D.Šimkevičienė iš pradžių norėjo būti vaikų darželio auklėtoja, vėliau – pradinių klasių, o paskui – dailės ir darbelių mokytoja.

D.Šimkevičienė iš pradžių norėjo būti vaikų darželio auklėtoja, vėliau – pradinių klasių, o paskui – dailės ir darbelių mokytoja.

Daiva Šimkevičienė: „Labai svarbu, kad vaikas gerai jaustųsi kurdamas“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 11 15

„Mokant dailės mažuosius atsakomybės lyg ir mažiau, nei dirbant su vyresniais – juk jų nereikia egzaminui ruošti. Bet juk labai svarbu – ir sunku – padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi piešdamas, kad gerai jaustųsi kurdamas ir neprarastų noro tai daryti“, – įsitikinusi Šventosios pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų vyresnioji mokytoja Daiva Šimkevičienė, dirbanti ir „Baltijos“ pagrindinės mokyklos bibliotekoje bei mokanti šios mokyklos menams gabius vaikus dailės subtilybių. 

Norėjo būti mokytoja
„Kai kam nors pasakai, kad esi kilęs iš Plungės, tie, kurie ne žemaičiai, ne iš šių kraštų, įsivaizduoja, kad esi iš kaimo, – šypsosi D.Šimkevičienė. – O juk Plungė – labai gražus miestas su įstabiu kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaru, jo centriniais rūmais, parku... Dailės būrelis, kurį lankiau besimokydama penktojoje vidurinėje Plungės mokykloje – Dailės mokyklos tada dar nebuvo, tik būreliai, – ir buvo įsikūręs šiame parke esančioje varpinėje, tad galima sakyti, jog jo grožis darė man įtaką. Nepaisant to, kad patalpos, kurios buvo pusrūsyje, rudenį ir žiemą šaltokos būdavo. Bet mums, vaikams, buvo gerai. Turėjome nuostabią dailės mokytoją Aldoną Bieliauskienę, su kuria ir po tą parką vaikščiodavome, ir po kitas gražiausias Plungės vietoves. O paskui piešdavome“.
Pasak mokytojos, matyt, kiekvienas turi žmones, kurie vienaip ar kitaip turėjo įtakos mūsų ateičiai, davė tam tikrų postūmių. Tad vienas iš tų būsimosios dailės pedagogės ir menininkės žmonių – minėtoji A.Bieliauskienė. Ir jos pačios mokykloje dirbusi technologijų mokytoja Irena Platakienė. „Tada galvojau: o, kad aš kada nors tokia mokytoja būčiau“, – prisipažįsta pašnekovė.
Tad jeigu mokinei pavyzdys buvo minėtosios mokytojos, greičiausiai ji dar mokyklos suole buvo apsisprendusi, ką studijuoti? „Žinot, kartais pagalvoju: kodėl taip? Ar to vadinamojo profesinio orientavimo buvo mažai, ar toks jau pašaukimas, kad visos mano svajonės buvo susijusios su pedagogika. Iš pradžių norėjau būti vaikų darželio auklėtoja, nors pati darželio nelankiau. Vėliau – pradinių klasių mokytoja. O paskui – dailės ir darbelių, kitaip tariant, technologijų mokytoja“, – atsimena D.Šimkevičienė.
Pasak pašnekovės, matyt, jai pati mokyklos aplinka darė didžiulę įtaką: „Galima sakyti, kasdien po pamokų labai ilgai mokykloje užsibūdavau. Nes kažkaip mus mokytojai sugebėdavo įjungti visur: tai į salės puošimą, tai į pasirengimą įvairiausiems renginiams, galų gale visokius kvietimus į tuos renginius darydavome. Ir mūsų klasėje buvo išties nemažai žmonių, kuriuos visa tai traukė – dailė, rankdarbiai, piešimas. O kai užsibūdavusi mokykloje pagaliau grįždavau namo, mane bardavo kažkodėl ne mama, o penkeriais metais vyresnė sesė: „Kodėl tu iš mokyklos grįžti kaip iš darbo, kada tau pamokos baigėsi?“

Dailė, braižyba, darbai
Kadangi mokyklą baigusi Daiva tvirtai žinojo, kuo nori būti, rinkdamasi kur stoti nesiblaškė ir pasirinko tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto dailės, braižybos ir darbų specialybę: „Triguba specialybė, ir dabar jos jau nebėra. Jau kai studijavau buvo kalbama, kad gal negerai tiek disciplinų vienoj krūvoj, ir studentams krūvis didžiulis. Bet man patiko. Ir esu įsitikinusi, jog tos trys specializacijos viena kitai netrukdė, o net papildė viena kitą“.
Tačiau ar tikrai nesikirto, pavyzdžiui, braižyba, kur reikia milimetro dalies tikslumo, ir dailė, kur daug daugiau erdvės ir polėkio fantazijai? „Ne. Juk ir tie dailininkai, kurie stoja į vadinamąją dailę, mokosi grafikos. Nors ten gal nėra būtina būti didžiuliu milimetro dalimis viską skaičiuojančiu krapštuku, bet vis tiek linijos tikslumas, jos pajautimas būtinas. Man tikrai niekas „nesikirto“, nes ir mokykloje braižyba sekėsi. Juk tai disciplina, lavinanti žmogaus vaizduotę, erdvinį matymą bei mąstymą. Beje, gal todėl vaikinams mokykloje geriau nei merginoms braižyba sekasi. Nebuvo sunku, nebuvo problemos, ir net dabar, kai tekdavo dėstyti braižybą vaikams, džiaugdavausi, kai galėdavau jiems padėti pamatyti erdvę ir kaip joje atrodo figūra iš vienos, iš kitos pusės. Labai konkretus dalykas šalia visos tos laisvės, kurią teikia dailė. Beje, nemažai gimnazistų braižybą rinkdavosi, ypač tų, kurie ketino ateitį sieti su architektūra. Nors, žinoma, dailės ten irgi reikia“, – nusišypso mokytoja.
Bet vis dėlto trys specialybės dalys: ar įmanoma joms visoms skirti vienodai dėmesio ir laiko, ar viena kuri buvo mylimesnė? „Kai dabar galvoju, atrodo, visas vienodai mylėjau, – sako D.Šimkevičienė. – Nors gal kiek nukentėdavo braižyba. Nes kiek reikia, tiek užduočių padarai – tai nėra dalykas, kuriame būtų daug kūrybos. Ne taip, kaip dailėj, kai laisvalaikiu gali kokį kūrybinį darbelį padaryti ar elementariais praktiniais sumetimais kažkam dovanėlę sukurti. Kaip ir darbeliai. Ir reikalaudavo iš mūsų, ir laikai tokie buvo – rūbelių gi mažai turėdavome, o ir parduotuvėse nelabai ko išsirinksi. Tačiau pasipuošti merginoms norisi, tad ir megzdavom, ir siūdavom. Tad net savaip dėkinga ši specializacija buvo, nors kitas žmogus ir specialiai nesimokydamas tą sugebėdavo“.

Akvarelę pamilo studijuodama
Palangos kultūros ir meno bendruomenei D.Šimkevičienė pažįstama kaip akvarelių autorė. Kada į jos gyvenimą atėjo akvarelė – ar dar mokyklos dailės būrelio laikais, ar jau studijų metais? „Kai lankiau dailės būrelį, man labiau patiko ir gal net labiau sekėsi grafika. Mokytoja stebėdavosi tiek mano kruopštumu, sugebėjimu ilgai sėdėti prie to paties darbo ir jį tobulinti. Akvarelė tuomet mažiau įdomi buvo. Tik kai įstojau studijuoti, tada daugiau dėmesio pradėjau jai skirti. Atsitiko taip, kad po pirmo kurso, kuriame pradėjome studijuoti tapybą ir, visų pirma, akvarelę, išvykome į plenerą. Vykome ir dar du metus. Tai tuose pleneruose tekdavo lakstyti palaukėmis beieškant tinkamų motyvų dėstytojų paskirtoms užduotims atlikti. O po pirmojo plenero žiūrėdama į mano akvareles dėstytoja Arlauskaitė kažkaip užklausė: „Ir kaip gi čia tau taip pavyko erdvę išgauti?“ Priėmiau šį klausimą kaip komplimentą, ir pasilikau toj erdvėj“, – nusišypso pašnekovė.
Po pirmo kurso – pirmas pleneras. O paskui? „O paskui nelabai, – prisipažįsta dailininkė. – Iš tikrųjų net minimaliai. Nebuvo taip, kad pulčiau į „plačią“ kūrybą. Kuriu labiau sau. Tiesą sakant, ir svajonės tokios neturėjau tapti didele menininke, didele dailininke, rengti parodas. Stojau į pedagoginį ir galvojau, kad dirbsiu mokykloje, ir kad visas gyvenimas būtent mokykloje virs. Pirma paroda, kurioje dalyvavau, buvo „Mosto“ rengta kalėdinių atvirukų paroda. Paskui mokytoja ir dailininkė Reda Ščerbakovienė organizavo Palangos miesto dailininkų ir dailės mokytojų plenerą. Tad nuo to laiko kartas nuo karto pasirodau su savo darbais“.
Pokalbio metu D.Šimkevičienė prasitarė, jog Palangoj darbą susiradusi pati. Kodėl rinkosi Palangą? „Vyras palangiškis. O tais laikais, kai baigiau studijas, paskyrimų jau nebebuvo, tad ir radau darbo rusų mokykloje“, – sako greit dvidešimties metų sukaktį, kai gyvena prie jūros, minėsianti pašnekovė. Ir priduria Palangą pamilusi, nors kuriantis žmogus įkvėpimo tiek Plungėje, tiek prie jūros, tiek bet kuriame kampelyje atras.
Nors, žinoma, Palanga – ypatingas kampelis. Tačiau itin pamėgtų vietų D.Šimkevičienė neturi. O kūrybingiausios mintys šaunančios į galvą tiesiog beinant, bevaikštinėjant, tiesiog stebint gamtą, stebint metų laikus ir jų kaitą. „Bet turbūt ne aš viena tokia – dauguma meno žmonių taip įkvėpimo pasisemia, – sako pašnekovė. – Ir vaikus šito mokau – stebėti, pamatyti, paskui – perteikti tai, ką pamatė ir pajautė“.

Imliausi – mažiausieji
O kokio amžiaus vaikai imliausi ir jautriausi, kada jie geriausiai savo darbeliuose perteikia tai, ką pamatė, pajautė? „Kai pradėjau dirbti „Baltijos“ mokyklos bibliotekoje, gavau ir porą užklasinio ugdymo valandų, ir pradėjau dailės būrelio užsiėmimus su mažiausiais, su pirmokėliais. Ir išties, kai ateina į pirmą klasę, jie viską moka, viską gali, yra drąsūs ir nebijo savęs išreikšti. Net pačiai, bežiūrint į jų darbus, seilė ištįsta: kaip jie taip gali, kaip sugeba taip drąsiai, kad ir tas pačias linijas, brėžti. O paskui... Pamenu, viena mergytė, jau būdama ketvirtoje klasėje, sėdi, žiūri į lapą, ir sako: „Aš nemoku“. Iki tol visus tris metus drąsiai – ir gerai – piešė, staiga – „Aš nemoku“. Matyt, kiek paūgėję, vaikai tampa savikritiškesni. Tai natūralu. Jie kelia daugiau reikalavimų savo darbams, nori, kad darbeliai būtų kaip „didelių dailininkų“ arba tikslūs, kaip nuotraukos. Ir jeigu vaikas negaus tinkamo palaikymo – žinoma, jeigu jam patinka dailė – gali taip ir likti. O gali ir persilaužti, ir tada – pirmyn“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak mokytojos, paprasčiau dirbti yra su vyresniaisiais. Jie greičiau pagauna, ką mokytojas nori pasakyti, jie daug ką padaro patys, jiems užtenka užuominos. O su mažesniais – ne tai, kad mokytojas už juos padarytų, tačiau pastūmėjimo ir paraginimo reikia daug daugiau. Juolab ir pavargsta greičiau. Ir daug jautresni: mokytoja dar dabar atsimena, kaip išgąsdino vieną mergaitę, pasakiusi, kad jos darbelis pateks į parodą. „Verkia vaikas, piešinio nebepabaigia – nežinau, nei ką daryti. Pakui išsiaiškinau – ji tos parodos išsigando, – nusišypso mokytoja. – Ir nors atsakomybės lyg ir mažiau, nei dirbant su vyresniais – juk nereikia egzaminui ruošti. Bet juk labai svarbu – ir sunku – padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi piešdamas, kad gerai jaustųsi kurdamas ir neprarastų noro tai daryti“.

Svarbiausia – kad darbai džiugintų
Ar prisimena mokytoja gabių mokinių? „Taip. Kai dirbau rusų mokykloje, buvo viena mergaitė, iš kurios darbų matėsi: jai yra duotas talentas. Klausiau, ar neketina rinktis su daile susijusios specialybės. Atsakė, kad ne, ir įstojo studijuoti lyg chemiją, lyg biologiją. Po poros metų sutikusi jos mamą sužinojau, jog metė tuos mokslus ir įstojo studijuoti dizaino. Ir labai smagu iš mamos buvo išgirsti, jog vaikas tiesiog pasikeitė, net akys švytėti pradėjo. Vadinasi, tikrai savo kelią atrado“, – prisimena mokytoja.
O kas labiausiai skaudina ir kas labiausiai džiugina dailės ir technologijų mokytoją? „Skaudina, kai ne tik moksleiviams, bet ir jų tėvams reikia įrodinėti, kad abu šie dalykai yra rimtos disciplinos. Ir jie reikalingi ne vien saviraiškai, nors ir tai labai svarbu. Gabių dailei vaikų yra nei kiek ne mažesnis procentas, kaip gabių matematikai ar kalboms, tačiau juk niekas neįrodinėja, kad kalbos – nereikalingas dalykas“, – sako mokytoja.
Labiausiai džiugina, kai pamatai, kad vaikas ne tik padarė darbą, bet ir patenkintas juo. Kai yra mokytojo ir mokinio darbo rezultatas. Kai gali parodėles surengti. D.Šimkevičienė atsimena atvejį iš tų laikų, kai dirbo jaunimo mokykloje, kurios moksleiviai būdavo tie, kurie neturėdavo motyvacijos mokytis „rimtoje“ mokykloje. „Kontingentas ten buvo sudėtingas. Per dailės pamokas, galima sakyti, pieštukais ausis krapštydavo, jei apskritai tą pieštuką atsinešdavo. Ir pamenu vieną vaikinuką – berods, devintokas buvo. Per vieną pamoką, kai mažiau moksleivių buvo susirinkę, vis prieidavau prie jo, parodydavau: čia taip pamėgink, čia tą pataisyk. O po pamokos jis prieina prie manęs ir švytinčiom akim sako: „Mokytoja, o juk aš pirmą kartą piešinį nupiešiau“. Beje, kaip mokiniui tas piešinys neprastas, net geras buvo, bet svarbiausia ne pats piešinys, o kad vaikinukas džiaugėsi“, – sako mokytoja D.Šimkevičienė.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla kiekvienais metais aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro iniciatyvoje „Atverk duris vasarai“. Ši iniciatyva yra Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis.


Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena.Tęsdami projektą „Pamilk knygą“, mes su Šventosios pagrindinės mokyklos ketvirtokais vieną pamoką skyrėme poezijai. Pamokoje dalyvavo Henritostėtis Henrikas Surgautas. Pirmiausia svečiui pristatėme bibliotekoje esančią ekspoziciją apie knygnešius, tuo pačiu pakartojome ir pagilinomegimtosios kalbos istorijos žinias....


Žodį „knygnešys“ mes, lietuviai, turėtume tarti su didele pagarba: nė vienos tautos kalboje tokios reikšmės žodžio nėra. 2004 metais UNESCO lietuvių knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą. 1864–1904 metais, lietuviškų mokyklų, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, Lietuvos šviesuoliai...


Spalio pabaigoje Šventosios pagrindinės mokyklos geriausiai besimokantys mokiniai važiavo į Anykščius. Mus lydėjo mokytojai D. Petkienė, R. Toliušiene, S. Baužys ir Z. Klapatauskienė.


Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro iniciatyva iš visos Lietuvos atvykę bei savaitę Palangoje viešėję aklieji bei silpnaregiai penktadienį susitiko su miesto meru Šarūnu Vaitkumi. Savivaldybėje vykusios susitikimo metu ne tik pasidžiaugta akliesiems bei silpnaregiams itin aktualiais pokyčiais kurorte, bet ir išsakyti pasiūlymai, ką dar mieste...


Klubo „Palanga“ krepšininkai ir jų treneriai aplankė Vlado Jurgučio pagrindinę mokyklą, kur bendravo su vietos mokiniais bei mokytojais. Moksleiviai krepšininkams galėjo užduoti rūpimus klausimus, sudalyvauti įvairiuose žaidimuose, laimėti prizų bei gauti norimo žaidėjo autografą. Renginyje dalyvavo BC „Palangos“ vyriausiasis treneris Virginijus Sirvydis...


Nuo rugsėjo pabaigos prie V. Jurgučio pagrindinės mokyklos vėl verda darbai: UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbininkai pradėjo tvarkyti lietaus nuotekų tinklus, įrenginėja drenažą apie senąjį mokyklos pastatą bei įrengs jo sienų hidroizoliaciją, rengiasi atnaujinti mokyklos teritorijos dangas. Pasak Palangos miesto savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vedėjos Violetos...


„Mokant dailės mažuosius atsakomybės lyg ir mažiau, nei dirbant su vyresniais – juk jų nereikia egzaminui ruošti. Bet juk labai svarbu – ir sunku – padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi piešdamas, kad gerai jaustųsi kurdamas ir neprarastų noro tai daryti“, – įsitikinusi Šventosios pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų vyresnioji...


Po daugelio, daugelio metų į savo tikrąją tėviškę Palangą Vaikų bibliotekos ir vedėjos Nijolės Bagdonienės kvietimu sugrįžo, Palangai vėl „atgimė“ į lietuvių vaikų literatūros aruodus daug pasakiškai gero jau įnešusi iškili poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė.   Mažieji prirašė laiškų... Mažieji...


2012-uosius, Maironio 150-ies metų jubiliejaus metus, Šventosios pagrindinė mokykla pagerbė renginiu „Maironiui – gėlė atminimo“. Į šį renginį buvo pakviesti tie, kurie geba raiškiai deklamuoti didžiojo tautos dainiaus eiles: tam 5-8 klasių mokiniai, paraginti lietuvių kalbos mokytojų Valdos  Šarkienės ir Nijolės Šauklienės...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius