėgstu silkę. Su karšta bulve (juokiasi).
– Esate stilinga moteris. Daug dėmesio skiriate savo stiliui? Ar jis jums „gaunasi“ natūraliai, nededant į jį daug pastangų?
– Stiliui skiriu nemažai dėmesio. Negaliu į darbą išeiti bet kaip apsirengusi ar susivėlusi. Taip, aš ragauju visus HBH‘ašo patiekalus, bet niekada nepersivalgau, ir, kiek galima, derinu maistą.
– Kas nors konsultuoja jus dėl stiliaus?
– Niekas.
– Ar Manto Petruškevičiaus prašytumėte kokioms nors iškilmėms patarimo dėl vakarinės suknelės?
– Ne. Jo tikrai ne. Juozo Statkevičiaus – taip, jeigu turėčiau galimybę, paprašyčiau patarimo, ir įsiklausyčiau, ką jis sako.
– Kokį tikslą šiais metais keliate?
– Daug tikslų turiu. Pavyzdžiui, užbaigti daryti malūnų kaimą HBH‘aše. Jame bus daug atrakcionų vaikams, net supylėme specialiai jiems kalną. Jame bus visko: ir teniso kortai, ir vandens telkinys paplaukioti valtimi, ir pavėsinės, ir pirtys.
Šiais metais planuojame užbaigti ir tradicinės lietuviškos duonos kepyklą. Joje bus iš molio drėbtos krosnys, vyks švietėjiškos pamokėlės apie duonos kepimą.
– Zoologijos sodo, vabzdžių parko idėjos taip pat jūsų?
– Taip. Visada labai norėjau HBH‘aše turėti, kaip aš sakau, mini žvėrinčių.
– Kodėl?
– Todėl, kad ne kartą stebėjau, kaip maži vaikai nežino, kaip atrodo antis, viščiukas, ožiukas. Ką jie ėda, kaip paukščiai peri. Negerai, kad jie taip nutolę nuo gamtos.
Ėmiau galvoti: „Rada, esi zooinžinierė pagal specialybę, daryk ką nors tų vaikų labui...“
– Esate zooinžinierė? Nežinojau to!
– Taip, šią specialybę įgijau Veterinarijos akademijoje. Inžinerija man padėjo statant HBH‘ašą, o zoo dalis – steigiant „žvėrinčių“.
– Ar turite mėgstamiausią gyvūnėlį?
– Visus labai myliu. Bet mylimiausi – visi mažiukai (juokiasi).
– Iš kurių daugiausiai meilės sulaukiate?
– Šunų.
– Beje, nuolat šalia jūsų zujantys jorkšyro terjerai, ko gero, jau tapo neatskiriama jūsų palyda.
–  (Juokiasi) Bet turiu namuose ir vilkšunį, o dukra laiko kinų kuoduotąjį.
– Ką jums reiškia iššūkis?
– Įvertinti savo galimybes, jų siekti, net bandant „peršokti“ save. Nesvarbu, ar tai būtų naujų idėjų realizavimas HBH‘aše, ar nardymas, ar kopimas į kalnus.
– Kiek kelionių per metus sau leidžiate?
– Keturias ar penkias. Vieną būtinai skiriu tenisui, kitą – nardymui, vieną – slidinėjimui, vieną – kalnams ir nors vieną skiriu naujoms geografinėms pažintims. Mėgstu aktyvias keliones.
– Ar skristumėte į kosmosą kitą mėnesį, jeigu būtų tokia galimybė?
–  (Susimąsto). Net nežinau. Ko gero, bijočiau nesvarumo būklės. Įsivaizduoju, kad mane gali pykinti.
– Ko gyvenime labiau bijote? Vorų ar pelių?
–  (Juokiasi) Iš šių dviejų labiau bijau vorų.
– Kas jums svarbiau: milijonas litų maiše ar fantastiška idėja, kurią tinkamai išvysčius galima susikrauti ne vieną milijoną litų?
– Jeigu turėčiau milijoną litų, aš tą idėją įgyvendinčiau... O idėjos – didesnės ar mažesnės – ateina į galvą visada.
– Rizikuoju, kad mane išguisite po šio klausimo laukan... Ar namų židinį kurstote viena? Ar...?
– Turiu draugą.
– Jūs jį vadinate laimingu atsitiktinumu, kryptingų paieškų sėkme ar likimu?..
– Žinoma, kad mus suvedė likimas. Visiškas atsitiktinumas. Esi skaitęs knygą „Paslaptis“?
– Ne.
– Joje, be kita ko, sakoma, kad mintis nukreipus viena linkme, intensyviai apie kažką galvojant, tas dalykas būtinai įvyks.
Joje kalbama ir apie moterį, kuri labai nori šalia savęs turėti mylintį vyrą – jam rasti deda dideles pastangas. O jo kaip nėra, taip nėra. Nuėjo ji pas psichologą ir pasiskundė: „Viską darau, kaip parašyta, bet mintis netampa kūnu...“ O psichologas klausia jos: „O tu savo spintoje palikai jam vietos? Vietos jo drabužiams?“ Pasirodo, kad nepaliko.
– O jūs, Rada, palikote vietos savo spintoje?..
– Nepatikėsi – taip! Mano vaikai išsikraustė iš namų, tai visa spinta liko tuščia! Dievaži, po dviejų mėnesių atsirado žmogus, kuris į ją susidėjo savo rūbus.
– Fantastika. O meile tikite?
– Taip, tikiu. Meilė – jausmai, o jie nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo nieko kito.
– Ką patartumėte kitoms moterims? Kaip meilės židinį kūrenti?
– Ko gero, nėra recepto. Tiesiog turi pajausti, ar žmogus tau skirtas, ar ne. Po skyrybų daug laiko net negalėjau pakęsti minties, kad ryte atsikėlusi, šalia savęs galėčiau išvysti svetimą žmogų... Dabar esu laiminga. Nes kai atsikeliu ryte, man yra gera. Svarbiausia, kad su žmogumi šalia savęs galiu kalbėti apie labai daug ką – ir dienos reikalus, ir keliones, ir pajuokauti. Žinau, kad su juo galiu ir į aukščiausią kalną lipti, ir palapinę miške statyti, ir... kad galime vienas kitam padėti. Tai – nuostabus jausmas.
– Džiaugiuosi dėl jūsų. O ko nelabai galėtumėte atleisti kitiems žmonėms?
– Pirmiausia – nesąžiningumo ir, žinoma, melo.
– Kažkas pastebėjo, kad jūs labai skambiai juokiatės. Tai – komplimentas jums. Ar atsimenate, kada paskutinį sykį verkėte?
–  (Susimąsto). Verkiau? (Juokiasi) Nežinau, dievaži.
– Žinote, ką veiksite po savaitės, mėnesio, metų?
– Ką veiksiu po savaitės, žinau. Po mėnesio – galbūt. Sunkiau pasakyti, ką veiksiu po metų.
– Jeigu ne HBH‘ašas, tada kas?
– Chm. Kartais apie tai ir pati susimąstau. Pavyzdžiui, ką veiksiu, kai būsiu gilioje senatvėje, kai HBH‘ašą perims vaikai?..
– Tai ką tuomet veiksite?
– Įsivaizduoju, kad kur nors, kur šilta visus metus, pavyzdžiui, Ispanijoje turėsiu mažytį namelį. Įsivaizduoju, kad šalia jo atidaryčiau mažytį „fainą“ bariuką, kad galėčiau krapštytis aplinkui. Matau tik aktyvią save senatvėje.
– Ar kontroliuojate savo darbuotojus?
– Visada stengiuosi taip daryti. Visada  savo draugų ir pažįstamų teiraujuosi nuomonės, kas jiems HBH‘aše patiko, o kas – galbūt ne... Man jų nuomonė – labai svarbi. Bet aš linkusi labai pasitikėti savo darbuotojais. Taip, kad išvažiavusi į užsienį, galiu nė karto neskambinti į HBH‘ašą. Žinau, kad jie patys susitvarkys.
– Ar kada nors išbandėte HBH‘ašo padavėjo ar virėjo duoną?
– Žinoma, daug kartų.
– Koks jūsų gyvenimo devizas?
– Turiu kelis. Vienas jų toks: žmogus – savo gyvenimo kalvis.
– Jūs tai įrodėte. 

Jūsų komentaras:

mano patirtis HBH 2013-08-07 20:21 (IP: 86.100.60.125)
...cepelinus atnešė šaltus...išnešė pašildyti. Dar man nepatrauklūs HBH mediniai "loviai"...daugiamečiai, valgiau iš jų pasišlykštėdama. Ir labai jau užkeltos kainos.

lankytoja 2013-07-23 10:32 (IP: 81.7.87.198)
Valgėm tą duoną su sūriu(kurią gal 20 metų vis imdavom).Duona pamirkusi aliejuje,negruzda,viskas apipilta sūriu su majonezu.Kažkokia besivelianti minkšta košė,gal tik seneliams tiktų.Taškas ,daugiau nebebandysim

Duona visada lieka duona... 2013-07-22 10:55 (. / IP: 86.100.60.112)
"to kolia":-Jei patiekalų nevalgėt,- tik duoną keptą,o duoną iškeptą atveža k-tai, tai apie jų suprastėjusius ir sumenkėjusius patiekalus - gerai, kad ir nesužinojote...Duona visada lieka duona...

kolia 2013-07-21 14:42 (njui@lt / IP: 89.117.33.13)
Valgem kepta duona ir gira gerem,patiko mums viskas labailabai!

Mindaugas 2013-07-21 08:00 (IP: 78.61.220.6)
Pritarsiu visiems žemiau esantiems komentarams. Graži vieta HBH, maistas palyginus prieš 5 dabar yra klaikus, dar dabar atsimenu koks gardumėlis būdavo "JOJO" kepsniukas ar cepelinai dabar didelė krūva Š atneša neįnanoma valgyti.

smagu 2013-07-20 07:55 (jjdsj / IP: 213.164.120.128)
smagu, kad zmones nestovi vietoje, juda, kuria... isties, turiu stipriai pagirti.. kita vertus, ir pati HBH ideja nebuvo tokia paprasta, kad lengvai butu buve galima igyvendinti.. taciau, kaip cia rasiusi anksciau palangiske, pasakysiu, kad irgi lankiausi nuo beveik pradzios HBH, taciau jau turbut 3 metai nebuvau tenai, o priezastis ta pati- stipriai suprastejusi kokybe.. taip buvo tada, dabar jau nebezinau.. bet kokiu atveju, sekmes..

palangiškė 2013-07-19 15:56 (IP: 78.61.48.182)
Lankausi Haše nuo pat pačios pradžios. Daugiausia dėl cepelinų ir tikra tiesa,kad pradėjote "chimičint".Susiimkit,prašau

gintas 2013-07-19 08:58 ([email protected] / IP: 78.61.158.3)
Uzsisakeme cepelinus ir kugeli . Cepelinu idaro skonis klaikus , atrodo kad sumalta pasenusi desra , o padazas siaubingas , spirgai didziuliai , taukai dvokia kuiliu .Siaubas . Viska palikome . Daugiau ten niekada nevaziuosime ir kitus perspesime apie ,,skanius cepelinus ,,. Pasimokykite cepelinus gaminti Virkstininku Dvare . Tikrai gardus ir dideli cepelinai . HBH daugumos patiekalu skonis bjaurus ., toks ispudis , kad gamina kaimo bobos .

Nestebina... 2013-07-19 06:28 (IP: 86.100.60.112)
Pamiškės oru pakvėpuoti visai nieko..Bet patiekalai, ypač cepelinai, sumažėję ir pabrangę dvigubai...Kartą pabuvojęs - daugiau ten nevyksi....

HBH puiku 2013-07-18 18:16 (IP: 78.61.110.69)
Tačiau dauguma lekia (ne važiuoja) iš Palangos į Žibininkus. Atrodo jog skuba ne papietauti, o į kapus.

Taip pat skaitykite

Š. m. lapkričio 1 d. įsigalioja atnaujinta apsinuodijimų nitritais ir nitratais prevencijos tvarka, kuri leis nėščiosioms bei asmenims, auginantiems kūdikius iki šešių mėnesių amžiaus, patiems užsakyti individualiai išgaunamo ir maistui naudojamo vandens ištyrimą be šeimos gydytojo paskyrimo. 


Vienoje iš Valdovų rūmų muziejaus salių, parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, eksponuojami portretai, kuriuose vaikai vaizduojami kaip neatsiejama šeimos dalis. 


Ar kada nors, žvelgdami į tolį pro savo virtuvės ar svetainės langą, pagalvojote, kokią funkciją atlieka šis namo konstrukcijos elementas? 


Nors Palanga vasarą pažeria darbo galimybių daugeliui, šiemet birželį Palangoje darbo ieško rekordiškai daug žmonių, rodo Užimtumo tarnybos statistika, kurią tarnyba pateikė „Palangos tilto“ prašymu.




Balandžio 21- 23 dienomis Palangoje vyko tarptautinis vaikų (2001 m. gim.) futbolo turnyras „Palangos taurė 2014“.


Ilsėjotės Palangoje ir nebuvote užsukę į vos už šiek tiek daugiau kaip dešimties kilometrų, Žibininkų kaime įsikūrusį HBH’ašą? Chm, negali būti. Jame stebuklingai gerai – kiekvieno jame apsilankiusiojo dvasiai ir, žinoma, skrandžiui. HBH’ašo įkūrėjos Rados Matulevičienės, net jos nepažįstant, sunku nepastebėti didžiausiame Vakarų Lietuvos...


Nori – nenori, o tik prabėgus kupetėlei metų, nuplaukus į Būtąjį laiką kai kuriems lengvabūdiškiems debesėliams, drąsiau atsistoti ir ant asmeninės Patirties aukštumėlės, ir taip nužvalgyti, kas buvo išmintinga, o kas – kvailoka, kuris draugas – tikras, o kuris – tik trumpalaikis „Anekdotas“. Kitaip tariant, žmogaus branda yra tas...


Pakrantė pasipuošė smėlio kūriniais

„Palangos tilto“ informacija, 2009 09 04 | Rubrika: Miestas

Vėjuotą praėjusio penktadienio rytą Palangos paplūdimyje prie tilto į jūrą jaunatviško šurmulio netrūko. Čia, kaip ir kasmet, būriavosi Baltijos pagrindinės mokyklos moksleiviai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius