Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Bronius Rudavičius: „Gyvenimas giedrėja tik einančiam prieš vėją“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 11 11

„Palangos jūroj nuskendo mano meilė... ir šaltos bangos jos neatiduos“, – spalio rytą, LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ smagiai uždainavo ir savaitės pradžios nuotaiką viltingai pakėlė visad kūrybiškai iniciatyvus menininkas Andrius Mamontovas. Ir, artėjant lapkričiui, Vėlių pagerbimo gyvųjų sielų žiedais vakarams pažadino norą diskutuoti: „Gal Palangos jūroje ir paskendo „fliuksiška“ kurortinė meilė, bet iš Laiko bangų išnyra ir į mūsų Atmintį sugrįžta mieli veidai, širdys, geri, sušildantys asmenybių, šalia ėjusių, kalbėjusių vardai, žodžiai ir visiems žmonių bendruomenėje padedantys gyventi darbai“.
Yra pasaulyje ir daug – daug nemirštančių, ir tai – ne vien milijardus metų savyje talpinantis kosminis visatos horizontas. Harmoningojo ciklo karūnoje – taip pat natūrali, visai neašaringa rudens – pavasario ir mirties – gyvybės kaita. „Ne tas svarbu, kas svarbu, bet tas svarbu, kas nesvarbu“, – vis pakartodavo Kauno rajono Čekiškės miestelio prieigose besiilsinti man amžinai geriausioji mamutė, o jai pritaria ir šalia esantys, tad vis kalbantys: poetiškos sielos brolis Broniukas Ulendra („Dėdukas“) ir jo geroji gyvenimo bendrakeleivė, garsi miestelio siuvėja Benutė – Benedikta Sadlauskaitė-Ulendrienė, man iš siūlų špulikių vaikystėje dariusi arkliukus, taip pat – ir seneliai, Ona ir Juozas Ulendrai, – gražūs, darbštūs, supratingi, išmintingi lietuviai į padubysių miestelį buvusiame Vilkijos rajone kadais, po karų atkakę iš Dainių kaimo palei Jurbarką, netoli Mituvos upės. Kad neišbuožintų, neišvežtų į „siberijas“, nors žemę sovietinė okupacija ir nacionalizavo, atėmė, suvarė į kolchozus, ir kiekvienas Ulendrų giminės narys dėl to graudinosi visą laisvą gyvenimą. Kiek čia tos mūsų Lietuvos – vienas delnas su ryškiomis melsvomis linijomis, kurias gali laikyti ir gyslomis, ir net šiandien gyvomis mintimis.
Todėl ir kiekvienas miręs – gyvas. Pareina ir pareina. Pažemintas – aukštai. Žmogus gali būti medžio ūgio, o savo darbais, poelgiais net jį praaugti. Svarbus ne tik paminklinis akmuo. Žmogaus neturime teisės pamiršti ne tik Vėlinių vakarais, pagerbiant chrizantemų žiedais kapelius.
Žmogui turime būti dėmesingesni, buities takuose – jautresni vienas kitam, švelnesni, mandagesni, be agresijos, geresni (ne finansiškai!), kad „be laiko“, nerviškai besiblaškant vienas kito neišvarytume iš šio pasaulio.
„Iš Laiko jūros grįžtantys likimai, iš mūs širdžių jų niekas neatims“, – niūniuoju sau, A. Mamontovui televizijos laidoje spalio rytą nutilus.
Čia vėl atsiverčiau senikę, dar 1982 metais išleistą knygą „Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje“, kurios priešlapyje bičiuliškiausias to krašto žmogus, žymių akmenų skulptorius, tautodailininkas Kelmės rajono Garbės pilietis, tada 78 metų Juozas Liaudanskas savo ranka užrašė: „Atminimui už gerą, brolišką draugystę. Kada tarp mūsų kuriam išnykus, tepasilieka tarp mūsų nors tokia maža atmintis kaip vardas ir pavardė. Liaudanskas Juozas“.
Pagalvokime: ko dar nepamiršome, kas Visų Šventųjų išvakarėse vertas „mano – tavo – mūsų, palangiškių, visų bendralietuvių pagarbos, atminimo gėlės, maldos, meditacijos arba malonaus, šilto susitikimo su mumis, sugrįžimo?“
Nemiršta ne tik medžių lapai. Pavasariais pumpurais sugrįžta. Gyvybės ratai sukasi: žmogus sugrįžta vaikais, o jų ir giminių atminimui – į niekad nemirštantį, milijardus metų drugelių (ir ne tik!) sparneliais plazdantį gyvenimą.
2013-ieji į puikiai tvarkomas Lietuvos miestelių karalienės Palangos kapinaites irgi išsivedė nemažą „puokštę“ šaunių, darbščių, sąmoningų, draugiškų palangiškių. „Bobų vasarai“ baigiantis, va, jurginų puokšte pats vienas (nemėgstu minios, tik stadione ją „pernešu“) pagerbiau kaip reta optimistišką Palangos patriotą, visa, kas gražu, paveikslais, net tekstais „Palangos“ laikraštyje 1991 metais smėlėtą Tėviškę įamžinusį, išpuošusį Joną Vaišę.
Šiemet, be kitų netekome ir Broniaus Rudavičiaus. Bet sugrįžta ir jis – buvęs šachmatininkas, boksininkas, net čempionas, ilgametis Jono Vigelio vadovaujamos Palangos gelbėjimo stoties naras, pamainos viršininkas. Prisiminimų „traukinukas“ mane nubildina atgal į 2002-2005 metų vasaras, kurios ir šiandien spalvingai švyti nuosavų smegenų „video-ekranėlyje“, kaip nesibaigiantis, daugiaserijinis kino filmas. Lėtapėdis, iš pažiūros tarsi Telšių girios meškinas Timas gelbėtojų pamainos viršininkas B. Rudavičius darbą kaip ir šeimą laikė „virš visko“ ir „pirma visų darbų“, ir buvo draugiškas, jautrus, atviras tam, kuo jau iš vaikinukų stotyje galėdavo pasitikėti. Tada dalindavosi ir savo sumuštiniais, ne tik žiūronais bei prisiminimais apie jaunystės nuotykius. Taip jau yra, tikėjimo nebūna be pasitikėjimo, o ypač – tarp draugų, tarp pretenduojančių į draugus. „Sintetiką“, veidmainį anksčiau ar vėliau atskirsi. O tai ypač svarbu dideliuose žmonių sambūriuose, tokiuose didžiuosiuose Palangos „Vasaros atlaiduose“, kuriems gausumo pavydėtų net šiluviškiai ir kurių pagrindinė „vadavietė“ yra Gelbėjimo stotis. Čia man pritartų ir mano „likimo broliai“: pajūrio smėlynuose darbui, šeimai atsidavęs vairuotojas Albertas Šikšnius, Kastytis Pesys, Jonas Čeriauka, Vidas Globys, Romas Valantinas, Ričardas Kurpius, tas pats B. Rudavičius. Pritartų ir gelbėtojais buvę Ričardas Garla, Jonas Vaišė, Rūsna Vaineikytė, Laima Dirginčienė. Ten nėra kada mokytis. Gelbėjimo stotyje reikia bebaimių, jų savitarpio sutarimo, supratimo ir draugiškumo. „Nėra dar komandos, jeigu aplink vien tik – įsakomosios komandos“. Vienybė (tik!) lemia gelbėtojų darbų sėkmes.
Garbė J. Vigeliui – jis daugelį dešimtmečių Palangoje talentingai suvienydavo, pareigai „uždegdavo“ po Gelbėjimo stoties stogu jauniausius ir šiek tiek žilstelėjusius palangiškius, iš chaoso sutverdavo budrių akių, proto – jėgos, drąsių vyrų komandinius derinius, kurie keliuose postuose „Mėlynuose dvareliuose“ buvo atsakingi už kiekvieną brendantį į jūrą. Vieningumo dvasia gaubė taip pat ir pamainos viršininko B. Rudavičiaus bei dar beūsių jauniklių gelbėtojų kasdieniškų tarpusavio tarnybinius santykius. Visame kame reikėjo ne tik jėgos, bet ir protingos širdies patarimų, tiesiog žmogiškos atjautos.
Štai, iš 2002-ųjų vasaros Vanagupės gelbėtojų poste prisimenu vieną „ne valdišką“ atvejį, kai geraširdis „Broškė“-B. Rudavičius išgelbėjo nutylėdamas labai nepalankų vienam, iš vakaro „prispangusiam“ ir darbe rytą miegojusiam, Neptūnu pravardžiuotam vaikinukui, viršininko sprendimą – „atleisti iš darbo“. Tai reikštų likti be lėšų, be duonos. Ką daryt Broniau, pranešam ar ne Vigeliui to žalčiuko „kaitavimus“ ir atsisakymą dalyvauti sykiu gelbėjant skęstančią moterį? Užmigo nepažadinamai, o mane dar šikt pasiuntė!.. Atsuko dvokiančius kedus ir parpia, prieš tai metęs: „Tu ką, blyn, bičas, galvoji, kad aš dabar į jūrą brisiu?“ Vienas likau... Laimei plaukikas – Marijampolės kalėjimo tarnautojas pripuolęs padėjo“. Bronius ilgokai tylėjo. Paskui prabilo: „Juk nenumirei, Gedimin. Išgelbėta ir ta buoba. O tu klausykis: negražiai pasielgė tas vaikis, ale bandykem ir anū suprasti. Aš viską žinau. Motina pradėjo latravot, nes Maskvos priemiestyje banditai sudegino fūrą su palangiškių iš Sodų gatvės prekėm, reikia užstatyt butą, tai šeima – be pinigų. Gaila. Niekam nesakykim, geriau tu tam Neptūnui atnešk, jei turi lašinių, o kad liks gatvėj nevalgęs ir be darbo, mums patiems ant sąžinės gulės. Nusisukt nuo žmogaus negalima“. Taip ir padarėm. Nutylėjom. „Neptūnas“ atsikvošėjęs buvo labai nudžiugintas, atsiprašė manęs ir prašė padėkoti už supratimą pamainos viršininkui B. Rudavičiui. „Broleli, aš tikrai pasistengsiu ir jūsų su Broške daugiau nepavesiu“... Patyrusio gelbėtojo diplomatija laimėjo. Dirbęs dar ir naru narsus vyras B. Rudavičius pasakojo dešimtis istorijų apie išgelbėtuosius iš jūros, net berniukus nuo prietilčio akmenų iš mirties nasrų, apie vyriškumą, kurio nereikia padailinti, lakuoti. Pats palangiškis buvo natūralus, stiprus, draugiškas.
„Gyvenimas giedrėja tik einančiam prieš vėją“, – sakydavo B. Rudavičius, jūros „okupuotasis“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

UAB „Palangos šilumos tinklai“ informuoja, kad š. m. rugsėjo 23 – spalio 13 dienomis žemės sklypuose Gintaro g. 34, Vytauto g. 112, 116, Palangoje, bus vykdomi „Centralizuotų šilumos tiekimo tinklų modernizavimo UAB „Palangos šilumos tinklai“ I etapas“ darbai. Atlikus šilumos tinklų rekonstrukciją, visos...


Regis, jeigu sieki Seimo nario kėdės Palangoje, žinok apie ją daugiau nei didžiausias miesto patriotas. Bet kaip parodė „Palangos tilto“ kandidatų į Seimą Kretingos-Palangos rinkimų apygardoje debatai, kurių tiesioginę transliaciją per „Palangos tilto“ internetinę televiziją www.palangostiltas.lt stebėjo arti šimto žiūrovų, kai kurių kandidatų žinios apie...


Praėjusio penktadienio popietę jūroje plaukiojęs vienas poilsiautojas rado skenduolį – apie 70 metų vyrą. Poilsiautojas vyrą ištempė į krantą. Gelbėtojai bandė skenduolį dar gaivinti, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko. Įvykio vietoje dirbo gelbėtojai, policijos pareigūnai, medikai. Pareigūnai apklausinėjo įvykio liudininkus. Patvirtinti mirties priežasčiai mirusiajam...


Meilė buvo, yra ir bus, bet kas yra… meilė?

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 02 11 | Rubrika: Miestas

Parduotuvių lentynos mirga nuo raudonos spalvos suvenyrų ir kitokių dovanų, skirtų Valentino dienai. Palangos viešbučiai ir restoranai taip pat ruošia išskirtinius pasiūlymus savo svečiams, kad ši diena būtų išskirtinė, tačiau ši ne lietuviška šventė labiau populiaresnė tarp jaunesnės kartos atstovų. O kaip savo pirmąją meilę prisimena...


Seimui priėmus Rinkimų įstatymo pataisas, nuo šiol juose gali dalyvauti ir visuomeniniai judėjimai.   Mąstydami apie artėjančius savivaldos Tarybų rinkimus, tokia įstatymo galimybe pasinaudojo ir būrelis palangiškių, susijungusių, kaip skelbiasi vietos žiniasklaidoje, į iniciatyvinę grupę. Ji netrukus virs visuomeniniu judėjimu, bet pakeliui link jo, kaip numato...


Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje, savo rankomis pastatytame name gyvena 97-erių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis – seniausias Lietuvos balandžių augintojas. Į klausimą, kaip sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu jaunu, senolis, primerkęs savo žydras akis pakelia jas į dangų ir juokdamasis sako: „Ką žinosi, gal suradome eleksyrą amžinai...


„Palangos jūroj nuskendo mano meilė... ir šaltos bangos jos neatiduos“, – spalio rytą, LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ smagiai uždainavo ir savaitės pradžios nuotaiką viltingai pakėlė visad kūrybiškai iniciatyvus menininkas Andrius Mamontovas. Ir, artėjant lapkričiui, Vėlių pagerbimo gyvųjų sielų žiedais vakarams pažadino norą diskutuoti:...


„Jų širdyse – labai daug Lietuvos. Kiekviename iš jų – visa Lietuva. Nėra „pusinės“. Nėra trupiniais. Nėra šukėmis. Nėra chaose. Yra vientisa drobė. Daina. Rauda. Malda. Didelė žalia Tėviškės pieva, gaivinama gyvybingomis upių arterijomis, susiliejanti su jūra ir ... dangumi. Dar: medis, paukštis, saulėtos dainos ir...


Reikia pačiam praleisti nors metus Niujorke, kad suvoktum, jog tik moterys iš tokio „katilo” kaip Niujorkas gali būti tokios laisvos, atviros, nepriklausomos ir...kartais pakvaišusios. Būtent tokios yra Niujorke kuriančios „Betty” muzikinės grupės narės – seserys Elizabeta ir Amy Ziff ir Alyson Palmer, kurios neseniai surengė koncertą ir...


„Nesu aš jokia asmenybė. Galiu tik papasakoti apie senąją Palangą. Kitąmet man sukaks aštuoniasdešimt metų, ačiū Dievui, dar turiu gerą atmintį“, – savo namuose prisėdusi prie stalo prašneko palangiškė Regina Andriekutė.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius