„Žinau, kad nebūsiu chirurgas – negalėčiau prisiimti atsakomybės už kito žmogaus gyvybę...“

Šešeri metai  aktyvaus sporto, daug metų pasiekimų vidurkis - aukštesnis nei 9 balai,  daugybės sportinių titulų laimėtojas, žinomas lengvaatletis, įvairiausių olimpiadų dalyvis, Palangos Senosios gimnazijos gimnazistas - tokie Pauliaus Baltrušio pasiekimai. Jis sutiko pasidalinti su  „O man ne dzin“ savo išgyvenimais bei  savo požiūriu į gyvenimą.

Kas tave skatina taip gerai mokytis?

Tėvams mano mokslai nelabai įdomūs. Daug mokausi savo paties iniciatyva. Džiugu tai, jog man prie pamokų netenka sėdėti valandų valandas. Viskas man labai greitai „sulenda“ į galvą. Kažkada vasarą daug laiko skyriau mintinam skaičiavimui, tačiau nemačiau progreso ir nustojau lavinti savo atmintį. Tačiau kartais tikrai lavinu atmintį loginiais uždaviniais.

Kaip tau sekasi sutarti su bendraamžiais?

Labai neblogai. Turiu daug draugų. Sužinau,  kas patinka  mano bendraamžiams, turiu savo interesus ir šnekamės...

Kokie mokslai tau  labiausiai prie širdies?

Labiau linkstu į tiksliuosius mokslus, bet konkrečios ribos, kuri  ribotų mane nuo humanitarinių mokslų, nesu nusistatęs.

Koks dalykas tau sekasi geriausiai?

Tiek chemija, tiek biologija man sekasi puikiai!

Su kuo sieji savo ateitį?

 Iš dalies – su sportu.  Tačiau stengsiuosi nenukrypti nuo medicinos srities. Kuo tiksliai būsiu, kaip ir daugelis, pasakyti dar negaliu, tačiau  tikrai žinau, jog nebūsiu chirurgas. Nors kraujo nebijau, neprisiimčiau atsakomybės už žmogaus gyvybę.

Studijuosi Lietuvoje  ar mieliau rinksiesi užsienį?

Planuoju studijuoti užsienyje, tačiau kur nusprendęs dar tiksliai nesu... Juk  dar gali  nutikti įvairiausių permainų. Svarsčiau galimybę studijuoti D.Britanijoje arba Škotijoje. Ne ką prastesnės šalys studijoms būtų Skandinavijos šalys...Vykstant ten reikia mokėti tos šalies kalbą.  Nemanau, kad taip greitai sugebėčiau perprasti ir išmokti vietinę kalbą. Kodėl nevažiuoti į  D.Britaniją, kur visi kalba angliškai? Su šia kalba didelių sunkumų neturėjau niekada.

Kaip tavo tėvai žiūri į tai, kuo užsiimi – lengvąją atletiką?

Labai džiugu, jog tėvai  mane labai palaiko bei ragina ir toliau tobulėti.

Kas tave privertė pradėti sportuoti?

Chm...Turbūt noras patobulinti fizinius sugebėjimus bei išvaizdą. Galbūt net gauti prieš kitus pranašumą...

Sportuoji jau šeštus metus. Kokią didžiausią traumą esi turėjęs?

Aštuntoje klasėje buvau suplėšęs pėdos raiščius. Tad teko praleisti visą žiemos sezoną.

Toks aktyvus būni tik sporte ir pamokose, ar užklasinėje veikloje bei visuomeniniame gyvenime ?

 Priklauso nuo to, kiek turiu laiko ir kokios mano galimybės. Kartais mokyklos olimpiadose sudalyvauju vien dėl įdomumo, kad save išbandyčiau...

Ar visada mokykloje  buvai toks gabus ir aktyvus?

Vaikystėje labai daug mokydavausi. O vėliau tiesiog liko įdirbis: gebėjimas išmokti. Labai svarbu yra pati pradžia. Vėliau iš to tiesiog atsiras įpratimas  ir viskas gausis savaime.

Dažnai važiuoji į įvairiausias varžybas. Ar sportininkai draugiški?

Visi bendrauja gana draugiškai. Niekas nieko tikrai nesistengia išgąsdinti. Teko bendrauti ir su vokiečiais, ir su austrais, ir su čekais. Visi jie gan draugiški žmonės. Kai kurie iš jų būna „pasikėlę“, tačiau  vis tiek sugeba bendrauti draugiškai.

Kuri varžybose aplankyta šalis  paliko didžiausią įspūdį?

Manau, kad Austrija. Gyvenome  netoli sostinės Vienos, Schwechat miestelyje. Įspūdžiai buvo nepakartojami, visi  žmonės tokie malonūs... 

Kokį  didžiausią pokštą nuvažiavę į varžybas  su draugais  esate  iškrėtę?

Tiesą pasakius, atvažiavus į varžybas, ne pokštai būna galvoje.... Atvažiavus į varžybas,  kiekvieną apninka sportinės nuotaikos, ypatingai dieną  prieš varžybas. Tad ne „bajeriai“ sportininkams galvoje. Kitas dalykas – galbūt pokštams net neturime galimybių, nes trenerė I. Apanavičiūtė į viską žiūri labai rimtai. Į sportą žiūrėti lengvabūdiškai – negalima.

Iš trenerės sulauki daugiau pagyrimų ar kritikos?

Be abejo, kritikos.  Pagyrimai - labai retas dalykas, nebent tuomet, kai labai gerai sudalyvauju varžybose...Dažniausiai stengiuosi iki maksimumo save „spausti“ pats - kiek galiu ir kiek leidžia jėgos.

 Ar turi savo vertybių skalę?

Protas ir fizinė sveikata.  Du mano prioritetai, kuriuos puoselėju. Tiesiog, kaip aš sakau, kad sveikame kūne yra sveika siela.

Kaip tau pavyksta visą veiklą suderinti, viskam rasti laiko?

Net neįsivaizduoju. Matyt „magiškos“ jėgos (šypsosi-aut.) Pamokoms aš niekada neskiriu daugiau valandos per dieną.  Tiesiog moku suderinti dalykus, tačiau, kiek konkrečiai užtruksiu darydamas pamokas ar treniruotėse, neskaičiuoju.    

 Ar į lengvosios atletikos varžybas susirenka gražios panelės?

Dauguma panelių – labai simpatiškos. Tačiau būna  merginų ir  su labai sportiškomis figūromis, kartais galbūt net pernelyg sportiškomis.

Turi savo merginos idealą?

Esu susitikinėjęs su ne viena mergina ir apibūdinti savo idealą tikrai negalėčiau. Tačiau man nepatiktų, jei mergina būtų už mane aukštesnė. Mergina turi būti simpatiška, linksma...

Visoms merginoms rūpimas klausimas: ar turi panelę?

Ne. Šuo metu jos neturiu.

Mokaisi gimnazijoje. Ką manai apie  švarkus, kurie jos mokinius išskiria iš kitų miesto mokyklų moksleivių?

Dėl bendros  tvarkos  jie man tikrai netrukdo.  Nesu tas, kuris nori save išreikšti kaip nors ypatingai. Juk visos gimnazijos turi švarkus ir niekas pretenzijų nereiškia.

Jei būtum mokyklos direktorius, ką pakeistum?

Chm...Geras klausimas. Tektų narplioti ir finansinius ekonominius klausimus, kurie nėra lengvi... O kam ką nors keisti? Man viskas  mokykloje gan gerai. Turbūt net nedrįsčiau imtis  didžiulių permainų, nes tai yra labai atsakinga ir, visų pirma, ką nors keičiant, turi būti sumąstęs ką pasiūlysi...

Sėkmės tau.