Žinoma Palangos mokytoja ir žurnalistė Ligita Sinušienė dažymo volelio nesibaido: „Statybose mane žavi, kaip iš dulkių ir purvo gimsta grožis ir švara“

Palangoje jau daugiau nei du dešimtmečius gyvenanti Ligita Sinušienė yra žinoma kurorto lituanistė, mokytoja, žurnalistė, redaktorė, tačiau neapstulbkite, jeigu jūs ją pamatysite kokiame nors statybų objekte dažančią sienas. „Manyčiau, kad kiekvienam naudinga turėti kokį nors amatą, kuris, perfrazuojant Balio Sruogos „Dievų mišką“, leistų išgyventi ekstremaliomis sąlygomis,“ – sako L. Sinušienė, kuri šiemet pradėjo dirbti Klaipėdoje, privačioje mokykloje „Vaivorykštės takas.“ Su palangiške kalbasi „Palangos tilto“ žurnalistė Agnė Benetytė. 

–  Kodėl palikai darbą Palangos senojoje gimnazijoje?

–  Pasakysiu atvirai: pagrindinė priežastis, dėl kurios išėjau iš Palangos senosios gimnazijos – per mažas darbo krūvis, net ir savo auklėtinių nebebūčiau mokiusi, tik pasirinkusiuosius žemesnįjį mokymosi lygį. Natūralu, kad šitaip trūkstant lituanistų šalies mokyklose, turėjau galimybę pasirinkti, kur man geriau. Žinoma, labai gaila auklėtinių, kitų mokinių, kuriuos mokiau. Dar prieš savaitę vienas dešimtokas parašė į mesindžerį: „Mokytoja, grįžkit!“ Suspaudė širdį, bet... juk į darbą einame, kad uždirbtume. O įsidarbinau privačioje krikščioniškoje nedidelėje, labai jaukioje gimnazijoje. Tuo labiau, kad man labai artimos šios mokyklos vertybės.

— Kaip tapote palangiške ir ką jums reiškia šis miestas?

— Nesu ta vadinamoji tikroji palangiškė, esu kupiškėnė. Prieš 24-erius metus čia atvykome iš Vilniaus, kur baigiau studijas, per vyro darbą. Jis dirbo tuometėje „Mažeikių naftoje“, bet buvo perkeltas į Būtingę. Taigi, mes Palangos nesirinkome. Galima sakyti, kad Palanga pati mus pasirinko.

—Kuo jus labiausiai žavi gyvenimas Palangoje?

—Palanga savyje talpina ir didmiesčio, ir mažo miestelio privalumus – visą gali apeiti pėsčiomis ar apvažiuoti dviračiu, bet tuo pat metu yra didelis pasirinkimas, kur nueiti išgerti kavos ar pavalgyti, čia vyksta daug puikių renginių, ir, žinoma, visada yra kur pasivaikščioti. Nežinau geresnės vietos auginti vaikus. Palangą pavadinčiau Lietuvos širdimi. Ramybės būsenoje – ne sezono metu – Lietuva net pamiršta, kad ji yra, o vasarą, bėgimo ritme, ji plaka tankiau, kartais net sukelia spaudimą, tada visi matuoja, skelbia viešai rezultatus, nes gi visiems rūpi, kaip ta Palanga dirba. Ir auklėja visa Lietuva savo širdį – tai per garsiai rauda, tai per brangiai kainuoja, tai dar kažko per daug ar per mažai. Kai kas visai ignoruoja ir siūlo kitiems tą patį daryti, bet širdyje juk yra gyvybė. Nėra Lietuvos be Palangos, nėra lietuviškos vasaros be Palangos. Žinoma, ne visi čia atvyksta ilsėtis. Tačiau,  net jei metų metai čia nevažiuoja, savo poilsį kitur būtinai – ir viešai! – palygina su Palanga. Mane ir žavi tas Palangos gebėjimas šitaip įaudrinti kiekvieną lietuvį. Jokiu būdu nesakau, kad Palanga yra tobula. Man širdį skauda dėl jos vietomis neskoningo moderninimo, bet klausimas – apie žavesį, tad su tuo skausmu čia ir sustosiu. 

— Kaip susiklostė jūsų kelias nuo lituanistikos iki žurnalistikos?

—Karjerą suprantu kaip tai, ko žmogus sąmoningai siekia, eidamas viena kryptimi, o aš niekada nesiekiau karjeros. Ir netgi nėjau viena kryptimi. Baigiau tuometį Vilniaus Pedagoginį Universitetą. Mums atsikėlus į Palangą įsidarbinau Palangos senojoje gimnazijoje. Po metų pasakiau sau, kad niekada gyvenime nebekelsiu kojos į mokyklą. Įsidarbinau tada dar veikusiame vietos laikraštyje „Vakarinė Palanga“. Žurnalistės darbo neieškojau, net nejaučiau tam pašaukimo. Iki tol rašydavau tik eilėraščius. Dirbau, nes tiesiog reikėjo darbo. Lūžis įvyko, kai rengiant vieną straipsnį turėjau kalbinti vietos gyventojus, užeidama į jų namus. Turėkime omenyje, kad man rankos drebėdavo net fotografuojant renginius!  Atsidarius durims beriu prisistatymo tekstą ir vizito tikslą, laukdama palangiškių pasipiktinimo bei pasiruošusi tuoj pat apsisukti ir keliauti atgal į redakciją, o pagyvenusi pora maloniai šūkteli: „Žinome, žinome Sinušienę, skaitome jūsų straipsnius!“ Ir pakviečia užeiti, pavaišina kava. Bendraujant su jais galvoje man visą laiką sukosi mintis: „Ką?! Žmonės skaito straipsnio autorių pavardes?!“ Pirmą kartą pajutau, kad dirbu kažką prasmingo. 

Po truputį, per ne vienerius metus, įsivažiavau ir pradėjau mėgautis žurnalistiniu darbu, tyliai mintyse svajodama rašyti apie aktualijas, apie politiką – juk pradėjau, kaip turbūt daugelis pradedančiųjų žurnalistų, nuo kultūros ir švietimo temų. Atsimenu pirmąjį Palangos miesto savivaldybės tarybos posėdį, kurį stebėjau gyvai, su kokiu jauduliu ėjau ten, nerimaudama, ar pajėgsiu suvokti tuos, kaip man tada atrodė, sudėtingus svarstytinus klausimus, ir kokį šoką patyriau, pamačiusi, kaip vyksta nedarbas, kiek čia politinio šou. Žinoma, medžiagos savo pirmajai apžvalgai prisirinkau su kaupu. 

Beje, pirmaisiais metais straipsnius rašydavau labai ilgai. Pamenu, kaip iš vieno renginio, vykusio vakare laikraščio leidimo dieną, grįžusi sėdžiu, rašau, o redaktorė kas 10 minučių ateina ir klausia, kada baigsiu. O juk ne tik visa redakcijos komanda, bet ir spaustuvė laukia to mano vienintelio straipsnio, kada baigsiu, jau ir taip vėluojam, jei spaustuvės darbuotojų kantrybė baigsis, gresia laikraščio visai neišleisti. Nuo visos tos įtampos tiesiog smegenis spaudžia, sakiniai nesidėlioja. Staiga redaktorė n-tąjį kartą ateina, demonstratyviai užverčia mano užrašus ir sako: „Rašyk, ką atsimeni.“ Nedrįstu prieštarauti. Savo pačios nuostabai staigiai imu ir supilu straipsnį triskart, o gal ir keturiskart sparčiau nei įprastai (fakto klaidų nepadariau!). 

Po daugelio metų įsidarbinau medicininiame portale vlmedicina.lt. Jau turėjau žurnalistinės patirties, bet ten tarsi pradėjau vėl eiti pirmuosius žingsnius. Jei pirmoji mano redaktorė mane stumte stumdavo į stresines situacijas, kartais netgi pati jas sukurdama (vėliau sužinojau, kad net kitiems pasakodavo, jog „Ligita labai efektyviai dirba streso sąlygomis“), tai medicininio portalo redaktorė Genovaitė Privedienė buvo visiška priešingybė, visuomet skleidė ramybę, nuolat palaikė, siūlė pagalbą. Pavyzdžiui, dar dirbant laikraštyje vieną rytą mano pirmoji redaktorė pasakė, kad Palangoje pamatė „Maximos“ generalinį direktorių, ir liepė parengti su juo interviu. Visą dieną ieškojau jo kontaktų – visą dieną tik tuo ir užsiėmiau. 16 val. vakaro redaktorei pasakiau, kad su pašnekovu interviu laikas jau sutartas. O ji man ramutėliu balsu: „Aš turėjau jo telefono numerį, bet norėjau, kad tu pati išmoktum ieškoti“. O vlmedicina.lt redaktorė, priešingai, nuolat stebėdavosi, kodėl aš kontaktų ieškau pati, kodėl gaištu laiką, kodėl nesikreipiu pirmiausia į ją. 

Tačiau didžiausia naujovė buvo net ne darbo stilius, o siaura, specifinė – sveikatos politikos – sritis, kurios neišmaniau, bet turėjau gvildenti jos problemas. Jeigu laikraštyje temų straipsniams man niekada nepritrūko, šiame portale pirmąsias mano siūlytas temas redaktorė atmetė. Visas! Taigi, nesugebėjau net temų straipsniams atrasti! Tačiau ir čia įsivažiavau, labai paaugau kaip žurnalistė. Ir būtent dirbdama čia išgyvenau tikrąją žurnalistikos prasmę – žurnalistinio tyrimo dėka suteiktą apčiuopiamą naudą visuomenei. Su bendraautoriumi Audriumi Šimaičiu (dabartiniu Klaipėdos universiteto ligoninės direktoriumi) parengėme žurnalistinį tyrimą apie Klaipėdos Jūrininkų ligoninės banke sutaupytas dvi dešimtis milijonų litų. Tuometis ligoninės vadovas pasiteisino, kad taupė pinigus įrangai pirkti ir išėjus šiai informacijai į viešumą nupirko medicininės įrangos Palangos ligoninei. Šis mūsų tyrimas buvo realus kandidatas laimėti 2012 metų STT konkursą „Žiniasklaida prieš korupciją“. Apdovanojimo negavome tik todėl, kad dar nebuvo pasibaigęs Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, kuriai ligoninė mus apskundė, tyrimas. Jau konkursui pasibaigus tarnyba priėmė sprendimą, kad pažeidimo nepadarėme. 

Vėliau teko dirbti Kretingos rajono laikraštyje „Švyturys“ ir visai man neplanuojant tapau šio laikraščio redaktore ir direktore. Bijojau beprotiškai, bet save realizavau turbūt maksimaliai. Kai baimė ir nepasitikėjimas praėjo, man tai tapo svajonių darbu. Ieškojau ir samdžiau naujus darbuotojus, vadovavau nedidelei kūrybinei komandai, mokiausi siekti rezultatų, keldama adekvačius reikalavimus komandai. Pirmą kartą išleidau žurnalą, kurio leidyba visiškai skiriasi nuo laikraščio. Tai buvo mano didžiausias darbinis iššūkis visos darbinės karjeros metu. Akcininkas vieną dieną atvažiavo ir pasakė, kad po 2 savaičių žurnalas būtų ant stalo. Neturėjau nė vieno straipsnio! Neturėjau net temų, netgi pavadinimo! Tas dvi savaites gyvenau redakcijoje, nakvojau savo kabinete, miegojau po kelias valandas, bet mes tai padarėme! „Švyturyje“ labai patiko ir skaičiuoti – mažinti išlaidas, siekti pelno, rengti bei su komanda įgyvendinti reklamos, viešųjų ryšių strategiją. Ir, drįstu sakyti, kad po pirminio nelengvo šlifavimosi, po klaidų, kurių gal ir nebuvo įmanoma išvengti, mums išties puikiai sekėsi. Nepaisant to, kad tuo metu Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, užklupo kovido pandemija, mūsų prenumeratorių skaičius net išaugo. O išėjau dėl to, kad mūsų su akcininku vizijos dėl laikraščio krypties kardinaliai išsiskyrė. Padirbusi su skaičiais tęsiau šią kryptį radijuje „XFM“ kaip reklamos vadovė, nors žurnalistikos nepalikau visai nuošalyje. Čia sukūriau naują radijo laidą, susiradau kolegą, pati įrašiau kelias laidas. 

—Kas paskatino palikti žurnalistiką ir pasirinkti mokytojavimą?

—Bedirbant radijuje atėjo žiaurioji 2022-ųjų vasario 24-oji. Kaip ir visi ar bent daugelis, išgyvenau šoką – ir ne tik dėl pačios Ukrainos, bet ir dėl Lietuvos, dėl savo pačios ateities. Atrodė, kad nėra prasmės nieko planuoti į priekį, išskyrus pasiruošimą karui. Gyvendama tomis mintimis ir kasdienėmis žiauriomis karo naujienomis vieną naktį susapnavau, kaip gelbsčiu svetimą kūdikį, bėgdama su juo ant rankų. Sapnas buvo toks ryškus, toks realistinis, kad net atsibudusi tebejutau tą specifinį kūdikio kvapą. Kaip kiekvieną rytą, įsijungiau telefoną ir pradėjau skaityti naujienas. Tą rytą sužinojau apie subombarduotus Mariupolio gimdymo namus, mačiau motinų nuotraukas su kūdikiais ant rankų. Buvau sukrėsta – ne tik tų vaizdų, bet ir savo sapno būtent tuo metu. Tartum mano dvasia, protui dar nesurinkus informacijos, jau būtų žinojusi, kas vyksta. Galima tuo tikėti, galima netikėti, bet priėmiau sapną kaip ženklą, kad turiu kažką daryti. Tomis dienomis nuolat sekiau mūsų Krašto apsaugos ministerijos Facebooke paskyrą. Ir perskaičiau vieną įrašą apie tai, kad padėdami Ukrainos pabėgėliams mes padedami ir jų frontui, nes nuo Ukrainos valstybės nuimame rūpestį rūpintis savo žmonėmis kitose šalyse. Taigi, viena nuoroda jau yra. Tačiau kaip pasirūpinti? Dar kitame ministerijos įraše perskaičiau mintį, kad stipri valstybė yra tada, kai kiekvienas kuo geriausiai atlieka savo darbą. Uždaviau sau klausimą, o koks mano darbas, kas aš esu? Esu lituanistė. Tad štai ką turiu daryti – mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos, kad jie čia geriau jaustųsi. Tada dar nebuvo plačiai siūlomi kalbų kursai ukrainiečiams, neieškomi mokytojai. Tai yra, man net į galvą neatėjo, kad už kalbos mokymą gali būti mokami pinigai. Pati sau paskaičiavau, kad savanoriauti galėčiau 2 kartus per savaitę. Pati paskambinau į savivaldybę, pasiūlydama savo paslaugas. Mane nukreipė į gimnaziją. Paskambinau direktoriaus pavaduotojai Jolitai Vaičiulienei, kuri pasakė, jog jiems kaip tik reikalinga ukrainiečių mokytoja, ir jie pagalvoję būtent apie mane. Nustebau, kad už tai dar numatyta alga! Štai taip vietoj 2 vakarų per savaitę pasinėriau visa galva į kasdienį lietuvių kalbos mokymą. Noriu pabrėžti, kad tai nebuvo darbas pagal išsilavinimą. Mokyti lietuvius gimtosios kalbos ir mokyti užsieniečius lietuvių kalbos kaip užsienio – visiškai skirtingi dalykai. Po metų mano mokiniai ukrainiečiai buvo išskirstyti po lietuviškas klases, o aš nusprendžiau pasilikti mokykloje. Mano antroji dukra jau studijavo, buvo likęs vienas sūnus, kuris ir mokėsi toje pačioje mokykloje. Ir man patiko darbas su paaugliais. Radusi kelią į ukrainiečių širdis, pamaniau, o kodėl gi nepabandžius ieškoti ryšio ir su lietuvaičiais? 

— Viename pokalbyje esate užsiminusi, kad žurnalistai labiau, nei kitų profesijų atstovai turėtų kovoti už orų atlyginimą...

— Nesakau, kad turėtų kovoti. Žurnalistai – ne biudžetininkai, tad nežinau, su kuo čia reiktų kovoti. Tiesiog konstatuoju faktą, kad yra susiklosčiusi keista, beveik tragikomiška, padėtis. Žurnalistai viešina įvairias neteisybes, pavyzdžiui, rašo apie nevertinamą mokytojų darbą, o patys vertinami dar prasčiau, nei pedagogai, kurių interesą jie gina. Pavyzdžiui, beveik visą gyvenimą dirbusi žurnaliste, rašydama konkretiems leidiniams, oficialiai nebūdavau jų darbuotoja. Beveik visada dirbau pagal individualios veiklos pažymėjimą. Tik pastaraisiais metais tokie „individualistai“ turi šiek tiek daugiau socialinių garantijų, bet jei atostogauji, tai ir sėdi minuse. Nekalbant jau apie per pusę dalinamą darbo stažą. Dirbant mokykloje man prireikė laiko, kol įpratau be kaltės jausmo sirgti, kol apskritai pradėjau sau leisti sirgti. Su siaubu iki šiol prisimenu, kaip vienoje redakcijoje susirgusiai kolegei redaktorė pirko maišais vaistų ir nešė jai tiesiai į redakciją, o ji, nusimušusi temperatūrą, paraudusiomis akimis rašė, rašė ir rašė. Karts nuo karto peržvelgiu darbo pasiūlymus specializuotose internetinėse platformose. Regioniniams žurnalistams siūloma 1000 Eur, kai kur – net mažiau. Net šalyje garsūs leidėjai siūlo ne ką ir daugiau – 1500 Eur. Taigi, žmogus, gvildenantis visuomenės skaudulius, pats neretai sėdi dar didesnėje duobėje. Jokiu būdu nesakau, kad taip yra visur. Teko girdėti „Delfi“ žurnalistės interviu, kuriame ji minėjo savaitgalio budėjimus. O regionuose vieną laikraštį prirašo vienas žurnalistas. Kad negražiai neatrodytų viena pavardė, pasirašinėja ir slapyvardžiu. Pati esu buvusi tokioje padėtyje. Ir ką tai reiškia tokiam vienam vieno leidinio žurnalistui? Gyvenimą redakcijoje ir dėl redakcijos. Idealiu atveju – be šeimos ar bent jau be vaikų. Tiesą sakant, net pati stebiuosi, kaip dirbdama tokį darbą sugebėjau užauginti tris vaikus. Nors, tiesą sakant, kartą sūnų pamiršau darželyje. Jį pasiėmiau iš auklėtojos namų... Jokiu būdu nesakau, kad mokytojo darbas yra įvertinamas adekvačiai, kad mokytojo darbas lengvesnis nei žurnalisto. Tiesiog noriu pasakyti, kad regionų žurnalistai yra mažiau apsaugoti nei mokytojai, jei lygintume būtent su šia profesija. 

—Ką labiausiai mėgstate mokytojo darbe ir su kokiais iššūkiais susiduriate? 

—Mokiniai labiausiai nemėgsta rašyti rašinių. Daugumai tai ir yra sunkiausia. Labiausiai man patinka ta akimirka, kai mokinys sako, kad nežino, kaip pradėti įžangą ar pastraipą. Man paklausus, ką jis nori parašyti, pradeda dėstyti mintis. Jam pasakius kelis sakinius, pertraukiu ir sakau: „Štai dabar tai, ką pasakei, tą ir užrašyk“. Paprastai mokinys sutrinka, jei reikia, paprašau dar sykį pakartoti mintį. Ir sakau: „Rašyk, ką kalbi“. Štai ta akimirka, kai jis užrašo, ką kalbėįęs, ir tas jo paties pasitenkinimas veide man ir yra TA akimirka. Dar per mažai dirbu mokykloje, todėl negaliu paaiškinti šito reiškinio, kodėl žmonėms – suaugusiems ar mokiniams, taip sunku užrašyti savo mintis. Juk ar kalbi, ar rašai, mintys visų pirma kyla galvoje. Turbūt psichologai galėtų į tai atsakyti. Šitas iššūkis – padėti mokiniams įveikti rašymo bloką – ir yra didžiausias. Tiksliau, buvo dirbant su gimnazistais. Šiemet pradėjau dirbti Klaipėdoje, privačioje mokykloje „Vaivorykštės takas“ su 6-8 klasių mokiniais. Dabar turiu kitų iššūkių – persiorientuoti darbui su jaunesniais mokiniais. O apskritai dirbant mokytoja man didžiausią malonumą teikia gebėjimas rasti būdą, kaip vaikams paaiškinti, kas jiems sudėtinga. Taip pat labai malonu, kai nagrinėdami kūrinius mokiniai ima ir nustebina naujais atradimais, savitu požiūriu. 

— Mokate ir dažyti sienas. Kaip atradote šį gebėjimą ir ar tai tiesiog hobis, o gal kažkada papildomas darbas - maitintojas, kuris jums teikė malonumą?

— Dažytoja tapau studijų metais. Būdama studentė dirbau nuo I-o kurso: valiau bendrabučio virtuvę, pardavinėjau žurnalus, vėliau pradėjau tvarkyti suremontuotus butus, o paskui - valyti ir statomus objektus pačių statybų metu. Iš prigimties esu smalsi, tad stebėjau dažytojų darbą, o vieną kartą išdrįsau ir  paprašiau, kad leistų man pabandyti. Pirmasis glaistas nuo mano glaistyklės iš karto nukrito ant grindų, bet greitai mokiausi. Manyčiau, kad kiekvienam naudinga turėti kokį nors amatą, kuris, perfrazuojant Balio Sruogos „Dievų mišką“, leistų išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. O man pačiai tas kardinaliai skirtingos veiklos derinimas - savotiška atrakcija. Apskritai mėgstu iššūkius, kontrastus. Ne kartą teko dirbti nemiegojus kelias paras iš eilės, vieną objektą teko užbaigti ir su sugipsuota ranka. Statybose mane žavi, kaip iš dulkių, purvo gimsta grožis ir švara. Ir ypač didelį pasitenkinimo jausmą jaučiu suremontavusi apleistą butą, nors darbas nepalyginamai greičiau einasi naujos statybos objektuose.  

Dirbdama žiniasklaidoje remontavau tik savo ir draugų namus, bet po darbo medicininiame portale kelerius metus dirbau vien statybose. Pamenu, kokia buvo šokiruota tai sužinojusi mano buvusi redaktorė. Iki šiol atsimenu jos žodžius: „Kai vieną dieną susitiksi su Dievu, jis tave nubaus, kad iššvaistei savo talentą.“ O aš tuo metu pykau ant valstybės, kad mano intelektualieji gebėjimai neatneša man pačiai tokio pelno, kokį - fizinis darbas. Dirbant fizinį darbą mintys yra laisvos - tai didelis pliusas, tad gali filosofuoti ir net, kaip dabar madinga sakyti, dirbti su savimi. Tad aš ir dirbau. Po kurio laiko pyktį ant valstybės pakeitė nuolankumas, kad, vadinasi, nebuvau tokia gera savo srities specialistė, jei diplomą teko išmainyti į glaistyklę. Tuo metu buvau priėmusi sprendimą neužsiimti statybomis Palangoje, kurioje mane daug kas pažinojo kaip žurnalistę. Tačiau netrukus ir čia atėjo prablaivėjimas, kad gėda būtų laisvą žodį išmainyti į pataikavimą politikams, o sąžiningai dirbti - garbinga. Iš tiesų Palangoje dirbti buvo linksma. Vienos klientės bičiulis, iš kurio kadaise buvau ėmusi interviu, jai sakė, kad mane yra kažkur matęs, bet niekaip neprisimena, kur. Kitame objekte, kurio vienas iš užsakovų buvo vietos politikas, pamatęs mane, maišančią statybinį mišinį, net pamiršo, ko atėįęs. Atrodė, kad jam kažko gėda pasidarė, o ne man... 

Dabar remontuoju tik per mokinių atostogas ir vasaromis, bet pati klientų seniai nebeieškau. Skambina buvę klientai, jų vaikai, giminės, draugai. Beje, būtent remontuojančiai vieną butą man paskambino tuometis „Švyturio“ redaktorius ir pakvietė dirbti. Buvau jau pasiilgusi rašymo, nors net nebeketinau grįžti į regioninę spaudą - dažydama sienas mąsčiau apie statybų sektoriaus aktualijas, ir sutikau. Finansiniai rūpesčiai nebeslėgė, tad pagalvojau, kad galiu sumažinti apsukas ir retkarčiais parašinėti savo malonumui ir už tą nedidelį atlygį, jei lygintume su dažytojo duona. Kurį laiką į redakciją atvykdavau tiesiai iš statybų objekto, esu net įrankius redakcijoje laikiusi. Tačiau greitai pamačiau, kad turiu rinktis. Nusprendžiau pailsėti nuo fizinio darbo ir neilgai trukus, kaip jūs pasakytumėte, pakilau karjeros laiptais - tapau redaktore (juokiasi).

— Papasakokite apie savo šeimą, talentingus vaikus.

—Su vyru – anglų kalbos vertėju – užauginome dvi dukras ir sūnų. Visi vaikai – jau studentai. Sūnus Elonas šiemet įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), pasirinkęs vaidybos studijas, nors labai gabus ir matematikai, net tris abitūros egzaminus išlaikęs šimtukais – matematikos, informatikos ir anglų kalbos. Ir apskritai puikiai mokėsi, gimnaziją baigė vienais dešimtukais. Net LMTA stojamųjų komisija buvo priblokšta, kad turėdamas tokius pažymius sūnus pasirinko aktoriaus specialybę. Dar mokydamasis Palangos senojoje gimnazijoje Elonas atliko Grinčo vaidmenį kalėdiniame spektaklyje, kurį gimnazija pristatė ir visai miesto bendruomenei. Per išleistuves vieno abituriento mama, kurios iki tol nepažinojau, man papasakojo, jog visa Palanga šnekėjo apie tai, kad pagrindiniam vaidmeniui gimnazija nusisamdė profesionalų aktorių. Kai sūnui tą papasakojau, pridūriau: „Kaip gerai, kad mes tų kalbų negirdėjome prieš stojamuosius“. Kas žino, gal tas pernelyg didelis pasitikėjimas būtų jam net sukliudęs per stojamuosius? Beje, sūnus ir dukra Melita šiuo metu studijuoja toje pačioje įstaigoje. Dukra pasirinkusi kino režisūrą, jau ketvirtakursė. Beje, irgi labai gerai mokėsi, matematika jai irgi puikiai sekėsi. Net vaikystėje, mums einant pasivaikščioti, būdama dar darželinukė, prašydavo jai užduoti matematikos uždavinių! Tiesą sakant, man tai nekėlė malonumo, nes pati irgi turėdavau skaičiuoti.  Taigi, mano vaikuose kažkokiu stebuklingu būdu susipynę matematiniai ir meniniai gabumai, nors mes abu su vyru – humanitarai. Beje, trečiame kurse dukros sukurtas trumpametražis filmas pateko į vieną tarptautinį festivalį. Oficialiai informacija turėtų būti paskelbta spalį, tad kol kas nieko nedetalizuoju. Tačiau ryškiausius meninius gabumus, kalbant apie vaikus, pastebėjau vyriausioje dukroje Aušrinėje. Baigusi Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės skyrių įstojo į M. Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje. Baigusi gimnaziją, kurioje apsigynė tapybos egzaminą, dukra pribloškė, pareiškusi, kad stos į kariuomenę. Turinti polinkį į filosofinius apmąstymus dukra tarnybą pasirinko, nusprendusi, kad jai kaip asmenybei labiausiai trūksta disciplinos. „O kur stipriausia disciplina? Struktūrose. Kur stipriausia struktūra? Kariuomenėje“, – štai šitaip dukra man perdavė savo sprendimo motyvus. Dar atliko brigadų analizę ir pasirinko vieną stipriausių šalyje – „Geležinio vilko“ brigados Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalioną Rukloje. Kariuomenė jai davė ne tik tai, ko ieškojo, bet ir įdiegė tvirtus patriotiškumo pamatus. Baigusi kariuomenę dukra pasakė, kad tai buvo pats geriausias sprendimas jos gyvenime. Tarnybai einant į pabaigą dukros draugė pasiūlė jai stoti į LMTA, nes pati ten svajojo studijuoti. Draugė už Aušrinę net užpildė dokumentus. Dukra įstojo į garso režisūrą pirmu numeriu, surinkusi 100 balų, o draugei nepasisekė. Aušrinė buvo net pyktelėjusi, nes pati nelabai ten ir veržėsi. Po kelių mėnesių pajuto, kad tai – ne jos vieta, metė studijas. Šiuo metu studijuoja Kaune, Vytauto Didžiojo Universitete, naujųjų menų medijas. Studijuodama ir dirba didžiausioje Lietuvos mokykloje – Kauno inžinerijos licėjuje. O mes visi dabar juokaujame, kad viena sesuo kurs filmus, brolis vaidins, kita sesuo reklamuos. Beje, šiemet sūnui pradėjus studijuoti suvokiau, kad visi mūsų vaikai buvo ar yra įstoję į vieną ir tą pačią įstaigą, į LMTA. 

—Kas jūsų gyvenime yra prasminga ir svarbu? 

—Šiais išorinių grėsmių laikais, kai nežinai, kas tavęs, tavo šalies, laukia artimiausiu metu, kai aiškiai suvoki, kad greičiausiai nepajėgsi apsaugoti savo brangiausių žmonių, net savo vaikų, labai aiškiai supratau, kad svarbiausia yra gyventi švaria sąžine. Tai nereiškia, kad aš visada esu ir būsiu teisi, tai reiškia, kad elgiuosi pagal savo sąžinę. Jei po kurio laiko suprantu, kad suklydau, nusiraudu, pagraužiu save, bet ne per ilgai, jei įmanoma – ištaisau klaidą, jei nebeįmanoma, išpažįstu ją Dievo akivaizdoje, padėkoju už išmoktą dovaną ir einu tolyn. Tiesiau, tvirčiau, šviesiau. Kad tą akimirką, kurios mes visi sulauksime – anksčiau ar vėliau, natūraliai ar netikėtai – nebijotume susitikimo su Tuo, kuriam, tikiu, kiekvienas duosime ataskaitą už savo gyvenimą. Mane labai stiprina apaštalo Pauliaus žodžiai „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“. O mylėti nematomą Dievą – tai mylėti matomą žmogų. Ir mylėti – ne pataikauti, o pasakyti ir tiesą. Mylėti – tai ir nebūti abejingu skriaudžiamam. Yra žmonių, kurie labiau už viską vertina ramybę net teisingumo sąskaita, stengiasi nekelti audrų, jei tai jo neliečia. Tokia ramybė apgaulinga, tik išorinė, jei kažkas tyliai kenčia. Apskritai bene labiausiai gyvenime ir vertinu tikrumą, buvimą savimi, atvirumą. Nugyvenusi pusę gyvenimo galiu pasakyti, kad daugiausia santykių problemų (ne tik santuokoje, bet ir darbe, netgi tarp valstybių) kyla, kai pats nežinai, kas esi, kai nepriimi savęs tokio, koks esi, kai nori būti į kažką žūtbūt panašus. Tada perdėtai jautriai reaguoji į menkiausią kritiką, tada net klausimai skamba kaip grėsmė. Tada nebegirdi, ką kitas kalba, nes susikoncentruoji į savo autoriteto išsaugojimą. O iš šito išplaukia ir problemų užšaldymas, nes resursai švaistomi autoritetui saugoti. Todėl blaivų savęs vertinimą, savigarbą dedu į vienodos svarbos lentyną su sąžiningumu ir meile. 

— Kokios situacijos labiausiai įkvepia ir suteikia prasmės jausmą?

—Kaip mama nieko naujo nepasakysiu, laimingiausia esu, kai mano vaikai laimingi, kai jiems sekasi, kai jie apsupti nuostabių, juos mylinčių draugų, kai skleidžiasi jų talentai, kai iš jų jau galiu pati mokytis, bet ir tuo pačiu taip gera, kai suaugusi dukra paskambina ir vis dar paklausia patarimo. 

Klausiate apie konkrečias įkvepiančias situacijas. Tie įvykiai, kurie iš tiesų labai sustiprina, nebūtinai skirti viešam pasakojimui. Nedetalizuodama galiu pateikti pavyzdį, kad jau suaugusi dukra sunkiu metu išsakė man mintį, su kuria kėliausi ir ėjau miegoti kelis mėnesius. Ir svarbiausi buvo ne tik tie jos žodžiai, o ir išgyvenimas, kad dukra, kurią tu pagimdei, kuri užaugo ant tavo rankų, paskui augo akyse, prisipildė tokios išminties, kad gali dalintis net su tavimi. 

—Kokie ryšiai su žmonėmis jums brangiausi?

—Man pats prasmingiausias jokia nauda negrįstas žmonių ryšys – tėvų-vaikų, draugų, kolegų, kai paskambini, parašai, kalbiesi nelaukdamas nieko, brangindamas tiesiog buvimą kartu. Neįmanoma žmogui gyvenime visko turėti, bet turiu tai, kas brangiausia – mane mylinčius ir palaikančius žmones, su kuriais galiu būti. Ir jų turiu net ne vieną.