1 600 eurų praradusi palangiškė Gražina Vaišienė: „Sukčiai buvo viską puikiai surežisavę“

Ir gudri lapė uodegą sušlampa, sako lietuvių liaudies patarlė, tačiau palangiškė Gražina Vaišienė, pakliuvusi į sukčių žabangas, dabar negali patikėti, kad taip lengvai užkibo už jų kabliuko ir prarado 1600 eurų. Tačiau žinoma kurorto visuomenininkė teisina save: „Viskas atrodė labai tikra.“ Ji sutiko viešai pasidalinti savo skaudžia istorija ir tiki, kad tik viešumas gali apsaugoti kitus nuo mulkintojų pinklių.
–Kaip pakliuvote į sukčių pinkles?
–Spalio 8 dieną, apie 11 valandą, ruošiausi eiti į miestą rinkti balsų už vieną socialdemokratų kandidatę į seniūnaičius – esu šios partijos narė. Apie 10 val. 30 min. susilaukiau skambučio į laidinį telefoną. Skambinusysis prisistatė kaip „Palangos butų ūkio“ atstovas, ėmė klausinėti, ar apmokėjau paskutines butų ūkio sąskaitas. Mūsų namą tik neseniai pradėjo administruoti „Palangos komunalinis ūkis“ – iki tol jį administravo „Palangos butų ūkis.“
Vyras valdininko balsu teiravosi, ar nesu gavusi rašto iš policijos – girdi, pinigai, kuriais apmokėjau paskutines butų ūkio sąskaitas, pasirodė esą padirbti. Vyras mane įspėjo nesinaudoti grynais pinigais, kurie, girdi, greičiausiai yra netikri. Jis teigė, kad dėl to policijoje jau pradėtas tyrimas. Aš nenorėjau įsileisti į ilgus pokalbius, nes skubėjau, tačiau jis įsakmiai paliepė palaukti – sujungė, kaip jis teigė, su tyrimą vykdančiu policijos pareigūnu.
Po kelių dienų turėjau išvykti į kelionę į Turkiją, tad pamaniau, kad bus geriau, kad klausimą išspręsiu dabar – nerimavau, kad man išvykus ir neatsakius į skambučius ir laiškus, tik bėdos sau daugiau prisidarysiu. Kol kalbėjomės telefonu, buvo kilusi mintis pasakyti, kad pati užeisiu į butų ūkį viską pasiaiškinti, tačiau dėl skubėjimo sutikau būti sujungiama su policijos pareigūnu.
Atsiliepęs, kaip man dabar regis, kitas vyriškis manęs klausė, ar aš pensiją gaunu iš „Swedbank.“ Pasakiau, kad taip. Jis man labai įtikinamai teigė, kad policijos pareigūnai yra sulaikę tris šio banko Palangoje darbuotojus, kurie labai meistriškai padirbinėjo eurus ir juos įdėdavo į bankomatus Palangoje.
„Didelė tikimybė, kad jūs iš vieno tokio bankomato pasiėmėte netikrų pinigų. Nuėjusi į bet kurią parduotuvę, jūs juos prarasite,“ – tikino jis.
Jis man liepė paimti popieriaus lapą ir parašyti pareiškimą Palangos miesto policijos komisariatui – nurodyti, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kiek pinigų esu nusiėmusi.
Tas, kaip dabar sakau, apsimetėlis policininkas teiravosi, ar aš turiu 200 ir 500 eurų nominalo kupiūrų. Pasakiau, kad ne – visi po 50 eurų.
Žinoma, kai apie tai galvoju dabar, žinau, kad dabar būčiau apdairesnė – juk iš bankomato pasiimtais pinigais sėkmingai atsiskaitinėjau parduotuvėse. Tačiau tuomet buvau sutrikusi ir susijaudinusi, o dar skubėjau...
Namuose pinigus laikiau trijuose vokuose, padėtuose skirtingose namų vietose. Visuose – po 500 eurų. Dar šimtą eurų nešiojausi piniginėje. Paprastai tiek pinigų namuose nelaikau, bet tąkart jų turėjau daugiau – juk ruošiausi atostogoms užsienyje. Be to, juk būna, kad ir bankomatas neveikia, o bankai operacijų grynaisiais pinigais jau nevykdo. Truputį pinigų laikyti namuose, esu įsitikinusi, visada reikia. Pagalvojau, gal tikrai dalis jų buvo padirbti...
–Kaip viskas klojosi po to?
–Prašoma paėmiau popieriaus lapą ir pirmasis vyras man diktavo, ką rašyti. Kai baigiau, jis paprašė manęs nepadėti telefono ragelio – laukti, kol atvažiuos policijos pareigūnas paimti pareiškimą. Dar paprašė, kad belaukdama jo, surašyčiau dar vieną tokį pareiškimą – na, kaip kopiją man. Kai apie tai dabar apie tai galvoju, tai irgi atrodo kaip nereikalingas dalykas, bet tuomet padariau, kaip prašoma – perrašiau pareiškimą, o telefono ragelį visąlaik laikiau šalia savęs...
–Kaip abu vyrai kalbėjo? Kokie jų balsai buvo?
–Nieko įtartino juose tikrai nepajutai. Normalūs balsai. Reiklūs, bet mandagūs, santūrūs, net malonūs. Skambinusiojo numerio nemačiau – juk mano telefonas laidinis.
–Ar nebuvo kilusių įtarimų, kad bendraujate su sukčiais?
–Tuomet – ne. Viskas man atrodė natūraliai. Jeigu būtų kilęs nors mažiausias įtarimas, būčiau paėmusi savo mobilųjį telefoną, nuėjusi į balkoną ir paskambinusi į policiją bei paklaususi, ar toks banko darbuotojų, klastojusių pinigus, atvejis Palangoje tikrai yra registruotas. Bet jokio įtarimo absoliučiai nebuvo – abu net kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba, ne naujadarų ar svetimybių. Be to, tikrumo įspūdį labai sustiprino tai, kad jie žinojo mano vardą ir pavardę, taip pat adresą. Žinoma, kai galvoju apie tai dabar, norisi šypsotis – juk telefonų abonentų knygoje, prieinamoje visiems, mano pavardė ir adresas yra.
–Ar neatsisakysite laidinio telefono dabar?
–Dar nebuvo laiko apie tai pagalvoti labiau. Nors man jo tikrai nereikia – pakanka mobiliojo. Tokios knygos – lobis sukčiams.
–Ar greitai pas jus atvyko tariamasis policijos pareigūnas?
–Taip. Aš buvau ką tik spėjusi perrašyti pareiškimą, kai išgirdau skambutį į savo duris.
–Kaip jis atrodė?
–Jis vilkėjo gelsvą liemenę. Jos piešinys buvo panašus į policininkų uniformos liemenę, tačiau užrašo „policija“ nepastebėjau. Gan aukštas, net sakyčiau, kad simpatiškas, apie 180 centimetrų ūgio, gal truputį aukštesnis, šviesesnių akių bei trumpų plaukų, kurie, man pasirodė, linkę galuose garbanotis, kakta – aukštoka, apie 30-33 metų amžiaus. Jokių tatuiruočių ar išskirtinių ženklų nepastebėjau.
–Ar tariamasis policijos pareigūnas parodė savo dokumentą?
–Taip, iškart man atidarius duris. Net kažkoks antspaudas jame buvo, tačiau aš į tą pažymėjimą nekreipiau dėmesio. „Žinau, kad jūs turėjote atvykti, buvau informuota,“ – pasakiau. Buvau įtikėjusi, kad viskas – tikra ir labai rimta.
Namuose buvau viena – pareigūną pakviečiau prisėsti prie staliuko virtuvėje. Jis elgėsi mandagiai – manęs neragino. Paėmė pareiškimą, atidžiai perskaitė ir tada pasakė: „Dabar turiu suskaičiuoti jūsų pinigus ir viską sutikrinti.“ Apėjau visą butą ir jam atnešiau tuos tris vokus – po 500 eurų kiekviename. Vėliau dar prie šių pinigų pridėjau savo 100 eurų laikytus piniginėje. Visą laiką jis, regis, buvo virtuvėje. Kai padėjau pinigus ant stalo, jis pasakė: „Dabar turiu juos nufotografuoti.“
Žinoma, kai apie tai dabar galvoju, tai atrodo kaip dar vienas „skambutis“ – kam pinigus fotografuoti, jeigu net nežinai, ar jie tikri ar ne? Bet tuomet ir tai man nesukėlė įtarimų. Nufotografavęs banknotus, jis paprašė pateikti buto dokumentus bei pensininko pažymėjimą. Dabar apie tai pagalvojus, juoktis norisi: kam gi tokių dokumentų reikia, jei kalba apie padirbtus pinigus? Bet aš jį palikau virtuvėje su pinigais ant stalo ir nuėjau į kambarį paimti prašomų dokumentų...Tiesa, nueidama ir jį pakviečiau kartu eiti: „Dar jūs pabėgsite su pinigais vienas likęs...“ O jis pakilo, priėjo prie kambario durų: „Čia pas jus – kilimas, palauksiu jūsų virtuvėje...“ – pasakė. Kai nešina namų bylele jau buvau pasukusi link virtuvės, o gi žiūriu, kad jis paskubomis išeina iš buto. Užmečiau žvilgsnį ant staliuko virtuvėje – o gi tuščias jis!
–Ar bandėte sukčių vytis?
–Taip, ir šaukiau vydamasi: „Laikykite sukčių!” Atrodo, kad aš greitai išlėkiau į lauką, dairiausi visur, tačiau vyro niekur nebuvo. Lauke taip pat šaukiau: „Padėkite, gelbėkite, sukčius.“ Tik prie vienos mašinos, man anksčiau nematytos, stovėjo vyras, taip pat anksčiau nematytas. Jo paklausiau, ar jis matė iš laiptinės išbėgantį vyrą...Jis papurtė galvą. Dabar man atrodo, kad jis veikė drauge su sukčiumi aplankiusi mane – įrodymų, deja, neturiu, tik spėjimas toks.
–Ar kaimynai atidarė duris ar pravėrė langus?
–Ne, nė vienas. Tik gerokai vėliau viena kaimynė iš pirmojo aukšto išėjo. Ji taip pat nebuvo nieko mačiusi. Grįžusi į butą, paskambinau policijai 112. Atvyko pareigūnas. Vėliau aš nuvykau į Palangos policijos komisariatą duoti parodymų.
–Ar atpažintumėte sukčių dabar jį sutikusi gatvėje?
–Įsitikinusi, kad taip, nors kaip minėjau, jo išskirtinių požymių nepastebėjau.
–Ar ką nors kaltinate dėl savo bėdos?
–Ne. Tačiau man keista, kodėl esant tiek daug tokio sukčiavimo atvejų ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje, visi tyli kaip vandens į burnas prisisiurbę. Juk man policijoje tyrėjas pasakė, kad rugsėjį Palangoje iš vienos moters buvo išviliota 15 tūkstančių eurų. Kodėl apie tai buvo tik keliais sakinukais spaudoje parašyta? Kodėl niekur nebuvo ši istorija paviešinta plačiau? Kodėl nebuvo sukurtas sukčiaus fotorobotas? Jeigu aš būčiau vietos laikraštyje perskaičiusi ne dvi eilutes, o straipsnį apie tai, įsitikinusi, kad būčiau elgusi žymiai apdairiau. Man dėl to – apmaudžiausia.
–Ar policija jus informavo, kaip vyksta tyrimas?
–Ne. Pasidomėsiu pati, bet žinau, kad tai – tuščias reikalas. Aš tik viliuosi, kad žmonės, perskaitę šį straipsnį, elgsis apdairiai ir pasimokys iš mano bėdos. Džiaugiuosi tik tuo, kad stresas man kol kas nesukėlė sveikatos bėdų. Bet taip nutikti, esu įsitikinusi, gali nutikti kiekvienam – viskas buvo surežisuota labai tiksliai ir įtikinamai.